R. Jasukaitienė. Įkurta Tarptautinės Ąžuolo draugijos Lietuvos grupė

Gegužės 26-ą dieną vyko penktasis seminaras „Ąžuolai Lietuvoje ir Europoje“ Dzūkijos nacionaliniame parke, dailininkės, ąžuolų mylėtojos  Gražinos Didelytės sodyboje, jos galerijoje „Andeinė“  (Rudnios kaimas, Marcinkonių seniūnija). Verta priminti, kad pirmasis tokio pobūdžio seminaras įvyko prieš dešimtmetį, 2008m. Tautos Atgimimo Ąžuolyne, antrasis – Dūkštų ąžuolyne netoli Vilniaus, trečiasis – Kaune, ketvirtasis – Kėdainių urėdijoje.

Eilė būtų atsiliepti žemaičiams, ten taip pat netrūksta įspūdingų ąžuolų bei juos mylinčių žmonių. Juolab, kad pirmąjį muziejų Lietuvoje Dionizas Poška įkūrė dviejuose ąžuolo kamienuose – Baubliuose, o apie didingą mūsų tautos praeitį, siedamas ją su sengire, savo raštuose pasakojo kitas žemaitis – Simonas Daukantas.

Anot rašytojo Beno Okri, kiekviena tauta turi savą pasakojimą, kuris ne tik palaiko tautos dvasią, įkvepia pasitikėjimą, bet ir lemia ateitį. „Didingos epochos yra tos, kuriose gyvuoja ir yra pasakojami didingi pasakojimai. Doroviškai smukusi tauta seka sau doroviškai menkas istorijas. O nesveikos tautos reikalauja sau nesveikų pasakotojų“.

Tad, jei S. Daukanto raštuose pavaizduota tautos istorija ir neįtikina faktų pagrįstumu, vaizduotėje piešdami rašytojo kuriamus vaizdus jaučiame išmonės skleidžiamą didingumą, įkvėpusį tautą ne vienu sunkmečiu.

Dar senesnis yra žodinis tautos pasakojimas, kurio ašis – Pasaulio medis – Ąžuolas. Apie jį sukosi tautos pasakojimas, iš jo sklido tautos tvirtybė, ataidinti iki mūsų dienų neįsisąmonintomis dvasinėmis formomis: jutimais, nuojautomis, kurias sunku įvardinti. Ąžuolų sodinimas ypatingomis tautai progomis šias nuojautas patvirtina. Ąžuolo sekami pasakojimai, tvyrantys lyg tyli esatis, ne tik mena didingą tautos praeitį, jie yra ir slaptos vertybių talpyklos. B. Okri sako: „Perkeisk pasakojimus, kuriais žmonės ir tautos gyvena ir kuriuos sau pasakoja, ir pakeisi pačius žmones ir tautas“.  

Mūsų senojo tikėjimo, o su juo ir Ąžuolo pasakojimus išstūmė krikščioniški, Biblijos pasakojimai, iš esmės pakeisdami ir tautos savivertę, sumenkindami jos orumą. Tad žvelgdami į Ąžuolą ne tik kaip į ilgaamžį medį, augantį beveik visoje Europoje (nerasime jų Islandijoje, šiaurinėje Suomijos dalyje…), bet ir kaip į išskirtinį tautos pasakojimo simbolį, atsekame skirtingus požiūrius ir seminaro dalyvių pranešimuose.

Mindaugas Lapelė, Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas, sugretino Dzūkijos istoriją, gamtos raidą (nuo paskutiniojo ledyno pasitraukimo iki sengirės susiformavimo) ir dailininkės G. Didelytės kūriniuose atsispindintį pasakojimą apie šį kraštą. Spalvotuose dailininkės piešiniuose šio krašto istorija  pradedama pasakoti nuo paskutinio ledynmečio, pirmiausiai pasitraukusio Dainavos krašte („Ledynų sparnai“), kuris suformavo ir žemynines kopas, senesnes nei prie Baltijos jūros.

Nuslinkus ledynams čia auga (sunku patikėti!) tundros augmenija, vėliau ją išstumia miškatundrė, dailininkės piešiniuose įvardinta kaip Tauro karalija. Būtent Tauro epochoje, pasitraukus miškatundrei ir atšilus klimatui, į Lietuvą nuo Viduržemio jūros maždaug prieš 5000 metų atkeliauja ir ąžuolai.

Negali nepastebėti, kad dailininkė, piešdama svarbiausius tautos istorijos momentus, kaip foną pasirenka ąžuolo žievės faktūrą. Gal tai – pasakojimo pagrindas, ataudai, suteikiantys šiam pasakojimui savitą koloritą? Ant šios faktūros, lyg ant šimtamečio ąžuolo gruoblėtos žievės, piešiama ir Sąjūdžio, Atgimimo istorija, jos refleksija.

