Seimo rugsėjo 15 d. darbotvarkėje 15.50-16.25 val. numatyta pateikti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 ir 4 straipsnių pakeitimo pataisas, kuriomis būtų įteisinta nelietuviškų asmenvardžių rašyba Lietuvos Respublikos oficialiuose dokumentuose nevalstybine kalba.
Vienu metu teikiami net du tokius pakeitimus siūlantys projektai: vieną jų (XVP-158) teikia socialdemokratas Laurynas Šedvytis*, kitą (XVP-540) Valdemaro Tomaševskio bendražygė, dabartinė Teisingumo ministrė Rita Tamašūnienė**.
Abiejų teikiamų projektų tikslas Seimo darbotvarkėje nusakytas taip:
Siūloma įteisinti asmenvardžių rašymą oficialiuose dokumentuose visais lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, siekiant užtikrinti piliečių lygiateisiškumą ir galimybę oficialiai naudoti originalią savo vardo ir pavardės formą.
Bet dieną prieš tai, rugsėjo 14 d. 10 val., Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje vyks konferencija „Asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose: Ar formuosime lietuvių kalbą gerbiančią politiką?“.
Joje bus tęsiama pavasarį prasidėjusi diskusija dėl siūlymo Lietuvos piliečių vardus ir pavardes oficialiuose dokumentuose leisti rašyti kitų kalbų lotyniško pagrindo rašmenimis su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais diakritiniais ženklais – tai yra ne valstybine kalba.
Konferenciją inicijavo Seimo narys dr. Vytautas Sinica ir Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Pranešimus skaitys prof. dr. Benediktas Šetkus, dr. Audrius Valotka, dr. Darius Ivoška ir dr. Vytautas Sinica.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad būsimo renginio tema – tik keli papildomi rašmenys pase, bet taip nėra, nes įteisinus, kaip užsimota, tuos „lotyniško pagrindo rašmenis su kitose kalbose vartojamais diakritiniais ženklais“, lietuvių kalba būtų „praturtinta“ 150 (!) joje nesančių raidžių su diakritiniais ženklais! Asmenvardžių rašyba Lietuvos valstybės dokumentuose jau kelis dešimtmečius yra opus klausimas, atkakliausiai jį kelia Lenkijos palaikomi Lietuvos lenkai. Čia susitinka asmens teisė į savo vardą, konstitucinis lietuvių kalbos statusas, tautinių bendrijų politika, Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei istorinė Vilniaus krašto patirtis.
Todėl ir rugsėjo 14-osios konferencijoje bus kalbama ne vien apie raides.
Siūloma peržengti 2022 m. nustatytą ribą

2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė paprastai rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau įstatyme numatytais atvejais leidžiama vartoti ir kelis kitus lotyniško pagrindo rašmenis.
Taip Lietuvos dokumentuose tam tikrais atvejais jau gali atsirasti lietuvių abėcėlėje nesančios raidės „w“, „q“ ir „x“. Tačiau tebegalioja svarbi riba – nevartojami lietuvių abėcėlėje nesantys kitų kalbų skiriamieji (diakritiniai) ženklai.
Dabar Teisingumo ministerija siūlo šią ribą panaikinti.
2026 m. balandžio 13 d. įregistruotu Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pakeitimo projektu Nr. 26-5387 numatoma išplėsti nelietuviškų rašmenų vartojimą ir leisti kitų lotyniško pagrindo kalbų raides su jų skiriamaisiais ženklais.
Taigi oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose įteisinus tris nelietuviškas „w“, „q“ ir „x“ raides, dabar jau siekiama to, ko anksčiau trijų svetimraidžių stūmėjai dievagojosi niekada nesiūlysiantys – įteisinti lenkų „ł“, „ń“, „ś“, „ź“, „ż“…. bei visų kitų kalbų lotyniško pagrindo rašmenis su visais diakritiniais ženklais…
Tai reikštų esminį pokytį: Lietuvos Respublikos dokumentuose asmenvardžiai būtų rašomi ne tik naudojant lietuvių kalbai svetimus rašmenis, bet ir remiantis kitų kalbų rašybos sistemomis.
