R. Ragauskaitė. „Andeinės“ galerija Dainavos girioje

Perskaičius Valdo Puko straipsnį „Senovės lietuvių tikėjimo atgimimo 100-metis“ (straipsnis sudomino, atskleidė įdomių faktų, apie Joną Gediminą-Beržanskį-Klausutį, nieko nebuvau girdėjusi) ir sukirbėjo mintis: noriu papasakoti apie daug kam žinomos dailininkės, ekslibrių, miniatiūrų kūrėjos Gražinos Didelytės tikėjimą, kuris reiškėsi ne tik kūriniais, bet ir gyvenimo būdu.

Dailininkės G. Didelytės (1938-2007) asmeniškai nepažinojau, apie ją plačiau išgirdau apsilankiusi Dainavos girios apsuptame Rudnelės kaime, susitelkusiame prie šaltinių upelio Skroblaus. Vykome apžiūrėti galerijos, pavadintos „Andeinės“ vardu. Mokytojai pensininkai Danutė ir Valentinas Valotkos čia jau buvo lankęsi, apžiūrėję galeriją, susipažinę su sodybos paveldėtoju, dailininkės bičiuliu profesoriumi etnologu Vygandu Čapliku, tačiau tuo, ką pamatė ir išgyveno, turėjo gražų įprotį pasidalinti su kitais. Susidarė kelių automobilių „ekipažas“ – taip prieš septynetą metų atsidūriau Dainavos girios galerijoje.

Dailininkė G. Didelytė turėjo tokią svajonę – įsikurti kaimo sodyboje, kad galėtų būti arčiau gamtos. Gimusi Kaune, ilgą laiką gyvenusi Vilniuje, pardavė dirbtuves ir išvyko į Dainavos girią, į apleistą sodybą, kurioje praleisdavo ne tik vasaras. Gamtoje ir su gamta ji būdavo ištisus metus: lapkričio pilkumoje, užpustytame kaimelyje kartais likdavo vienui viena, tik su katinėliu Balčiumi. Įsižiūrėjusi į krosnies ugnelę, kuri jai atstodavo televiziją, buvo priartėjusi prie senojo – prigimtinio tikėjimo visa savo pajauta.

1995-ais, įsigijusi sodybą, dailininkė visų pirma iš lauko riedulių susimūrijo aukurą. Jis jai atrodė svarbiausias sodyboje. Prie aukuro Didelytė švęsdavo svarbiausias šventes: Pavasario ir Rudens lygiadienius, Rasas, Vėlines, Šviesos sugrįžimo šventę – Kalėdas ir labai mėgiamus Naujuosius Metus. Aukurą uždegdavo paminėdama ir kieno nors išėjimą į Dausas. Čia ji buvojo ir per paskutinę savo gyvenime Rasos šventę – 2006-aisiais. Aukuras pastatytas ant nedidelės kalvelės, prie šimtamečių liepų, viena iš jų – trikamienė, kaip tikėjo seneliai – nešanti laimę. Nuo aukštumėlės matyti ir Skroblus, neužšąlantis net per didžiausius speigus.

Dailininkės svajonė buvo įkurti kaimelyje, tiksliau, sodyboje, nedidukę savo darbų galeriją. Po metų sodybos tvarto (kuris jau buvo visiškai sutrešęs ir lig pusės nugriautas) vietoje išdygo naujas, medinių rąstų statinys. Dzūkijos meistras, tautodailininkas, medžio drožėjas Antanas Česnulis pirmiausia pastatą surinko savo sodyboje (Naujasodės prie Druskininkų kaime), po to dalimis pervežė į Rudnelę. Dar trūko langų, reikėjo uždengti stogą… Bet iki 2005–ųjų ji buvo įrengta, paruošta ir įrengta dailininkės darbų ekspozicija.

Daug kas, apsilankęs dailininkės sodyboje, klausia, iš kur tas negirdėtas, bet skambantis galerijos pavadinimas. Kas ta Andeinė? Paaiškinimas būtų toks: Marijos Gimbutienės, archeologės ir etnologės, kurią dailininkė pažinojo asmeniškai, knygoje „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ randamas ir vandenų dievas Andeinis. Tiesa, mažai kam girdėtas, manoma, globojęs mažus upelius ir šaltinėlius. Didelytė, gyvendama prie Skroblaus, į kurį įteka bene 14 mažesnių šaltinėlių, nusprendė, kad šis pavadinimas galerijai labai tiks, nes atspindi jos pagarbą protėvių tikėjimui, kuris kaip didžiausią vertybę iškelia etišką žmogaus santykį su gamta, o per ją – ir žmogaus santykį su žmogumi.

