Rugsėjo 13-ąją sukanka 130 metų, kai 1896 m. Kuršėnuose gimė Stasys Raštikis – Lietuvos kariuomenės savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, divizijos generolas, kariuomenės vadas ir krašto apsaugos ministras.
Jo gyvenimas aprėpė beveik visą audringą XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istoriją – valstybės kūrimą, Nepriklausomybės kovas, kariuomenės stiprinimą, sovietinę okupaciją, šeimos represijas ir ilgus išeivijos metus.
Lietuvos kariuomenės istorijoje S. Raštikis pirmiausia liko kaip vienas svarbiausių jos pertvarkymo ir stiprinimo tarpukariu vadovų.
Iš karo fronto – į Lietuvos kariuomenę
1915 m. S. Raštikis savanoriu įstojo į Rusijos imperijos kariuomenę. 1917 m. Tiflise, dabartiniame Tbilisyje, baigė karo mokyklą ir dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose.
1918 m. grįžęs į Lietuvą kurį laiką mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Tačiau besikuriančiai Lietuvos valstybei prireikus karių jis pasirinko kitą kelią – 1919 m. sausį savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę.
S. Raštikis dalyvavo Nepriklausomybės kovose su Sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomenėmis. Kovėsi prie Žiežmarių, Vievio, Kietaviškių, Dusetų, Zarasų ir Daugpilio.
Sunkiai sužeistas jis pateko į bolševikų nelaisvę ir tik 1921 m., pasikeitus belaisviais, sugrįžo į Lietuvą.
Tarnybą kariuomenėje S. Raštikis derino su mokslais. 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrių.
1929 m. vedė Eleną Mariją Smetonaitę – Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos dukterėčią.
1930–1932 m. studijavo Vokietijos Generalinio štabo akademijoje.
Sugrįžęs į Lietuvą dėstė karininkams ir sparčiai kilo kariuomenės vadovybėje.
Kariuomenės vadas
1935 m. sausio 1 d. S. Raštikis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Jam vadovaujant pradėtas nuoseklus kariuomenės stiprinimas ir perginklavimas.
Buvo atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai bei Dragūnų pulkas, pakeistas kariuomenės dalinių išdėstymas. Krašto apsaugai skyrus daugiau lėšų, perginkluota lauko artilerija, įsigyta sunkiųjų, priešlėktuvinių ir prieštankinių pabūklų, minosvaidžių, karo lėktuvų ir šarvuočių.
S. Raštikis daug dėmesio skyrė ne vien ginkluotei ir kariniam parengimui. Jo iniciatyva buvo pertvarkyta Lietuvos šaulių sąjunga, siekta stiprinti kariuomenės ryšį su visuomene.
Tuo metu pradėtos rengti Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventės. Šios tradicijos tęsinį galima įžvelgti ir dabar minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.
1938 m. S. Raštikis kartu ėjo ir krašto apsaugos ministro pareigas. 1939 m. rudenį jis dalyvavo Lietuvos delegacijoje Maskvoje per derybas su Sovietų Sąjunga.
Augantis kariuomenės vado autoritetas ne visiems tuometinės valdžios sluoksniams buvo priimtinas. S. Raštikis pasisakė už demokratiškesnį valstybės valdymą, o tautininkų vadovybė jo didėjančią įtaką ėmė vertinti vis atsargiau.
Lemtingieji 1940-ieji
1940 m. sausį S. Raštikis buvo atleistas iš kariuomenės vado pareigų. Tų pačių metų birželį jis vėl buvo grąžintas į tarnybą ir paskirtas Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos viršininku.
1940 m. birželio 14–15 d., Sovietų Sąjungai įteikus Lietuvai ultimatumą, S. Raštikis dalyvavo paskutiniame Lietuvos Vyriausybės posėdyje.
Jame jis nepritarė prezidento Antano Smetonos siūlymui ginklu priešintis į Lietuvą įžengiančiai Sovietų Sąjungos kariuomenei.
Tai vienas skaudžiausių ir iki šiol nevienareikšmiškai vertinamų S. Raštikio gyvenimo epizodų. Netrukus pats generolas ir jo šeima pateko į sovietinių represinių struktūrų akiratį.
1941 m. pradžioje, vengdamas suėmimo, S. Raštikis slapta pasitraukė į Vokietiją.
Jo žmona Elena Marijona Raštikienė buvo suimta, o trys dukros, tėvai ir kiti artimieji per 1941 m. birželio trėmimus išvežti į Sovietų Sąjungos gilumą. Tremtyje mirė jauniausioji dukra Aldona.
Laikinojoje Vyriausybėje ir okupacijos metais
Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, S. Raštikis 1941 m. birželį grįžo į Lietuvą. Lietuvos laikinoji Vyriausybė jį paskyrė krašto apsaugos ministru.
Nacių okupacinei valdžiai sustabdžius Laikinosios Vyriausybės veiklą, S. Raštikis atsisakė jam siūlytų aukštų pareigų okupacinėje administracijoje. Jis taip pat pasisakė prieš lietuvių mobilizavimą į SS legionus.
Vėliau generolas dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, S. Raštikis su žmona pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.
Lietuva liko ir išeivijoje
Gyvendamas Jungtinėse Valstijose S. Raštikis aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime.
Jis vadovavo Amerikos lietuvių tarybos ir Bendrojo Amerikos lietuvių fondo Los Andželo skyriams, o 1952–1953 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas Europoje.
S. Raštikis skaitė paskaitas, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, rašė karybos ir istorijos temomis.
Svarbiausias jo rašytinis palikimas – 1956 ir 1957 m. išleisti dviejų tomų atsiminimai „Kovose dėl Lietuvos“. Jis taip pat parašė publicistikos knygų ir karo vadovėlių.
S. Raštikis mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, sulaukęs 88 metų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, generolo palaikai sugrįžo į tėvynę. 1993 m. lapkričio 22 d. S. Raštikio ir jo žmonos palaikai buvo parvežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.
Generolo palikimas
S. Raštikio gyvenime atsispindi beveik visas dramatiškas XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos kelias – valstybės atkūrimas, Nepriklausomybės kovos, kariuomenės kūrimas, 1939–1940 m. grėsmės, okupacijos, tremtys ir išeivija.
Jo sprendimai ne visada buvo vienodai vertinami. Ypač daug klausimų iki šiol kelia 1940 m. birželio įvykiai ir Lietuvos vadovybės pasirinkimas nesipriešinti Sovietų Sąjungos kariuomenei ginklu.
Tačiau neginčijama ir kita S. Raštikio veiklos pusė – jo vadovavimo metais Lietuvos kariuomenė buvo kryptingai stiprinama, modernizuojama ir perginkluojama, daug dėmesio skirta kariuomenės ryšiui su visuomene.
Praėjus 130 metų nuo Stasio Raštikio gimimo, jo gyvenimas primena, kad valstybės gynybai tenka ruoštis ne tada, kai pavojus jau pasiekia šalies sienas, o gerokai anksčiau – kol dar yra laiko stiprinti kariuomenę, visuomenės ryžtą ir pačią valstybę.