Pabrėžtina, kad „susirūpinta“ toli gražu ne visomis Lietuvos tautinėmis bendrijomis, iš esmės – tik lenkais, kadangi kitiems prireiktų kitokios nei lotyniškojo pagrindo abėcėlės (gudams, totoriams, karaimams, žydams ir dar kitiems).
Problema keliama seniai, juk Konstitucinis Teismas dar 1999 m. spalio 21 d. nutarime pabrėžė asmenų teisinės lygybės ir nediskriminavimo principą:
Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.
Lietuvių kalbos institutas pataisoms nepritarė
Lietuvių kalbos instituto (LKI) Mokslo taryba 2026 m. gegužės 7 d. Teisingumo ministerijos siūlymui nepritarė.
Instituto mokslininkų išvadoje pabrėžiama, kad kitų kalbų rašmenų su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiais skiriamaisiais ženklais vartojimas Lietuvos piliečių oficialiuose dokumentuose paliestų patį konstitucinį valstybinės kalbos statusą.
LKI taip pat atkreipė dėmesį į praktinius padarinius – skirtingų rašybos sistemų vartojimą valstybės registruose ir informacinėse sistemose, vardų bei pavardžių tarimą, kirčiavimą, jų paiešką, rūšiavimą ir asmenų tapatybės nustatymą. Instituto Mokslo tarybos vertinimu, valstybinė kalba turi išlikti stabili ir užtikrinti ne tik bendravimą, bet ir visų valstybės piliečių politinę sanglaudą.
Tai svarbus skirtumas. Kalbama ne apie tai, ar žmogus savo pavardę gali rašyti gimtąja kalba privačiame gyvenime, kūryboje, bendruomenės spaudoje ar kitos valstybės dokumentuose. Klausimas yra kitas – kokia kalba ir kokios rašybos taisyklės galioja oficialiuose mūsų valstybės – Lietuvos Respublikos dokumentuose.
Dabartinė tvarka jau patikrinta Konstituciniame Teisme
Šis klausimas ne naujas, jis jau yra ne kartą ir ne du teisiškai išnagrinėtas.
2023 m. gruodžio 28 d. Konstitucinis Teismas vertino galiojančias Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatas. Teismas nenustatė, kad dabartinė tvarka, pagal kurią įstatymo numatytais atvejais leidžiami lotyniško pagrindo rašmenys, bet ne lietuvių abėcėlėje nesantys skiriamieji ženklai, pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.
Konstitucinis Teismas kartu pabrėžė konstitucinį reikalavimą saugoti valstybinę lietuvių kalbą. Kita vertus, jis yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas, remdamasis kompetentingos kalbos institucijos išvada, gali nustatyti ir kitokias asmenvardžių rašymo taisykles.
Dar konkretesnę ribą 2025 m. vasario 13 d. nubrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Nagrinėdamas bylą dėl lenkiško asmenvardžio, teismas leido pavardėje vartoti raidę „w“, tačiau atmetė reikalavimą įrašyti lenkišką raidę „ł“. Teismas pažymėjo, kad galiojantis įstatymas leidžia lotyniškos abėcėlės raides, tačiau neleidžia lietuvių kalbos abėcėlėje nesančių skiriamųjų ženklų.
Vadinasi, dabar siūloma ne užpildyti kokią nors teisinę spragą. Siūloma politiškai pakeisti jau įstatymu ir teismų praktika nubrėžtą ribą.
Kodėl asmenvardžių klausime nuolat atsiranda Lenkija?
