Be mokyklos blogai, tačiau ne tik su mokymu yra negerai. Po dviejų pastarųjų moksleiviškų smurto aktų Marijampolėje, vieno Alytuje, kur užpultas futbolininkas, kito Šiauliuose ir ką tik nutikusio skandalingo mergaičių suspardymo bei direktorės sumušimo Kretingoje, turėjo būti reaguojama nedelsiant: už paauglių smurtavimą turi kentėti tėvų piniginės kaip reikiant. O už išpuolį prieš ugdytoją – taip pat. Tačiau atsižvelgiant į šaudynes JAV, Vokietijos mokyklose, konfliktus etniniu pagrindu Švedijoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse yra labai svarbu neperlenkti lazdos, juolab, dažnai būna kažkiek neteisi ir nukentėjusioji pusė, o ir yra taisyklė – kokie tėvai, tokie dažnai būna ir vaikai egzistuoja.
Patyčių, neapykantos sklaidos mažinimas, susitaikymas, atsiprašymas, atgaila reikalauja aukšto psichologo darbo meistriškumo, todėl būtinas stebėsenos ir prevencijos centras toje pačioje pridvisusioje biurokratija Švietimo ir mokslo ministerijoje su išvažiuojamąja komanda. Naujų resursų tam nereikia – užtektų suprastinti, kai kurias neaišku kuo užsiimančias ir bukai atsirašinėjančias pareigybes.
Situacija mūsų švietime yra tokia, kad pagal įvairius patikrinimų rezultatus vieni kritiškai nusiteikę susiima už galvų – „stiklinė pustuštė“, o kiti – džiaugiasi: „stiklinė puspilnė“. Pagaliau kažko sukruto ir prezidentūra, tačiau sulaukė raštingų profsąjungiečių atkirčio: „Ketvirtadienį, rugsėjo 10 dieną, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) susitiko su Lietuvos Respublikos Prezidentūros atstovais ir išklausė Mokytojų rūmų steigimo idėjos pristatymą. Susitikimo metu buvo pristatyti pagrindiniai Rūmų modelio principai, Rūmams numatomos funkcijos ir jų vieta švietimo sistemoje.
Išklausę siūlomą modelį, turime aiškią išvadą – Mokytojų rūmai yra ydingas sprendimas, kuris ne spręs įsisenėjusias švietimo problemas, o gali jas dar labiau pagilinti.
Prezidentūra teisingai įvardija problemas, kamuojančias švietimo sistemą: mokytojų trūkumą, perdegimą, didelę administracinę naštą, prastus mokinių pasiekimus ir politinį nestabilumą. Tačiau visiškai neaišku, kaip šias problemas turėtų išspręsti naujos institucijos sukūrimas. Steigiame Rūmus, tik neaišku, kam.
Jeigu problema yra perteklinis reguliavimas ir biurokratija, kodėl siūloma kurti dar vieną instituciją su savo taisyklėmis, profesinės etikos sistema, kvalifikacijos ir karjeros mechanizmais? Kaip dar vienas reguliavimo sluoksnis sumažins reguliavimą?
Dar daugiau klausimų kelia vadinamoji profesinė savivalda. Rūmus steigs valstybė įstatymu, valstybė nustatys jų funkcijas ir veikimo taisykles. Tačiau kartu teigiama, kad tai bus nuo politinių ciklų nepriklausoma institucija. Kur tos nepriklausomybės garantijos?
Ne mažiau svarbu – kas Rūmuose atstovaus mokytojams? Mokytojų bendruomenė nėra vienalytė. Profesinės sąjungos, asociacijos ir kitos organizacijos jau šiandien atstovauja skirtingoms mokytojų grupėms. Vienos naujos institucijos sukūrimas savaime nesukurs demokratinio ir visai bendruomenei atstovaujančio balso.
