Romas Čėpla daugžodžiauti nemėgsta. Jo žodžiai rupūs, suvalkietiškai taupūs. Daug iškalbingesni darbai – nuotraukos. Ištisas archyvas! Paveiksluoti sakosi pradėjęs būdamas dar šeštoje klasėje. Buvo toks rusiškas juostinis fotoaparatas „Smena“. Juostas reikėdavo ryškinti. Nuotraukos gimimo procesas buvo kur kas sudėtingesnis, bet gal ir įdomesnis. Kas bandė – žino: ryškumo, nuotolio iki objekto nustatymas reikalavo įgūdžių, o kiekvienas kadras branginamas. Nepleškinsi, kiek panorėjęs. Su tokiu fotoaparatu R.Čėpla ir pradėjo savo fotomenininko „karjerą“. Niekas tarsi ir nemokė, vaikai patys vienas kitam parodydavo. Vėliau ir jis kitiems patardavo, pamokydavo.
Paveiksluoti R.Čėplai niekad nenusibodo. Su fotoaparatu nebuvo išsiskyręs per visą savo gyvenimą. Kas skatino tą nenusakomą troškimą sustabdyti akimirką? Pamatyti tai, ko kiti beskubėdami nepastebi? O gal pasigrožėti detale, tarsi atsitiktine smulkmena, kuri dažnai būna iškalbingesnė už visumą?
Kai prisėdame prie kompiuterio, įsitikinu, kad jame daugiau nei 20 tūkstančių nuotraukų. Mane domina Tautos Atgimimo ąžuolyno vaizdai, jo istorija užfiksuota nuotraukose. Pradžių pradžia – 1989-ieji. Balandis. Lietuvos žmonės kviečiami į talką sodinti ąžuolus, tuo išreikšti savo tautos laisvės troškimą. Buvo sodinamas ne šiaip ąžuolynas – Tautos Atgimimo!
Ir plūstelėjo žmonės iš visų Lietuvos kraštų! Pirmasis savaitgalis buvo kaip niekad žvarbus, taškėsi šlapdriba, čia pat tirpo, girdydama derlingą Sūduvos žemę. Klimpo sunkvežimiai, atvežę ąžuoliukus, klimpo žmonės, tačiau visų veiduose džiugesys, veržlaus laisvės gūsio įkvėpus. Šie pirmojo masinio laisvos tautos plūstelėjimo vaizdai –patys įspūdingiausi. Nuotraukos dar nespalvotos, netikėtos, nerežisuotos akimirkos, įamžinančios žmonių veidus, judesius, ryžtą.
Kitame cikle – Jono Basanavičiaus sodybos atstatymo darbai. Architektė Živilė Mačionienė pagal archyvinius duomenis ir išlikusius pamatus parengė sodybos projektą, kaip ji turėjusi atrodyti prieš sovietams ją išdraskant. R.Čėpla pasakoja, jog ir anksčiau patriotiškai nusiteikę žmonės braidžiodavo po taip vadinamą apleistą Basavičynę (buvo likusi tik apgriuvusi troba, apaugusi nešienaujamomis lankomis). Vasario 16-ąją visuomet čia degdavusios žvakutės. Nors sovietų saugumiečiai tomis dienomis būdavo itin akyli, vienok atsirasdavo drąsių žmonių, kurie, rizikuodami savo laisve, budino tautą, ragindami neprarasti vilties…
Iš to, kaip žmogus pasakoja ir apie ką pasakoja, galima pajusti, kuo jis gyvena, kokios jo vertybės. Tautos Atgimimo ąžuolyno fotomenininku R.Čėpla tapo neatsitiktinai. Meilė savam kraštui atitekėjo iš gelmių, tėvų ir protėvių gyslomis. Abu tėvai tremtiniai. Tėčio tėvai turėjo 23 ha žemės, seneliai iš motinos pusės 17 ha, bet derlingos, gerai prižiūrėtos. Ūkis buvęs pavyzdinis. Tai ir buvo trėmimo priežastis. Gyvuliniais vagonais – į Krasnojarsko kraštą, į Didijį Ungutą. Ėjo 1948-ieji. R.Čėplos tėvai susipažino tremtyje, ten 1950 metais gimė ir būsimasis fotografas. Po trejų metų tėvai išsiskyrė. Į Lietuvą Romas grįžo 1957m. su mama. Pradėjo eiti į Alvito mokyklą, vidurinę baigė Vilkaviškyje. Čia ir pasiliko. Baigė 23-ąją profesinę mokyklą, kuri ruošė kino operatorius. Tikėjosi, kad išvengs tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Nepavyko. Paėmė į desantininkų dalinį, tarnavo Besarabijoje, Volgrade. Prieš išeidamas į armiją spėjo apsivesti. R.Čėplai tuo metu tebuvo 19 metų! Tačiau jaunas amžius netapo kliūtimi šeimos tvirtumui. Abu su žmona Terese visą gyvenimą saugojo savo meilę ir ištikimybę, išaugino dukras: Aušrą ir Jurgitą, o dabar abu džiaugiasi anūkais.