Nors naujasis įstatymo pakeitimas būtų taikomas ne vien lenkų tautybės Lietuvos piliečiams, politinė šio klausimo istorija neatsiejama nuo Lietuvos ir Lenkijos santykių.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo Lenkijos politikai ne kartą kėlė Lietuvos lenkų asmenvardžių, vietovardžių, gatvių pavadinimų ir švietimo lenkų kalba klausimus. Jie tapo ne tik Lietuvos vidaus, bet ir dvišalių santykių dalimi.
Šiuose svarstymuose nuolat prisimenama ir 1994 m. Lietuvos bei Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis.
Jos 14 straipsnyje numatyta tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė vartoti savo vardus ir pavardes „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Sutartyje taip pat pasakyta, kad išsamios pavardžių rašymo taisyklės turėtų būti nustatytos specialia sutartimi.
Tokia atskira Lietuvos ir Lenkijos sutartis iki šiol nesudaryta.
Todėl dažnai kartojamas teiginys, esą 1994 m. Lietuva jau įsipareigojo savo piliečių pavardes Lietuvos dokumentuose rašyti pagal lenkų kalbos rašybą, nėra tapatus pačiam sutarties tekstui, nes valstybine kalba oficialiuose Lietuvos dokumentuose nelietuviškos pavardės visada buvo užrašomos pagal pavardės skambesį, tai yra pagal tarimą.
Vilniaus krašto patirtis neleidžia kalbos klausimo atskirti nuo istorijos
Lietuvos visuomenės jautrumas šiems klausimams turi gilias istorines šaknis.
1920 m. lenkų generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami daliniai okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Buvo sukurta vadinamoji Vidurio Lietuva, o 1922 m. jos teritorija prijungta prie Lenkijos. Lietuvos valstybė šio prijungimo nepripažino.
Lenkų okupacijos metais Vilniaus krašte buvo vykdomas aršus okupuoto krašto lietuvių lenkinimas, palietęs mokyklas, administraciją, viešąjį gyvenimą, lietuvišką spaudą ir lietuviškas organizacijas. Dėl šios istorinės patirties kalbos, pavardžių, vietovardžių ir švietimo klausimai pietryčių Lietuvoje iki šiol turi ne vien kalbinę reikšmę.
Prie to prisideda ir lenkų istorinėje sąmonėje gaji vadinamųjų „Kresų“ samprata – buvusių Abiejų Tautų Respublikos rytinių žemių suvokimas kaip ypatingos Lenkijos prarastos istorijos ir kultūros erdvės. Į ją tradiciškai įtraukiamas ir Vilnius bei Vilniaus kraštas.
Taigi kalbėdami apie dabartinę kalbos politiką negalime apsimesti, kad šio istorinio sluoksnio nėra.
Lenkų kultūros sklaida Rytuose – Lenkijos politikos kryptis
Šiam kontekstui ypač reikšmingas 2014 m. Alkas.lt paskelbtas sociologės Katažynos Koženiovskos darbas „Lenkų kultūros buvimas Rytuose“.
Pranešimas buvo perskaitytas 1998 m. gruodžio 14 d. Krokuvoje vykusiame seminare „Lenkai Rytuose ir lenkų kultūros skatinimas Rytų Europoje“. Jis parengtas pagal 1998–2000 m. vykdytą programą „Lenkijos valstybė lenkams Rytuose. Politikos modelio paieškos“. Programos tikslas buvo apibrėžti Lenkijos politikos uždavinius Rytuose gyvenančių lenkų atžvilgiu.
K. Koženiovska Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą nagrinėjo kaip erdvę, kurioje lenkų kultūra šimtmečius turėjo stiprią įtaką, tačiau XX amžiuje ją prarado. Autorė tiesiai kėlė klausimą, kokių veiksmų turėtų imtis Lenkija, jeigu norėtų savo kultūros reikšmę šiose šalyse išlaikyti arba sustiprinti.
Ji išskyrė dvi pagrindines veikimo kryptis.
Pirmoji – stiprinti pačias Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje gyvenančias lenkų bendruomenes.
