Praveriu kaimo trobos duris – prieš mane atsiveria gamtos pasaulis. Pro šimtamečių liepų šakas sunkiai sunkiasi saulės spinduliai, sodria žaluma dar švyti gluosnio lapijos kupolas, rasas kelia žolynai, apipinti pirmaisiais voratinkliais. Prie pirtelės, prie Skroblaus – meletos „orbita“. Taip šitą erdvę įvardino Rudnelės kaime gyvenusi ir kūrusi dailininkė Gražina Didelytė. Alksnio uokse meleta tebegyvena. Kai stovėdama ant lieptelio supliauškinu vandenį, ji iškiša savo žaliai pamargintą galvelę: smalsumas nugali, nors šiaip jau tai – atsargus paukštelis, retas jį yra matęs.
Šaltiniuotas Skroblaus vanduo atgaivina, nubaido miego likučius. Sugrįžusi į trobą išgeriu puodelį kavos (miesčioniškas įprotis!) ir stveriu pintinėlę (anūkė, pirmą kartą tokį daiktą pamačiusi, pavadino jį „meduku“. Gal Airijoje tokių pintinėlių, kašelių, kreželių nepina?) Giria – mano šventovė. Pirmiausia giliai giliai įkvepiu pušų, spyglių, samanų oro ir jaučiu, kaip visomis mano plaučių alveolėmis teka žalias gyvybės eliksyras. Mintis prisiderina prie žingsnio, neskubėjimas – mūsų laikmečio prabanga. Aš nežinau, už kokius pinigus galima nusipirkti ramybę ir laiką sau.
Laikas sau. Vis labiau jį vertinu. Išsiplėšiu, išsireikalauju, saugau: išjungiu telefonus, televizorių, kompiuterį, atsiriboju nuo nereikalingos informacijos, tuščio plepėjimo – visa tai „ryja“ mano laiką. Vis prisimenu poetės Zitos Mažeikaitės persergėjimą būti budriems, nesiduoti, kad mus „suvartotų“. Klausausi, kaip nuščiuvusioje girioje sausuolį kala genys. Vadinasi, girioje nesu vieniša, bet vienumoje su savimi. Ji leidžia atpažinti esatį. Šią įmantrią frazę sugalvojau ne aš, tai naujausios Regimanto Žilio poezijos knygos pavadinimas – „Bendrabūvio esatyje atpažinta“. Paskutinės vasaros dienos bendrabūvyje – genelio taukšenimas, saldžiarūkštės bruknelės skonis, viržių violetas, meletos orbita, atmintyje iškylantys dailininkės paveikslai. Žmonės ir mintys, žodžiai ir daiktai – visa, kas buvo ir kas dar bus. Kiekvienas esame nuolatiniame santykyje su kitais. Daugybėje santykių, kurių išgyvenimas ir sudaro mūsų esatį.
Prie rašytojo Kazio Sajos sodybos – didžiausias triukšmas: kėkštai nepasidalina gilių, pešasi dėl slaptaviečių. Keli neša į Didelytės trikamienę liepą – bus aptikę patogią drevę. Kolektyvinės nuosavybės paukščiai, matyt, nepripažįsta, kiekvienas nori turėti savo aruodą. Kas bus, kai tos gilės ten sudygs? Kėkštai – pagarsėję ąžuolų sodintojai: paslepia savo lobį, paskui pamiršta, ima, žiūrėk, pavasarį ir prasikala daigelis, kartais atrandi tokių želdinių visai netikėtoje vietoje.
