R. Jasukaitienė. The macalla suite – praeities skausmo aidas

Per atoslūgį Atlantas atidengia akmenis, bangų mūšos sutrupintus, nugludintus laiko, todėl nebeskaudžius basoms kojoms ir prašalaičio akiai. Tik ne airio sielai… Visa, kas byloja apie tam tikrą ritmą, nuolatinę kaitą, sustyguojančią ne tik gamtos, bet ir žmogaus, visos tautos, netgi visos žmonijos būtį, neapsieina be skausmo. Ši alegoriška įžanga – iš noro paaiškinti,  žodį „macalla“ ir jo prasmės visuotinybę.

Atvykus į Airiją, į savo  vaikaičių gimtinę, maga kuo daugiau pamatyti, pažinti. Kai mano anūkė sako: „Myliu Lietuvą, nes ten gyvena močiutė“, atitariu: „Myliu Airiją, nes ten gyvena mano vaikai ir anūkai“. Šį kartą dukra, belaukdama atvykstančios viešnagėn, nupirko bilietus į Monagano teatre vyksiantį koncertą. Aiškinamės jo pavadinimą: macalla – ne angliškas žodis, tad žodyne jo nerandame. Ir tik iš programėlės paaiškėja, kad „Macalla-2016“ (pažodžiui išvertus – praeities aidas) –  renginiai, vilnijantys per šalį visus  2016-uosius ir  primenantys  airiams  prieš 100 metų per Didžiąją Velykų savaitę vykusias kruvinas kovas, kurios buvo išsivadavimo pradžia. Britų kolonistų  priespauda truko apie 800 metų. Per tą laiką airiai neteko prigimtinės kalbos.

O anot vieno iš kovos vadų, žinomo airių poeto Patriko Pyrso, „šalis be kalbos, tai šalis be sielos“. Tad vienas iš kovotojų  reikalavimų ir  buvo grąžinti tautai kalbą… Po šimto metų airių kalba grįžta į gyvenimą: jos mokoma mokyklose, ją turi mokėti policininkai, mokytojai, kiti valstybės tarnautojai. Tačiau kol kas anglų kalba yra vyraujanti. Kokios panašios visgi Lietuvos ir Airijos kovos dėl gimto žodžio!

Negaliu neprisiminti savo tautos pastangų išsaugoti gimtąją kalbą, o per ją – ir tautišką dvasią.  Negaliu nesididžiuoti mūsų knygnešiais, daraktoriais, paprastomis kaimo moterėlėmis, mokiusiomis savo vaikelius prie ratelio… Ir koks trapus tas mūsų savasties turėjimas dabar, Lietuvai sparčiai nykstant, o su ja – ir vienai iš seniausių pasaulio kalbų…

Kodėl 1916-ieji tokie svarbūs Airijai? Juk nepriklausoma Airijos respublika buvo paskelbta tik 1921-ais? Kruvinoji Velykų savaitė žymi išsivadavimo pradžią. Nors ir anksčiau airiai ne kartą buvo sukilę prieš pavergėjus, šis, skirtingai nuo ankstesniųjų, buvo ginkluotas. Airių respublikonams pavyko susitelkti ir, pasinaudojus istorinėmis aplinkybėmis (vyko Pirmasis  pasaulinis karas, britai buvo į jį įsitraukę), Didžiąją Velykų savaitę pulti pavergėjus. Sukilimui vadovavo 7 vyrai. Tarp jų – ir minėtasis Patrikas Pyrsas. Britų armija slopinti airių sukilėlių atvyko su daug gausesnėmis pajėgomis, pasitelkė netgi sunkiąją artileriją. Pagrindiniai mūšiai vyko Dubline. Vienam iš  sukilimo vadų Džeimsui Konoliui – sostinėje pastatytas paminklas. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas: apie 3500 airių suimta ir įkalinta, apie 1800 – išsiųsta į darbo stovyklas, o vadams įvykdyta mirties bausmė.

Tačiau net ir po tokių skaudžių represijų tauta nepasidavė. 1918 metais airių partijai, pasivadinusiai Sinn Fein (ji ir dabar tebeveikia), pavyko patekti į Britų parlamentą. Patekusieji paskelbė Airijos nepriklausomybę. Nors britai jos nepripažino, tačiau pajudėjusių ledų nebebuvo galima sulaikyti. 1919 – ais vėl prasidėjo nepriklausomybės kovos, jos tęsėsi iki 1921-ųjų. Tačiau net ir tuomet ne visa Airija tapo laisva. Šiaurinė Airija tebepriklauso Britų karalystei, ten ir dabar plevėsuoja anglų vėliavos, kursuoja jų valiuta, o mokyklose nemokoma airių kalbos… Pogrindyje tebeveikia Airijos respublikonų partija, Belfaste (Šiaurinės Airijos sostinėje) nuolat kibirkščiuoja Airijos respublikonų armijos (sutrumpintai vadinamos IRA) ir britų policijos susidūrimai. Visgi anglai šiuos susirėmimus ir išpuolius linkę įvardinti kaip vietines kovas dėl tikėjimo (airiai-katalikai, anglai-protestantai anglikonai), tačiau tai tėra pretekstas nuslėpti tikruosius airių tikslus.