Antroji – veikti šių valstybių intelektinį, kultūrinį ir politinį elitą.
Šią kryptį autorė pavadino elito „polonizacijos“ strategija. Ji aiškino, kad kalbama ne tiek apie tautinės savimonės pakeitimą, kiek apie kryptingą lenkų kalbos ir kultūros įtakos stiprinimą taip, kad lenkų kultūra vietos elitui taptų svarbia jungtimi su Vakarais.
Darbe tiesiai rašoma apie būtinybę tikslingai ir aktyviai veikti nedidelę, tačiau įtakingą visuomenės grupę ir teigiama, kad gretimų kraštų įtakingųjų sluoksnių veikimas galėtų būti labai perspektyvus būdas stiprinti lenkiškąją kultūrą Rytuose.
K. Koženiovska galiausiai siūlė derinti abi kryptis – paramą lenkų tautinei bendrijai ir poveikį kaimyninių valstybių elitams.
Šis tekstas svarbus tuo, kad atskleidžia politinėje ir akademinėje Lenkijos aplinkoje tebegyvuojantį požiūrį į lenkų kultūros sklaidą Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje kaip kryptingo valstybinio veikimo lauką.
Ši politikos kryptis nenutrūko
Dabartiniai oficialūs Lenkijos dokumentai rodo, kad valstybės rūpinimasis lenkiškos tapatybės, kalbos ir kultūrinės įtakos plėtra užsienyje tebėra aiški Lenkijos užsienio politikos dalis.
2025–2030 m. Lenkijos Vyriausybės bendradarbiavimo su Polonija ir už sienos gyvenančiais lenkais strategijoje ši veikla tiesiogiai vadinama neatsiejama valstybės užsienio politikos dalimi. Strategijoje kalbama apie pasaulinio užsienyje gyvenančių lenkų ir lenkų kilmės žmonių poveikio tinklo kūrimą bei stiprinimą, lenkų kalbos mokymo plėtrą, lenkiškos tapatybės palaikymą, Lenkijos kultūros ir istorijos sklaidą, ryšių su protėvių šalimi – Lenkija – stiprinimą.
Oficialiame strategijos pristatyme taip pat pabrėžiama, kad užsienyje gyvenantys lenkai turi dar nevisiškai išnaudotų galimybių skleisti žinią apie Lenkiją ir atstovauti jos interesams kitose valstybėse.
Tai nėra vien bendras pareiškimas, neturintis ryšio su Lietuva.
Lenkijos Seimo komitetuose nuolat svarstomas lenkų švietimas Lietuvoje, lenkiška žiniasklaida, kultūros įstaigos, finansavimas, ryšiai su Lietuvos lenkų organizacijomis ir jų įtaka visuomeniniam bei politiniam gyvenimui. Ir šiemet Lenkijos Seime skambėjo teiginiai apie esą mūsų šalyje vykdomą lenkiškų mokyklų „depolonizaciją“ ir buvo raginama Lenkijos valstybę aktyviai ginti lenkų kalbos padėtį Lietuvoje.
Todėl Lietuvos asmenvardžių rašybos klausimą būtų naivu nagrinėti visiškai atsietai nuo platesnės Lenkijos tautinės ir kultūrinės politikos.
Kur tautinės bendrijos teisė, o kur – kitos valstybės įtaka?
Lietuvos valdžiai, nuolat baugščiai pasiduodančiai Lenkijos politikų spaudimui, būtina nuolat priminti, kad Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai. Jų teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, švietimą ir tautinę tapatybę yra saugoma Lietuvos teisės ir nekelia abejonių.
Tačiau nedera painioti dviejų skirtingų dalykų: viena yra žmogaus teisė šeimoje, bendruomenėje, kultūros gyvenime ar savo tautinėje mokykloje vartoti gimtąją kalbą ir puoselėti savo tautinę tapatybę; visai kas kita – reikalavimas keisti visai Lietuvos valstybei galiojančias oficialiosios rašybos valstybine kalba taisykles ir į Lietuvos Respublikos dokumentus perkelti kitų valstybių kalbų rašybos sistemas.
