Žymos archyvas: Rytų Lietuva

P. Šidagis. Lietuvos pozicija santykiuose su Lenkija ir Rusija (6)

Lietuva Lenkija veliaveles_urm.lt

Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo sudeginta Lietuvos sostinė Vilnius, po jo sekė žiauri maro epidemija, išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų lietuvių valstiečių, Lietuvos bajorų lenkiška asimiliacija XVIII a. ATR laikais, formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, 1795 m. įvykęs III-asis ATR padalijimas – tai Lietuvos etninių žemių Rusijos įvykdyta okupacija ir jos metu vykę sukilimai, po kurių Rusijos žandarai vykdė sukilėlių žudymus bei trėmimus, svetimo etnoso atkėlimą į Lietuvą iš slaviškų Rusijos ir Baltarusijos sričių. Skaityti toliau

A. Liekis. Lenkų Armijos krajovos nusikaltimų trubadūrai Lietuvoje (47)

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Juzefas Pilsudskis – tai antrasis Vytautas Didysis…

Armija Krajova, jos kariai turi būti lietuvių taip pat minimi ir gerbiami, kaip Lietuvos partizanai, kovoję prieš sovietinius okupantus…

Reikia greičiau Lietuvoje įvesti lietuvių-lenkų dvikalbystę ir lenkišką abėcėlę…

Tai mintys iš LRT, laidų „Istorijos detektyvai“ apie Juzefą Pilsudskį, apie lenkų Armiją Krajovą (AK), pagaliau tai ir panašaus turinio kai kurių Lietuvos Respublikos Seimo „tautos atstovų“ – Skaityti toliau

A. Liekis. Kai kurie paaiškinimai prof. A. Nikžentaičiui ir jo draugams, perskaičius straipsnį „…Trijų raidžių detektyvas…“ (1 759)

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Kai kurie paaiškinimai prof. Alvydui Nikžentaičiui bei jo draugams, perskaičius straipsnį „…Trijų raidžių detektyvas, arba kaip lietuvių diplomatai lenkus išmaudė“ ( 15 min. 2018 02 28)

Iš pradžių pamaniau, kad tai kokio nemokšos, nepriklausomos Lietuvos, lietuvių Tautos išdavikėlio sapaliojimai. Bet, Jūs, profesorius… O gal Jūsų vardu koks Putino gerbėjas pasinaudojo? Sunku patikėti, kad Jūs neskirtumėte „tautinės mažumos“, nuo „tautinės bendrijos“. Kadangi Lietuvoje nėra nė lopinėlio svetimtaučių etninių žemių, tame tarpe ir lenkų, tai ir jie sudaro Lietuvoje tik „tautinę Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų senųjų vietos gyventojų pavardės (5)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Skelbiama iš: Zinkevičius, Zigmas. Rinktiniai straipsniai, III, Vilnius: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 2003, p. 94–101.

Šie rajonai po karo buvo gerokai atmiešti naujai atsikėlusiais gyventojais. Tų atsikėlėlių pavardės čia nebus liečiamos. Kalbėsime tik apie senųjų gyventojų pavardes.

Pirmiausia konstatuotina, kad jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių pavardžių, tik labiau aplenkintos ir apskritai suslavintos. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžių slavinimas ir lenkinimas (10)

Zigmas Zinkevičius | Alkas.lt nuotr.

Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 21–31. Sutrumpinta.

Lietuvių asmenvardžių, kaip ir viso lietuviško vardyno, slavinimą bei lenkinimą tyrė daugybė mokslininkų, tiek lietuvių, tiek ir užsieniečių. Iš pastarųjų minėtini Jano Otrembskio (Jan Otrębski) ir Jurgeno Princo (Jürgen Prinz) darbai. Šių eilučių autorius taip pat nemažai šiais klausimais yra rašęs. Todėl čia bus priminti tik patys svarbiausi dalykai. Skaityti toliau

G. Songaila. Okupacinės valdžios sprendimai nesukuria teisės dovanoti Lenkijai Pranciškonų vienuolyną (28)

Visi ligšioliniai nepriklausomos Lietuvos Respublikos finansų ministrai atsispyrė šiems neteisėtiems siekiams. Kol kas neaišku ar atsisprs V. Šapoka | Alkas.lt koliažas.

Kovo 28 d. Alkas.lt redakciją pasiekė neoficiali žinia, kad Lietuvos Respublikos finansų ministras  Vilius Šapoka savo stalčiuje laiko jau pasirašytą įsakymą  „Dėl mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ (2017 kovo 13 d., Nr. 1k-98).