Ypač absurdiškai skamba savivaldos idėja, kai kartu numatoma privaloma narystė ir privalomas narystės mokestis. Mokytojas neturėtų pasirinkimo – norėdamas dirbti pagal savo profesiją, jis privalėtų tapti Rūmų nariu ir už tai mokėti. Tai jau nebe savanoriška profesinė savivalda, o privaloma profesinė institucija, turinti teisę rinkti mokestį iš žmogaus vien už galimybę dirbti savo profesijoje.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad Rūmai vienu metu turėtų būti ir mokytojų atstovas, ir jų kontrolierius – prižiūrėti profesinę etiką, dalyvauti kvalifikacijos bei karjeros reguliavime, o kartu ginti mokytojų interesus. Kas gins mokytoją, kai jis nesutars su pačiais Rūmais?
Galiausiai – kokį realų svertą Rūmai turės prieš valstybę? Jie galės teikti išvadas, pasiūlymus ir rekomendacijas. Tačiau jeigu valdžia į jų nuomonę tiesiog neatsižvelgs – kas tada?
Profesinės sąjungos turi realius atstovavimo ir kolektyvinio veikimo instrumentus. Rūmams tokių svertų kol kas nematyti.
Tai nėra profesinė savivalda. Tai – naujas reguliavimo ir kontrolės sluoksnis.
Trumpai tariant – daugiau galios prieš mokytoją, bet ne daugiau įtakos mokytojui priimant sprendimus valstybėje.
Švietimo sistemai šiandien reikia ne dar vienos institucijos, dar daugiau biurokratijos ir dar vieno organo, galinčio spręsti apie mokytojo profesinį gyvenimą. Jai reikia realių sprendimų dėl darbo sąlygų, mokytojų trūkumo ir saugumo, administracinės naštos ir pagarbos mokytojų profesijai.
Mokytojų rūmai šių problemų neišspręs. Priešingai – jie gali tapti dar viena našta mokytojui ir dar viena kliūtimi švietimo sistemoje.”
Ką gali bepridurti? Mokytojų bendruomenė kaista, todėl Mokytojų rūmai būtų nelyg valdiškas “švilpukas garo nuleidimui”, nes mokytojai moka streikuoti, kovodami už savus interesus. Pati pavadinimo – rūmų idėja, matyt, kilo nusižiūrėjus dar į tarpukaryje įkurtus Kaune Žemės ūkio rūmus.
Jei rūmai, tai, matyt, ir mokytojų karalius bei dvariškiai turėtų būti, todėl pažangioje demokratinėje visuomenėje, skirtingai nuo buvusios vyžotos ir diktatoriškos ,,smetoninės”, gal ir nederėtų manipuliuoti monarchistiška simbolika. Tad atrodo, kad neradusi platesnio pritarimo, iš prezidentūros ėjusi Regionų ministerijos idėja su Mokytojų rūmų vizija liks nevykusių biurokratinių manipuliacijų muziejaus, jei toks būtų įkurtas, eksponatais.
Visgi, permainos prašyte prašosi, tad kur galėtų ir turėtų pasireikšti valdžios “kumštis” įstatymine ir vienijančia konstruktyviai veiklai galia? Svarbu visoms pusėms išmokti vieni kitus išgirsti ir kalbėtis bei ieškoti optimalių ir efektyvių sprendimų, o ne laidyti strėles vieni į kitus. Ne rūmų, o Mokytojų parlamento reikia.
Pirma jo dalis susidėtų iš profesinių sąjungų delegatų pagal narių skaičių, o antra iš įvairių mokytojų nevyriausybinių organizacijų. Tobulas parlamentas privalo turėti ir savo senatą, kuriame ministro ar jį pavaduojančio viceministro kėdė, Prezidento patarėjo švietimui, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko ar jo pavaduotojo, pedagogikos mokslo, jei po mokytojų instituto sunaikinimo toks dar likęs, sveikatintojo, dvasiškio, žiniasklaidos deleguoto kėdės.
Ir jokie rūmai pastato prasme yra nereikalingi – Mokytojų parlamentui pilnai tiktų Vilniaus Mokytojų namų, o retsykiais ar dažniau ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, Šiaulių ir Klaipėdos salės. Tai kame gi problema? Ar sunku tokio parlamento reglamentą brūkštelėti, kad veiktų kaip laikrodukas? Ir ar reikia laukti, kol biurokratai sukurps eilinį įstatymą? Užtektų Prezidento, Seimo pirmininko ar premjero žodžio – kreipimosi, nes Švietimas – valstybės ateitis. O gal ir patys mokytojai susitartų pradėti veikti kartu be jokių valstybės vadovų paraginimų?