Juolab kai toks reikalavimas daug metų yra kitos valstybės politinės darbotvarkės dalis.
Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar Lietuvos lenkai turi teisę būti lenkais. Žinoma, turi. Klausimas – ar iš šios teisės kyla Lietuvos valstybės pareiga savo oficialiuose dokumentuose taikyti lenkų kalbos rašybos taisykles.
Ir dar – kiek Lietuvos kalbos politika turi būti formuojama pagal pačios Lietuvos konstitucinius, kalbinius ir visuomeninius poreikius, o kiek ją gali lemti ilgalaikis išorinis politinis spaudimas.
Sąjungininkystė nepanaikina Lietuvos interesų
Šiandien Lietuvą ir Lenkiją sieja nepaprastai svarbūs saugumo interesai. Abi valstybės yra NATO ir Europos Sąjungos narės, o Rusijos grėsmės akivaizdoje glaudus Vilniaus ir Varšuvos karinis bei politinis bendradarbiavimas Lietuvai yra gyvybiškai svarbus.
Tačiau sąjungininkystė nereiškia, kad Lietuvos ir Lenkijos interesai visais klausimais sutampa.
Lenkija savo oficialiuose dokumentuose atvirai įvardija tikslą stiprinti lenkiškąją tapatybę, kalbą, kultūrą ir užsienyje gyvenančių lenkų įtaką. Tai yra jos valstybės politika.
Lietuva savo ruožtu turi teisę saugoti lietuvių kalbą ir pati nustatyti jos vartojimo savo valstybės institucijose bei dokumentuose taisykles.
Geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai turėtų remtis ne vienašalėmis nuolaidomis, bet abipuse pagarba.
Lietuvių kalbos gynimas nėra priešiškumas Lenkijai. Tačiau Lenkijos kultūrinės ir politinės įtakos siekiai taip pat neturėtų būti slepiami po vien žmogaus teisių ar tautinės mažumos teisių vardu.
Lietuvos visuomenė turi teisę klausti, kur baigiasi teisėta tautinės bendrijos kultūrinė globa ir prasideda kitos valstybės poveikis Lietuvos vidaus politikai.
Asmenvardžių rašyba yra viena iš sričių, kur ši riba ypač ryški.
Siūloma nepaisyti lietuvių kalbos raštijos raidos
Vietiniai Lietuvos lenkai, aršiausi Lietuvos oficialios raštvedybos taisyklių keitimo iniciatoriai, lietuvių tautai tarsi siūlo atsisakyti savito rašto, visos kilnios jo istorijos ir vėl grįžti į didžiojo lietuvių tautos skaudulio laikus, kai Lietuvos valstybė beveik du dešimtmečius buvo praradusi savo sostinę Vilnių, o tai patvirtinant įteisinti okupacijos meto lenkiškos asmenvardžių rašybos taisykles, kadangi „atstatant“ dabartinių asmenvardžių rašybą neišvengiamai siūloma remtis to meto dokumentais bei raštvedybos taisyklėmis.
Tuo tikslu jiems mirtinai reikalinga dviguboji „w“ ir vien tik lenkiškos abėcėlės perbrauktoji „ł“, kurių atsisakyti kaip tik ir pasiūlė Vincas Kudirka ir kiti varpininkai spaudos draudimo (1864-1904) metais, nes, kaip žinia, caro valdžia baudė už išskirtinai lenkiškų rašmenų vartojimą. To meto tautiniai atgimimo veikėjai siekė įrodyti, kad lietuviai yra atskira tauta, o ne sulenkėjusi visuomenės dalis.