Iš kariuomenės R.Čėpla grįžo 1972-ais. Tais pačiais metais, kai ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą nušvietė gyvas ugnies fakelas – Romas Kalanta. Į visus buvusius tremtinius, politinius kalinius sovietų saugumas žvelgė „pro padidinamąjį stiklą“, o tokių įvykių metu ypač. Tokį „atidų“ žvilgsnį nuolat jautė ir R.Čėpla. Grįžęs į Lietuvą, jis įsidarbino Vilkaviškio siuvimo fabriko radijo laidų vedėju. Fabrikas turėjo savo radiją, kuris pranešdavo svarbiausias vietines žinias. Laidų vedėjas tuo pačiu buvo ir žurnalistas.
Vėliau, įgavęs patirties, R.Čėpla perėjo dirbti į Vilkaviškio rajono laikraštį, kuris tuo metu vadinosi „Pergalė“ (dabar „Santaka“). Šioje redakcijoje jis išdirbo 36-erius metus. Per tokį netrumpą laiką būta visko: ne kartą saugumo buvo apklausiamas, laikomas suimtas. Kartą, eidamas pro Spalio revoliucijos šventėms statomą tribūną paklausęs: „Kam saugojat, ar bijot, kad prikakos“? Už tokį akibrokštą grėsė išmetimas iš darbo, o gal ir griežtesnė bausmė. Laimė, laikraščio redaktorius Povilas Jankys, buvęs ne tik padorus, bet ir drąsus žmogus, apgynė savo darbuotoją sakydamas, kad laikraštis negali likti be fotografo – gero fotografo! Ir parsivežė R.Čėplą iš „daboklės“. Tokiu būdu fotografas išvengė bausmės, bet į juoduosius sąrašus buvo įrašytas visiems laikams. Užvestoje byloje atsirado dar vienas įrašas… O jų susikaupė daug.
Atgavus nepriklausomybę, buvo galima tas bylas, kurių nespėta sunaikinti, pavartyti. R.Čėpla „giriasi“, kad jo byla buvusi ganėtinai stora – pro saugumiečių ausis nepraeidavo neišgirstas joks aštresnis, laisvesnis žodis, nepraslysdavo joks tautiškas ženklas… Dėl to nuolat būdavo šaukiamas į karines pratybas, o po Černobylio elektrinės avarijos jau buvo įsidėjęs rūkytos dešros ir skanių suvalkietiškų lašinukų – neabejojo, kad bus vežamas į darbus. Tačiau jį ir vėl išgelbėjo fotografo darbas. Šį kartą užtarė rajono partijos sekretorius, sakydamas, kad ofsetu spausdinamas laikraštis negali likti be nuotraukų. R.Čėpla – geras specialistas, patyręs fotokorespondentas, žodžiu, tokį nelengva pakeisti.