Kazys Saja kelia inkilus. Ruošiasi kitam pavasariui. Vienus remontuoja, sako, jau visą dešimtį metų buvo naudojami, sutrešusius keičia naujais. „Įkėliau dešimt inkilų“, – šypsosi rašytojas, šią vasarą atšventęs 81- ąjį gimtadienį. Nepatikėčiau, jei nežinočiau. Ryšys su gamta, nuolatinis proto mankštinimas, žingeidumas ir įgimtas smalsumas jam neleidžia senti. Gyvybinę energiją jis naudoja taupiai, atsiribodamas nuo tuštybės ir nuobodybės. Šitai jį gelbsti nuo neprasmingo laiko vartojimo. Pavakare susitariame susitikti „Andeinės“ galerijoje (taip ją pavadino dailininkė Gražina Didelytė) – išlydėsime vasarą. Lyg tie R.Granausko „Duonos valgytojai“ ruošiamės „apeiginiam“ susėdimui prie stalo: išsimaudę pirtyje, persirengę šventadieniniais drabužiais, susėdame prie ąžuolinio stalo, užžiebiame žvakelę. Čia, šitoje girių galerijoje, jaučiame jau kadai Anapilin išėjusios dailininkės dvasią; iš jos miniatiūrų sklinda ypatinga šviesa ir meilė viskam, kas gyva. Ant stalo vietoj duonos – naminis sūris su kmynais, jį pirkome Merkinėje iš svetingos dzūkės, kurios visas kiemas – ištisas darželis. Vienos gėlės nužydi, kitos dar tik skleidžiasi: štai astros, raudonkepuriai jurginai, įvairiaspalviai kardeliai, rožiniai karkliukai, gelsvai rusvi serenčiai žydės iki pirmųjų šalnų… Ant sūrio tepame šiųmečio liepų medaus: kitoje sodyboje gyvena bitininkas.
Kalbos daug ir apie viską: apie politiką, apie literatūrą, filosofiją ir religiją. Rašytoją K.Sają tebedomina daug kas, įdomu ir kitiems jo paklausyti, ir savo „trigrašį“ įkišti. Man rūpi rašytojo nuomonė apie tarmes, jų „kenksmingumą“ bendrinei kalbai (anot kalbininko Antano Smetonos). Šis teiginys, prisipažinsiu, mane šokiruoja, ir ne tik todėl, kad 2013-ieji paskelbti Tarmių metais. Neseniai perskaitytas Arnoldo Aleksandravičiaus straipsnis „Maža garbė tarmėm kalbėti, didi gėda bendrinės kalbos nemokėti“ verčia diskutuoti. Jame cituojamas A.Smetona, kuris sako, kad „šiemetis viešas tarmių, kuriose knibždėte knibžda barbarizmų, garbinimas tikrai nubrauks kalbininkų bei Švietimo ir mokslo ministerijos pastangas mažinti jaunimo neraštingumą, pratinti visuomenę kalbėti taisyklingai“. Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Dainoros Eigminienės nuomone, kuri taip pat cituojama šiame straipsnyje, „reikėtų ne tik užsikimšti ausis, kam nors kalbant tarmiškai, bet ir neskaityti kai kurių mūsų klasikų knygų.“ Ypač daug tų barbarizmų K.Donelaičio, V.Kudirkos, Žemaitės kūriniuose… Va taip.
Šiurpstu nuo tokio puritoniško mąstymo: idant neužsikrėstume praėjusių šimtmečių barbarizmais, tuėtume neskaityti „Metų“, negiedoti „Himno“– jame gal ne visos sintaksinės konstrukcijos taisyklingos? Tačiau, mano nuomone, mokiniai atskirs žodžius, atspindinčius tos epochos, kurioje gyveno minimi kūrėjai, dvasią, o tokios šnekamosios kalbos, kokia kalbėta prieš šimtą ar net porą šimtų metų, jiems ir piršdamas neįpirši.
Kiekvienas laikmetis turi savą kalbą – joje laiko ženklai. Tokius mano pamintijimus nutraukia K.Saja užmindamas mįslę: „Kaip žemaičiai vadina pjuvenas?“ Nė vienas nežinome, tarp mūsų nėra nė vieno „tikro“ žemaičio, o K.Saja, gimęs Aukštaitijoje, vaikystę (mirus tėvams) praleido pas globėjus Žemaitijoje ir tą tarmę laiko gimtąja. Pjuvenos žemaitiškai vadinamos „žiogspira“, suprask – žiogo spira. Šis metaforiškas pavadinimas gimė, žmogui ilgai ir atidžiai stebint gamtą: žiogo koja panaši į pjūklą, o jo baltos spalvos spirukai stebinčiajam priminė pjuvenas. Tad kas galėtų ginčytis, kad tarmės nėra gyvos, vaizdingos kalbos versmė?