Nežinau profsąjungiečių lyderių sąveikavimo tradicijų, sunku įsivaizduoti su švietimu susijusių VŠĮ sambūrį, tad, iš tiesų, užtektų vieno iš trijų valstybės vadovų , o gal ir sutartinio žodžio ir Mokytojų parlamentas pradėtų veikti visu smarkumu. Pirmoje sesijoje – darbo reglamento tvirtinimas, kad visi vienu metu nekalbėtų apie viską, parlamento dalių vadovų išsirinkimas bei, anot, dr. Jono Basanavičiaus – pirmsėdžio varžytinės: kuris pristatys geresnę švietimo raidos programą, tas juo ir taps demokratiniu būdu išrinktas.
Demokratinė valstybės sąranga yra įtvirtinta mūsų konstitucijoje, jos penktas straipsnis sako, kad valdžios įtaigos turi tarnauti žmonėms – visos galimybės išmokti veikti protingai, konstruktyviai ir efektyviai yra.
Pabaigai, paaiškinsiu, kodėl esu taip nepatenkintas Švietimo ir mokslo bei sporto ministerija. Kad joje ryškiai kažkas nebe taip, supratau ar ne prieš septynis aštuonis metus, pamatęs, kaip eiliniai mokytojai po ministerijos langais stovėdami ant sniego šaltyje per garsiąją jos užėmimo akciją sugiedojo Tautinę giesmę. Panašiai, kaip Kauno sporto halėje pokaryje per sovietų primestą suvažiavimą. Ašarą nubraukiau.
Savo kailiu patyriau ministerijos biurokratijos absurdą, kai kreipiausi po pokalbio su ministre vyriausybėje, dalyvaujant prof. Kęstučiui Sužiedėliui iš Nacionalinio vėžio instituto, kur užima Mokslo tarybos pirmininko pavaduotojo poziciją, dėl Lietuvos onkologijos mokslo koordinacinės tarybos įkūrimo prie ministerijos, juolab jos nuostatai numato įvairių mokslo sričių koordinavimą, o kartu pradėti derinti veiksmus Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mokslininkams dirbantiems vėžio srityje yra, tiesiog, būtina.
Turime, juk, akad. Sonatos Jarmalaitės, kuri pirmoji inicijavo genetinius onkologinius tyrimus Lietuvoje, sukurtą vėžio žymenų mokslinę mokyklą – apgintos disertacijos, pluša doktorantai, tad vertėtų šį mokslo farvaterį gerokai pagilinti ir paplėtoti labiau sutelkus jėgas.
Pirmiausiai man buvo atrašyta, kad prie ministerijos pasak teisės aktų gali būti darbo grupės, komisijos, o štai tarybos – nebe, nors ir šiuo metu ministerijos svetainėje yra skiltis Komisijos, tarybos, darbo grupės, o paspaudus tarybos, atsidaro Bendrojo ugdymo taryba.
Po pusmečio įnirtingiausio atsirašinėjimo, kuriame nenorintys dirbti biurokratai galiausiai sumovė ir pačią ministrę, beliktų pradėti bylinėtis ir gerai išsityčioti iš niekdirbių teisme. Betgi, ministrę sutikęs, paaiškinau situaciją ir Raminta Popovienė pažadėjo pasikalbėti su pavaldiniais. Kad taip ir Dievui į ausį. Štai tokią ministeriją mes turime, tad ko benorėti iš visos švietimo sistemos?
Autorius yra sistemotyrininkas, matematikas
toks pat parlamentas yra reikalingas ir susiskaldžiusiai medikų bendruomenei. Prezidentūra “pjauna grybą”, ministerija “lapsi ausimis”, o Mokytojai piktinasi naujais išsidirbinėjimais. Neblogas pasirodė Gedimino Merkio straipsnis švietimo struktūrų tema pozicija.lt