Be to, lietuvių kalboje kietosios ir minkštosios „l“ tarimas natūraliai priklauso nuo po jos einančio balsio (pvz., žodyje lapas „l“ yra kieta, o žodyje liūtas – minkšta), todėl žymėti kietosios „l“ atskiru grafiniu ženklu „ł“ tiesiog nėra praktinio poreikio.
Galutinai šią reformą įtvirtino Jonas Jablonskis savo 1901 m. gramatikoje palikęs tik vieną universalią raidę „l“. Dar prieš varpininkus Jonas Basanavičius, leisdamas pirmąjį lietuvišką pasaulietinį laikraštį „Aušra“ (1883 m.), buvo ėmęs taikyti čekišką Jano Huso modelį: vietoj dviejų raidžių (sz, cz), kaip lenkų kalboje, parašyti vieną su varnele (š, č).
Švari, trumpesnė rašyba buvo ne tik modernesnė, bet ir padėjo vizualiai atskirti lietuviškus spaudinius nuo lenkiškų tekstų. Dabar bandoma pasukti lietuvių tautos istorijos ratą atgal?
Taip pat siūloma atsisakyti unikaliosios raidės „ė“, kurią specialiai tik lietuvių kalbai dar 1653 m. sukūrė Tilžės kunigas bei kalbininkas Danielius Kleinas? Juk lietuvių kalba yra vienintelė pasaulyje valstybinė kalba, turinti e didžiąją su tašku („Ė“). Jai skirta Kaune stovinti Tado Vosyliaus skulptūra „Taškas“.
Taip, gali būti sakoma, kad juk niekas nesiūlo visiems lietuviams asmens dokumentuose atsisakyti lietuviškų raidžių su diakritikais, nors istorijos bėgyje jos rašytos ir ne taip, kaip dabar.
Bet tada kyla klausimas: kuo remdamiesi Lietuvos lenkai „atstato“ savo lenkiškąją pavardžių rašybą? Vilniaus ir Vilniaus krašto 1920-1939 m. Lenkijos okupantų valdžios išduotais dokumentais?
Rugsėjo 14-ąją bus kalbama ne vien apie raides
Seime rengiama konferencija svarbi ne tik kalbininkams. Joje iš esmės teks atsakyti, kas yra Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė valstybės dokumente – vien privati asmens tapatybės išraiška, ar kartu ir oficialus valstybės įrašas, kuriam galioja valstybinės kalbos taisyklės.
Ar 2022 m. įteisintų išimčių nepakanka?
Kur turi būti nubrėžta riba tarp teisės į vadinamąjį autentišką asmenvardį ir konstitucinės lietuvių kalbos apsaugos?
Ar įteisintų išimčių plėtimas ilgainiui nepavers kitų kalbų rašybos sistemų Lietuvos oficialiosios raštvedybos dalimi?
Ir pagaliau – kas turi lemti Lietuvos valstybinės kalbos politiką: Lietuvos Konstitucija, kalbos mokslo išvados ir pačios valstybės interesai ar ir kaimyninės šalies ilgalaikiai politiniai siekiai?
***
Konferencija „Asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose: Ar formuosime lietuvių kalbą gerbiančią politiką?“vyks rugsėjo 14 d. 10 val. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje, I rūmų 3 aukšte.
Įstatymo projekto dėl visų diakritinių ženklų įteisinimo oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose (XVP-158 ir XVP-540) svarstymas po pateikimo numatytas rugsėjo 15 d. 15.50-16.25 val.
__________________
* Įstatymo projektą XVP-158 parengė Seimo nariai: Laurynas Šedvydis, Orinta Leiputė, Tomas Martinaitis, Jurgita Šukevičienė, Indrė Kižienė, Saulius Luščikas, Ruslanas Baranovas, Andrius Busila, Viktorija Čmilytė-Nielsen. Seime įregistruotas: 2025-02-21.
** Įstatymo projektą XVP-540 parengė Seimo nariai: Rita Tamašunienė, Česlav Olševski, Jaroslav Narkevič. Seime įregistruotas 2025-06-03,














Spėkime, kuo visa tai baigsis? Manau, nesunku atspėti – polonizuosimės su pagreičiu.