Suskaldytos, o greičiau, padalintos Airijos gyventojai priešiškumo vieni kitiems nejaučia. Nors Šiaurinėje dalyje žmonės gyvena geriau: didesni atlyginimai, mažesnės įvairių prekių kainos (ir šitai nusveria tautinius jausmus), visgi daugelis Airijos gyventojų tebepuoselėja viltį, kad smaragdinė, amžinai žaliuojanti sala kada nors visa sugrįš tikriesiems jos šeimininkams. Manau, kad būtent todėl 1921-ųjų metų Airijos pergalė nelaikoma nei galutine, nei švęstina. (Bet tai – asmeninės mano įžvalgos).

Šitai pajutau sėdėdama „Macalla-2016“ koncerte. Siuitos, skirtos kruvinosios Velykų savaitės įvykiams atminti, autorius ir orkestro dirigentas – Maiklas Runis (Michael Rooney). Tai jaunas, gabus muzikos mokytojas, subūręs 60-ies atlikėjų orkestrą, kuriame skamba ne tik airių mėgstami smuikai, bet ir tautiniu instrumentu vadinamos airiškosios arfos, fleitos, bandžos, akordeonai… Sujungęs profesionalių kompozitorių kūrinius su airių liaudies, M.Runis sukūrė siuitą, persunktą airiška dvasia. Ekrane – išlikusių to meto nuotraukų, atspindinčių varganą airių gyvenimą, maro metus, didžiąją emigraciją, kovas, fragmentai, laiškų nuotrupos… Paskutinėje skaidrėje – 2011metais Dubline, Ramybės sode, prie paminklo žuvusiems airių kovotojams – partizanams pirmą kartą nusilenkia karalienė Elžbieta, taip pripažindama šias kovas buvus teisėtas. Pildosi Patriko Pyrso svajonė (ir reikalavimas) atgaivinti airių kalbą. Siuitos intarpuose aktoriai deklamuoja jo ir kitų airių poetų  eiles airiškai… Šešios siuitos dalys pasakoja apie šios šalies grožį, turtingą dvasinę jos praeitį, apie kovas dėl laisvės. Visa Airijos žemė permirkusi ašraromis, prakaitu, krauju, galbūt todėl ji žaliuoja žiemą vasarą…

Stebiuosi, kokia mūsų tautai artima šios svetingos šalies praeitis: beveik sutampa išsivadavimo datos, susijusios su Pirmuoju pasauliniu karu, gebėjimas pasinaudoti pavergėjų „nusilpimu“. Tapatus ir mūsų Mažosios Lietuvos, ligi šiol sovietų okupuotos ir nuo šalies atplėštos, likimas. Artėja ir Lietuvos 100-osios Nepriklausomybės metinės. Ar buvusios Sovietų sąjungos vadovai atvyks nusilenkti mūsų laisvės kovotojams? Retorinis klausimas… Galbūt kada nors, po dar vieno šimto metų… jei tik Lietuva iki to laiko nebus išskridusi ten, kur šilčiau…

Kokia jėga, kokia partija imtųsi kovoti už lietuvių tautos išlikimą? O tuo tarpu, kol ne meilė tautai, jos kalbai, o tuščios ambicijos ir nebaudžiamas noras pasipelnyti iš tėvynainių darbo inspiruoja partijas ir jų vadovus („vien tik auksas valdo mus“ – kažkur girdėta?) eiti į rinkimus, Lietuva (pilni lėktuvai jaunų tėvų, mažų vaikelių) skrenda ten, kur gali išgyventi.

Tomis pirmosiomis lapkričio dienomis, kai Lietuvą merkė šlabdribos, Airijoje rusvai, gelsvai, raudonai tebešvietė visžalių gebenių apraizgyti medžių guotai, kai kur atidengdami padanges remiančias viršukalnes, nelyginant  pliktelėjusius pakaušius glostydami plaukė lengvi debesiukai. Slėniuose ramiai ganėsi avytės, pilkus kelio akmenėlius iš tolo primenančios. Vingiuoti keliukai, vis atsimušantys į jūrą… Juk sala. Graži ji, ta Airijos  žemė, tiek vargo, kančių prityrusi, Maironio žodžiais betariant.