Kurdamas Tautos Atgimimo ąžuolyno fotometraštį, R.Čėpla tuo pačiu įprasmino visos tautos gyvenimą: 1991m. pasodinti ąžuoliukai Sausio 13-osios aukų atminimui, 1995-ais atidengta skulptūra – simboliniai Ąžuolyno vartai, o 1998 – ais metais savo vardinius ąžuoliukus sodina Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11-osios akto signatarai… Nuotraukose atgimsta kitų įžymių tautos atstovų veidai: savo ąžuoliukus sodina prezidentai Algirdas Brazauskas, Dalia Grybauskaitė, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, ministrų Tarybos pirmininkas Algimantas Butkevičius… Po ketvirčio amžiaus jau galime įvertinti jų veiklą – tolimesnius darbus tautai, jų reakcijas į tautos pasirinktą kelią. Žvelgdami į nuotraukas atsigręžiame atgal – tai ne tik sužadina prisiminimus, bet ir pamąstymus…
R.Čėpla Tautos Atgimimo ąžuolyną aplanko ne tik per jo „gimtadienį, balandžio paskutinį šeštadienį. Ąžuolyne ištisus metus vyksta įvairūs renginiai, šventės: rugsėjo pirmosiomis dienomis vyksta mėgėjiškų teatrų festivalis „Atžalynas“, lapkričio 23-oji-J.Basanavičiaus gimimo diena, sutampanti su mūsų kariuomenės įkūrimo data. Įspūdingos Užgavėnių šventės pavasarėjant, Vasario 16-ąją vyksta poetiniai skaitymai… Nuotraukose užfiksuotos ir spalvingos senojo baltų tikėjimo šventės akimirkos: laužas vakarėjant, akmenų su iškaltais simboliais ratas, senaisiais baltiškais drabužiais pasipuošę šventės dalyviai…Šventės „Ąžuolėli žaliasai“ metu apdovanojami tautodailininkai.
Ypatingi fotomenininkui R.Čėplai buvę 2012 -ieji, jis papuošiamas ąžuolų vainiku, o jo nuotraukos, užfiksavusios Tautos Atgimimo ąžuolyno pradžią, tampa nuolatine paroda, iškabinta J.Basanvičiaus muziejaus patalpose.
„Ąžuolynas man gražus visais metų laikais, – sako fotomenininkas R.Čėpla. – Aplankau jį ir tuomet, kai nėra jokios šventės. Graži ta jo tyla, susikaupimas. Ypač man gražus ruduo. Jis gilesnis, o meniniu požiūriu ir spalvingesnis. Gražūs ąžuolai ir žiemą, kai šerkšnas papuošia dar nenumestus lapus. Atsidengia kamienai, lietaus, vėjų, saulės išgraužtos rievės. Ąžuolai žiemą tarsi apsinuogina, atidengdami visą savo stiprybę“.
Žiūrėdama į fotomenininko nuotraukas pastebiu tokią jo darbų kryptį: pirmosiose didesnis dėmesys įvykiams, daugiau judesio, žmonių, jaučiamas noras „užgriebti“ kuo daugiau, fiksuoti įvykius kuo plačiau, stengiamasi nieko nepraleisti, visur dalyvauti. Vėlesnėse nuotraukose atidžiau įsižiūrima į detales-smulkmenas, ritmas lėtesnis, žvilgsnis gilesnis. Niekur tarsi nebereikia skubėti – ąžuolynas jau pasodintas, tapęs jaukia, ramia erdve mūsų dvasingumui skleistis. Žmonės sukūrė gamtos šventovę – tautos atgimimo liudijimą – laisvės simbolį, dabar ąžuolynas kuria dvasingumą žmoguje…
Šią kryptį man atskleidžia fotomenininko Romo Čėplos nuotraukos, jose akmens ir medžio sugretinimas, vedantis į filosofinius apmąstymus, žirgas su raiteliu, šuoliuojantis ąžuolų giraite, siejasi su Vytim, laužų liežuviai, spragsinčios malkos, ugnis – įsižiūrėjimas į amžinybę, o čia pat rudens pakąsti lapai, nukloję žemę, primena apie amžiną kaitą Gyvybės rate. Čia susitinka laikinumas ir amžinybė, trapumas ir tai, kas neįveikiama: žmonių valia, viltis, laisvės troškimas. Laisvės, dėl kurios kovojo tėvai ir proseneliai…
Fotomenininkas R.Čėpla paveiksluoja ne tik ąžuolus ir ąžuolyną. Atskira tema, verta dėmesio, yra buvusių sovietų aukų- tremtinių, politinių kalinių, partizanų atminimo įamžinimas. Nuotraukose paminklų atidengimai, šventės, žmonių susitikimai. Ši tema sudaro atskirą ciklą, kuris vienok labai glaudžiai susiję su Tautos Atgimimo ąžuolyno idėja, išreiškiančia meilę savo valstybei, savo laisvei, tautiškumo išsaugojimui, per kurį reiškiasi ir žmogiškumas. Tai, ką menininkas fiksuoja, rodo jo dvasines vertybes. Per gyvenimą jos liko nepakitusios: R. Čėplai tai gimtoji žemė, tauta, šeima, laisvė, pastovumas, ištikimybė. Šias vertybes jis liudija ir darbais, ir asmeniniu gyvenimu.