O ji (polonizacija) vyksta. Pakanka pažiūrėti televizijos kanalą TVP Wilno, kur visa Lietuva, ne Vilniaus kraštas žemėlapyje parodyti labai dviprasmiškai- galima suprasti, kad Lietuva- atskira valstybė, bet galima Lietuvą traktuoti kaip dar vieną Lenkijos vaivadiją. Daugelis lietuvių ten interviu duoda lenkų kalba. Deja, nė karto neteko sutikti Lieuvos politiko ar kalbininko, vertinančio šį televizijos kanalą liečiančią situaciją. Beje, pamatęs siūlomas įteisinti kitas lenkiškas raides pasijutau pranašu, nuspėjusiu, kad ties “w” nebus sustota, juk jos nepakanka lenkiškų vardų rašybai. Primena lietuvišką pasaką apie lapę, pamažu įsirangiusią į vilko roges.
Yra toks lietuviškas filmas “Tas prakeiktas nuolankumas”.
Buvo toks JK serialas „Pagrindinis įtariamasis“ apie svetimvardžių rašymą originaliai. – Kaip policija negalėjo rasti buv. Jugoslavijos piliečio, sumaniai pasinaudojusio originalia jo asmenvardžio rašyba.
Litvinai, kada pagaliau suprasime, jog tarptautiniai įstatymai šiuo klausimu galioja tik KITOSE valstybėse, o jums galioja tik šios kaimynės įsakymai . Nes ji (kaip ir dera tikriems inteligentams, aristokratiškos sielos politikams …) leidžia suprasti, jog nematys reikalo dėl mūsų su Kremliumi pyktis. Na, nebent susidarys patogios aplinkybės ne tik Vilnių, bet ir daugiau žemių nuo lietuvių išvaduoti…
Mūsų biurokratai jau seniai perprato, jog save lenkais vadinantiems privalome taikyti TM įstatymus (Nesvarbu, kaip TMAPK tokius vadina!) .
Užuot Seimo nariams vykdant pareigas kreipusis į STT prašant ištirti, ar Seimo nariai, teikdami Konstitucijai šiuo atveju akivaizdžiai prieštaraujančias pataisas, nepiktnaudžia Seimo nario teisėmis, rengia viešo patriukšmavimo konferencijas nesuprantant, kad jomis į nieką – konkrečią instituciją – neapeliuojama, kad tai tik valstybės laiko gaišimas nieko konkretaus valstybės valdyme nesprendžiant, dar daugiau, kad tuo naudojamas valstybinis LRT laikas partijų, atskirų politikų rinkiminiam savęs ir partijos reklamavimui. Tai partijų ir politikų reklamavimosi, garsinimosi valstybės lėšomis būdas. Viso to tuščio patriukšmavimo už valstybės lėšas nevyktų, jeigu grupės Seimo narių, kaip dera. būtų kreiptasi į STT dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo dėl galimo Seimo narių piknaudžiavimo teikiant Konstituscijai prieštaraujančias įstatymo pataisas. Daroma politika iš to, ko – nedrėtų.
„siekiant užtikrinti piliečių lygiateisiškumą ir galimybę oficialiai naudoti originalią“
Siūlytojai tokiu būdu grįsdami savo siūlymą sako, kad, jų supratimu, valstybinė lietuvių kalba ir jos oficialus naudojimas neužtikrina ir pažeidžia piliečių lygiateisiškumą. Bet taip teigti yra nesąmonė, melas, demagogija, priešo naratyvas. Įgyvendinti tokius siūlymus yra agresija prieš valstybinę lietuvių kalbą, t.y., prieš vieną iš svarbiausių valstybingumo pagrindų ir konstitucinių vertybių, įtvirtintų pagrindiniuose Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniuose.