Dailininkės nuomone, kiekvienas žmogus turėtų būti savo tautos dvasios sergėtojas, tik tada tauta bus dvasiškai sveika ir švari. Šitą teiginį ji įrodė ir gyvenimu, ir kūryba, kurie sudaro Vienį – žmogaus Būtį. Suvokdama vandenį kaip pirmapradį elementą, dailininkė jį prilygino Žemei – Žemynai, todėl vietoj Andeinio pasirinko moterišką lytį – pavadino galeriją Andeine.

Galerijos atidarymo šventė įvyko 2005-ųjų rugsėjo 25dieną, 15 valandą. Joje dalyvavo kaimynai: rašytojas Kazys Saja ir poetė Zita Mažeikaitė, alpinistas Vladas Vitkauskas, Tomas Vaisieta, etnologė Onutė Drobelienė, kaimynai, draugai – susidarė nemažas pulkelis.

Didelytė, iki gyvenimo pabaigos nepraradusi žaismingumo, sugalvojo, kad po aukuro uždegimo visi svečiai turi įkopti į netoliese esantį Gugučio kalną. Vitkauskas garbingai į jį užnešė savo vėliavėlę, su kuria buvo įkopęs į pasaulio viršūnes, T.Vaisieta skaitė ištraukas iš V.Krėvės kūrybos. Po to vyko dzūkiškos vaišės. Buvo vaišinamasi grikinėmis bandomis, sūriu su medum…

Nuo to laiko, kasmet paskutinį rugsėjo šeštadienį, tuo pačiu metu, t.y. 15 valandą, uždegamas aukuras, renkasi dailininkės draugai, bičiuliai, dalinasi ne tik prisiminimais, bet ir nuveiktais darbais – dailininkės darbų sklaida. Daugiausiai ta tema yra nuveikęs jos draugas Vygandas Čaplikas, po dailininkės mirties išleidęs net kelias knygas: „Gražina Didelytė mūsų atminty“ (2008), „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“ (2009), „Andeinė – Dainavos girios galerija“ (2011),„Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“ (2013). Jose galima rasti ne tik prisiminimų apie Gražiną Didelytę, bet ir apie jos pasaulėjautą, kuri paaiškina kūrybą, prisodrintą simbolinių detalių.

Galerijos ekspoziciją dailininkė išdėstė pati – tokia ji yra likusi iki šių dienų. Tai tik dalis dailininkės Didelytės kūrinių, sukurtų 1995- 2005 metų laikotarpiu, kurį pati dailininkė pavadino pačiu produktyviausiu ir laimingiausiu – Dainavos girios – laikotarpiu.

Antrajame galerijos kambaryje nuo to laiko daug kas pakeista: sudėtos grindys (buvo smėlio asla), platus medžio stalas, prie kurio susėdę lankytojai klausosi Vygando Čapliko pasakojimų, baldai, kuriuos padovanojo galerijai verslininkai iš Ukmergės – Antanina ir Vytautas Pariokai. Šiais metais galerija švęs 10-ąjį gimtadienį. Kviečiami visi, besidomintys dailininkės kūryba.

Visi, kurie apsilanko dailininkės sodyboje, būtinai pasėdi liepų pavėsy, įkvepia medaus kvapo, pastovi prie aukuro, įmerkia kojas į šaltiniuotą, amžinu srovenimu amžiną Skroblų ir girios tyliame ošime išgirsta dvasią harmonizuojančią tylą. Ta pasaulį ir žmogaus esatį apglėbianti ramybė atsispindi kiekviename dailininkės kūrinyje. Menotyrininkė Rita Mikšionienė Gražiną Didelytę yra pavadinusi tyliąja tautos dvasios sergėtoja. Tautos dvasią suvokiant kaip prigimtinio tikėjimo išraišką, kurią turime sergėti kiekvienas.