Kur buvus, kur nebuvus kalba pasisuka apie mokyklą, apie nesibaigiančias mokyklos reformas. Juk ryt – jau Rugsėjo pirmoji, o aš – mokytoja. „Mokytojo darbas pats atsakingiausias, – sako K. Saja. – Jei nebūčiau tapęs rašytoju, būčiau tikriausiai buvęs mokytoju. Visada sakysiu, kad mokytojo darbas – ne profesija, o menas“. Negaliu nesutikti, bet pastebiu, kad šiais laikais mokytojas – menininkas būtų labai greit išgrūstas iš mokyklos, mat ir mokiniams, ir jų tėvams tereikia gero paruošimo egzaminui, o tam užtenka sąžiningo amatininko. Nuolat girdžiu nuomonę, kad mokytojo pareiga laikytis dėstomo dalyko programos, o gyvenimui paruoš tėvai arba … patys mokiniai pasiruoš, tarsi gyvenimas būtų mažiau vertas už vienkartinį egzaminą. Sakau, vienkartinį, nes egzaminų gyvenime bus daug ir kiekvieną iš jų galima perlaikyti, gyvenimo – ne.
„Nereikia mums jūsų kultūros, išprusimo, mokykite to, už ką pinigus gaunate.“ Va taip. Visi čia sėdintieji prisimename kitokius mokytojus – tuos, kurie mūsų gyvenime turėjo didžiausios įtakos. Mokė nepamokslaudami, mokė savo vidine kultūra, savo gyvenimo pavyzdžiais.
„Ką aš pasakyčiau Rugsėjo 1-osios proga savo mokiniamas? – susimąsto K.Saja. Jis pasakoja per televiziją girdėjęs mokslininkus neseniai atradus tokius gyvūnėlius – kirmėles, vadinamas likulomis. Ir nustatė, kad tos likulos, gyvendamos saugiai kažkur Amazonės džiunglėse, dumble, per 600 milijonų metų nė kiek nepakito! Ištvėrė ledynmečius, jas aplenkė evoliucija. Jos tik mito ir dauginosi. Ir nepatyrė jokių „sukrėtimų“, todėl neturėjo galimybės vystytis. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: tūnoti ramiai dumble ar priimti gyvenimo iššūkius. (Šis žodis ne iš Sajos žodyno, abstrakčių sąvokų, kaip ir skambių frazių, jis nemėgsta.) Išvada – „likula“ niekada netaps žmogumi. O žmogus –„likula“ gali.
„Platono puota“, – taip mūsų vakarojimą atsisveikindamas įvardija rašytojas. Kodėl Platono? Nes yra tokie Platono dialogai, kurie skatina klausiantįjį ir klausantįjį atpažinti savo esatį. Paskutinė vasaros diena tirpsta sutemose, dyla vasaros laikas. Sudilo ir mėnuo. Lauke tamsu – nors pirštu akin durk. Nė viena žvaigždelė nespindi danguje. Šviesos tik tiek, kiek turi savyje. Migla aptūloja kiemą, tvorą ir vartelius, suglosto išsitaršiusius gauromečių gaurus, apkamšo žoleles – saugo, kad nesušaltų. Juk rytoj – jau ruduo.
Gražus rašinėlis. Mokytoja, matyt, poetiškos sielos žmogus. Tačiau niekada nesutiksiu su teiginiu, kad esą ir mokiniams, ir jų tėvams tereikia gero paruošimo egzaminui. Reikia daug ko, bet jei mokytojas neparuošia gabiausių savo mokinių valstybiniam egzaminui taip, kad jie gautų bent 90 balų, jis veltui valgo valstybės duoną. Pabrėžiu – geriausių. Abiturientas, kokią specialybę besirinktų, gali likti už borto vien dėl lietuvių kalbos egzamino balo. Ir jei tikimės, kad kada nors Lietuvoje aukštosios mokyklos bus ne juodadarbių užsieniui tiekėjos, o specialistų Lietuvai rengėjos, lituanistas turi būti už tai atsakingas vienas pirmųjų. Menas, doros ir padorumo ugdymas tikrai nesikerta su programinėmis užduotimis. Mokytojo darbas – mokyti. Pirmų pirmiausia. Gražių rudens dienų autorei.
Puikus,vaizdingas straipsnis.
Buvau ton vieton, tėvukas nusvežė parodyc kur Sajų buvo suscikis. Tam klonin pabuvis ir upį apžūrėjis savaicį mastiau ir sapnavau kap žmones saniau gyveno su gamtu cvirtai susrišį. Raiks vasarų užsukc gal ir galerijų padaboc eitų ir ulyčiu raik nuaic kur tolyn pro Sajų aina per karklus, ragi ten tropelė kur nuves in šimtamecy miškų kuris turi man kų papasakoc.
Su Dzievuliu
Audrius Jezepčikas – Akstinas