Jeigu toks pasiūlymas bus priimtas, tai bus dar vienas žingsnis Lietuvos valstybės degradavimo ir nykimo kryptimi.
O kaip tai dera su LR Konstitcija?
Jei Lietuvos valdžia siekia ,,užtikrinti gyventojų lygiateisiškumą”, tai reiškia, kad lietuvių su jų kalba šalies šeimininkais nebelaiko. Taigi, tai išdavystė.
Gerai, kad žemaičiai nuo 1995 metų turi savus pasus, tad įrašai juose – tik žemaičių kalba, kuri įteisinta tarptautiniame ISO kode. Ir ne lenkams jiems nurodinėti, kaip turėtų būti rašomi asmenvardžiai. Tegu lietuviai pasimoko atkaklumo iš žemaičių.
Jei lietuviai toliau sieks skaldytis į žemaičius ir kitus lietuvius ( sūduvius, dzūkus, ir kitus aukštaičius), kažin,ar beišliks Lietuvos valstybė ? Manau, tuo Lietuvos skaldymusi suinteresuoti kai kurie Lietuvos kaimynai.
Akivaizdu, kad skubiai reikia keisti lietuvišką abecelę- gal įsiveskime gruziniškus, ar indusiškus rašmenis? Ir špygą tada tiems slavams, ir rytiniams ir vakariniams…..
‘Rusijos grėsmės akivaizdoje glaudus Vilniaus ir Varšuvos karinis bei politinis bendradarbiavimas Lietuvai yra gyvybiškai svarbus’. Manau tokia kalba tai – politinė spekuliacija. Akivaizdu, kad kalbamu atveju pataikavimas Lenkijai būtų lietuvybės praradimo sąskaita, taigi jis taip pat yra gyvybiška grėsmė lietuvių tautos, lietuviškos valstybės gyvavimui. Atsikvošėkime su tokiais įstatymo pataisų dėl pavardžių rašybos pateisinimais. Antai, Grybauskaitė, tai prezidentaudama pabrėžė, kad jokių mainų dėl kalbos politikoje negali būti, o dabar, tam vykstant, Nausėda tyli. Akivaizdu, kad Seimo pareiga toms pataisoms pasakyti tvirtą ne – be jokių dairymosi į karinius ir politinius dvišalius bendradarbiavimus su Lenkija. Karinius ir politinius bendradarbiavimus su ja turime NATO ir ES formate ir juos Lenkija privalo vykdyti nepriklausomai kokia bebūtų tarpusavio dvišalių santykių padėtis.
Juolab, kad netgi ES šalyse niekas dokumentuose mūsų asmenvardžių originaliai nerašo!
Tiesiog, turbūt, tose šalyse jie Lenkijos nevadina Strategine Partnere.
Man įdomu, kodėl mes patys Lietuvos piliečių, save vadinančių lenkais, vardus ir pavardes rašome be galūnių – tai jau tapo skiriamuoju jų bruožu: “Įstatymo projektą XVP-540 parengė Seimo nariai: Rita Tamašunienė, Česlav Olševski, Jaroslav Narkevič. Seime įregistruotas 2025-06-03,” Jeigu vietinis save vadina lenku, tai be galūnių, o šiaip visi su galūnėm: Donaldas Trumpas, Radoslavas Sikorskis, Borisas Johnsonas… Jie vsvetimi, ne Lietuvos piliečiai, išlaikome jų pavardžių rašybą be diakritinių ženklų, bet lietuviškame tekste galūnes pridedame.
Teisingas pastebėjimas. Tik ne Mes, o mūsų redaktoriai.
Jeigu tokia nukvakusi (kair. kirtis ant antr. ‘u’) boba kokia yra Rita Tamašiūnienė ima teikt idiotiškus savo pasiūlymus mūsų, bet ne bendrame Žečpospollitos Seime, reikia nusiųsti ją Japonijon pasitikrint sveikatą. Apgailestauju.