Dailininkės kūryboje jaučiama Daukanto dvasia. Sovietmečiu žygis per Lietuvą Daukanto keliu simbolizavo tylų  tautos pasipriešinimą, liudijantį, kad tauta tebėra gyva, nes tebėra gyva jos dvasia. Didelytė – viena iš žygeivių, nukeliavusi nuo Vilniaus iki Kalvių, kur palaidota Daukanto motina.

Pakeliui piešė eskizus, kuriuos 2014 m. „Edukologijos“ leidykla išleido atskira knyga: „Gražina Didelytė. S.Daukanto tako eskizai“. Tad G.Didelytės piešiniai harmoningai papildė M. Lapelės fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas Dainavos krašto unikalus grožis ir išskirtiniai istorijos momentai.

Lietuvos arboristikos centro įkūrėjo Sigito Algio Davenio pranešimas prikaustė visų dėmesį netikėtu minties posūkiu: mokslininkas suprantama, kaip jis pats įvardino, kalba pasakojo apie tai, kas daugeliui nebuvo girdėta: apie tai, kas vyksta ąžuolų senolių viduje, apie bestuburių biologinę įvairovę, saugomas ir specifines rūšis, reikalingas ekosistemai palaikyti.

Ąžuolą turime įsivaizduoti  kaip namą, tiksliau, bendrabutį, kuriame sugyvena įvairios rūšys bestuburių, kurių paprastai nematome. Kiekvienas medis yra buveinė tam tikram rūšių skaičiui; visos jos yra reikalingos, sudaro gyvybinę grandinę. Išnykus vienam organizmui, grandinė pažeidžiama. Vien nariuotakojų priskaičiuojama apie 1400 rūšių! Daugelis jų dar neištirta, ne visos aptinkamos Lietuvoje. Ąžuolas savo didybę pasiekia apie 100-150 –uosius metus.

Kas vyksta medžiui senėjant? Atgyja grybų poros, kurių užuomazgų, kaip geno, randama jau gilėje.  Jis laukia savo laiko, kada medis nusilps. Grybas „atrakina“ mineralinių medžiagų „sandėlį“, kad kiti organizmai galėtų tas medžiagas paimti. Per grybus – tarpinę grandį – vieni augalai maitina kitus, palaiko tam tikrą ryšį. Įdomi, netikėta išvada: jei nebūtų grybų – nebūtų ir ąžuolų! Tad mes gyvename nematomų (todėl ir neįvertinamų!) grybų pasaulyje, kurie yra labai svarbūs visai augalijai, o tuo pačiu gyvūnijai bei žmogui.

S.Davenis užsiminė apie neseniai matytą filmą „Sengirė“. Iš esmės Lietuvoje sengirių, anot pranešėjo, nebėra išlikusių. Priežastis – medienos poreikis, žmonių godumas. Su skausmu buvo užsiminta ir apie reliktinį Kauno Ąžuolyną, smarkiai naikinamą, tiesiog „okupuojamą“ statybų, kurios čia prasidėjo pirmosios nepriklausomybės laikais. Ir klausytojų klausimas: Tai kas gi tie arboristai? Liaudiškai tariant – medžių gydytojai. Bet medžių amžius ilgesnis už žmogaus, tad ir jo gydymas užtrunka ilgiau. Suluošintą, pažeistą ąžuolą visiškai atstatyti galima tik…per 100 metų!

Seminaro vadovas Vygandas Čaplikas savo pranešime apžvelgė ąžuolo globojamą ekosistemą. Pasiremdamas vokiečių autorių Solvino Zanklio ir Marijaus Ludviko albumu „Wildnis Eiche“, papasakojo apie seniausius Europos ąžuolus.

Šio straipsnio autorė pristatė savo sudarytą knygą „Tautos Atgimimo Ąžuolyno sumanytojai su fotometraštininku Romu Čėpla“ . Knyga išleista šiais metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį, ir jau spėta pristatyti Signatarų namuose Vilniuje bei J.Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose.

Po kavos pertraukos seminaro dalyviai aplankė vieną iš ąžuolų, augančių žemyninėse kopose. Jų ypatumas – tas, kad jie auga netoli šaltinio ar upelio, iš kurio šaknys siurbia vandenį. Sąlyginai tokie ąžuolai vadinami smiltyniniais, nors plačiau  šis pavadinimas nėra paplitęs. Arboristas S. Davenis nustatė, kad apytikriai aplankytam Dainavos girios galiūnui gali būti apie 200 250 metų.

Svarbiausias seminaro akcentas, nukeltas į pabaigą – tai Tarptautinės ąžuolo draugijos Lietuvos grupės įsteigimas. Pirmiesiems draugijos nariams įteikti diplomai, papuošti dailininkės G.Didelytės pieštų ąžuolo lapų fragmentais. Vis tik neramu, kas perims vadovavimą šiai draugijai? Kas įsipareigos burti draugėn ąžuolų mylėtojus, kad ši pasakojimo šaka apie mūsų tautos unikalumą nenudžiūtų?