Jau ne pirmus metus Vilniaus Pranciškonų vienuolyne mėgina įsitvirtinti penki-šeši Lenkijos pranciškonai, pretenduojantys į daugiau kaip 5000 kv. m. ploto architektūrinio ansamblio „nuosavybės teisių atstatymą“. Visi ligšioliniai nepriklausomos Lietuvos Respublikos finansų ministrai atsispyrė šiems neteisėtiems siekiams. Kol kas neaišku ar atsispirs V. Šapoka. O, kad šie siekiai Skaityti toliau

A. Aleksandravičius. Lietuviai niekam neskolingi dėl savo nepriklausomybės (15)

1919 m. Lietuvos valstybė visiškai galėjo  pasikliauti  tik  savo kariais  savanoriais | Archyvinė nuotr.

Sovietinė propaganda, kurią mėgdžioja dabartinis Rusijos režimas, aiškino, kad dėl savo nepriklausomybės 1918 m. Lietuva turi būti dėkinga „lenininei nacionalinei politikai“ (bolševikų partijos paskelbtai Rusijos imperijos tautų teisei apsispręsti ir „net atsiskirti“ nuo metropolijos). Dabar kai kurie Lietuvos istorikai, už nuopelnus Lenkijos Respublikai apdovanoti lenkiškais visų laipsnių kryžiais, jau įrodinėja, kad reikia dėkoti pilsudskinei Lenkijai, kuri 1920 m. sustabdė Raudonąją armiją prie Varšuvos ir esą drauge išgelbėjo mūsų šalį.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: M. Baužytė-Motiejūnienė. Dubiniai ir dubiniškiai (4)

Lietuva i r jos apylinkės 1867-1914 m. | wikipedija.org nuotr.

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 484–497). Ištraukos.

Marija Baužytė-Motiejūnienė gimė 1925 m. Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje (dabar Baltarusija), valstiečių šeimoje. Gimnaziją baigė Vilniuje. 1947–1952 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą,  mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1945–1949 m. dirbo Vilniaus lėlių teatro aktore, 1951 m. – vyr. laborante Vilniaus universiteto Užsienio kalbų katedroje, Skaityti toliau

M. Kundrotas. Kas iš tiesų kiršina lenkus su lietuviais? (59)

Liepos 6 d. Nijolė Balčiūnienė už indėlį į lietuvybės saugojimą apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi | lrp.lt, R. Dačkaus nuotr.

Lietuvos Valstybės dienos proga prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo valstybės ordinais „Vilnijos“ draugijos narius – daktarą Kazimierą Garšvą ir Nijolę Balčiūnienę. Apdovanojimas – suprantamas ir gal net šiek tiek užtrukęs. Abu šie garbūs patriotai daugybę metų vykdo tautinę veiklą, puoselėja lietuvių kultūrą ir ugdo savimonę. Ypač gausūs jų nuopelnai remiant ir telkiant lietuvius probleminėje Pietryčių Lietuvoje ir lietuvių etninėse žemėse – nuo Seinų iki Gervėčių.

Jau po savaitės nuo apdovanojimų pasirodė prieštaringojo „Lietuvos ryto“ žurnalisto Vytauto Bruverio straipsnis, kuriame teigiama, jog šie apdovanojimai skirti už lietuvių Skaityti toliau

Lietuvos Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė pagerbta už indėlį į lietuvybės saugojimą (nuotraukos) (20)

Senojo baltų tikėjimo Romuva vaidilė Nijolė Balčiūnienė už indėlį į lietuvybės saugojimą apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi | lrp.lt, R. Dačkaus nuotr.

Liepos 6 d. rytą Valstybės – Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dienos proga Lietuvos respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje įteikė kelioms dešimtims lietuvių ir užsienio valstybių piliečių.

Už indėlį į lietuvybės saugojimą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanota buvo ir Senojo baltų tikėjimo bendrijos Romuva vaidilė Nijolė Balčiūnienė.

Garsi visuomenininkė, etninės kultūros, lietuvių kalbos tarmių, tautinių vertybių, lietuvybės pietryčių Lietuvoje ir Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Kairiūkštytė. Lietuvybės naikinimas Lydos krašte (4)

Anastazija Kairiukstyte_skriaudziai.lt

Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:

Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.

Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Lietuvių kalba Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 102–133). Ištraukos:

Kalbas, kuriomis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose sakomi pamokslai, reikalauta žymėti 1828 ir 1830 metų vizitacijose. Tose vizitacijose akivaizdžiai ignoruojami Lydos aps. lietuviai. Antai 1828 metų Asavos bažnyčios vizitacijoje nurodyta, kad parapijoje gyventojų, kalbančių svetima, t.y. lietuvių, kalba, nėra. Todėl ir pamokslų kalba nenurodyta, kaip savaime suprantama. Deja, net po šimtmečio didesnė šios parapijos gyventojų dalis dar kalbėjo lietuviškai. Tais pačiais metais Varenavo ir Žirmūnų bažnyčiose būdavo sakomi tik lenkiški pamokslai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: R. Žepkaitė. Rytų Lietuvos užgrobimas ir naikinimas XX a. (4)

Regina Zepkaite_alytausgidas.lt

Regina Žepkaitė. Lietuvių rytinių etninių žemių valstybinės priklausomybės problemos istorijos vingiuose (Lydos krašto lietuviai, I, p. 92–101). Ištraukos:

Žvelgdami į XIII a., t. y. į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus, matome, kad Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, kurios rytuose siekė Breslaują, Pastovis, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, siekė ir Gardiną. Kad šiose žemėse dar XVI a. viduryje gyveno lietuviai, jau įrodyta archeologijos ir onomastikos duomenimis, lietuvių, baltarusių, rusų bei lenkų istorikų ir kalbininkų (Z. Zinkevičiaus, A. Vidugirio, E. Klimčiuko, P. Kušnerio, M. Grinblato, H. Turskos, J. Ochmanskio ir kt.) tyrinėjimais. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Vėlius, A. Stanaitis. Lydos kraštas (3)

norbetas_velius_lnb.lt

Norberto Vėliaus pratarmė knygai Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 5–9. Ištraukos:

Pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį Lydos krašto lietuviai atiteko Lietuvai, tačiau tais pačiais metais buvo lenkų okupuoti. 1939 m. jie dar kartą buvo atskirti nuo Lietuvos. Jų troškimas gyventi Lietuvos valstybėje neišsipildė ir Atgimimo metais. 1992 m. žlugus Sovietų Sąjungai, jie liko Baltarusijos Respublikos sudėty – ir toliau bedaliai įnamiai savo tėvų ir protėvių žemėje. Daug šimtmečių jie iškentėjo kitataučių apsupty, dažnai pašiepiami, paniekinami, neturėdami jokių politinių teisių, negalėdami viešai lietuviškai kalbėti, mokytis, netgi melstis. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto lenkinimas (3)

knyga Armija Krajova Lietuvoje

Kazys Misius. Iš Dieveniškių golgotos (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 138–176.) Ištraukos:

Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje

1599 m. išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje teigiama, kad tarp lietuvių bajorų „daugiausia tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka“. Vilniaus vyskupijoje lenkų kalba buvo ypač atkakliai skleidžiama per bažnyčią. 1595 m. A. Kumelijus, vizitavęs Vilniaus vyskupiją,daugumą parapijų rado be kunigų, o buvę dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Iš šios vizitacijos tampa aišku, kad Vilniaus vyskupijos dvasininkai nesiskaitė net su fundatorių Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Dieveniškių apylinkės tautinė padėtis Nepriklausomybės pradžioje (16)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš: Petras Kalnius. Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis (etnosiociologinės apklausos duomenimis). Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 207–224.

Dieveniškių apylinkė gyventojų tautine sudėtimi – viena iš lietuviškiausių Šalčininkų rajone. Tai, kad Dieveniškės mažiau suslavėjusios negu kai kurios kitos į vakarus nutolusios Vilnijos krašto teritorijos, matyt, daugiausia lėmė tai, kad spartaus jų slavėjimo pradžioje šis procesas dėl daugelio priežasčių geografiškai nebuvo tolygus. Net XIX a. viduryje, kaip rodo tyrinėtojų duomenys bei to meto šaltiniai, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: A. Tyla, V. Martinkėnas, K. Misius, S. Buchaveckas. Švietimas Dieveniškių krašte (5)

Antanas Tyla | lma.lt nuotr.

Antanas Tyla. Švietimas Dieveniškių apylinkėse iki XX a. pradžios (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–81.) Ištraukos:

1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas įpareigojo steigti prie bažnyčių parapines mokyklas. Kijevo seniūnas Geranainių valdytojas Martynas Goštautas Dieveniškėse bažnyčią fundavo 1474 m. Apie mokyklos buvimą prie jos XV–XVII a. nepavyko užtikti žinių.Yra žinoma, kad Šalčininkų bažnyčia 1622 m. buvo įpareigota turėti vargonininką, kuris ne tik grotų, bet ir mokytų vaikus. Pirmosios žinios apie Dieveniškėse veikusią mokyklą siekia Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto gyvenviečių lenkinimas (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Ištraukos iš Kazio Misiaus straipsnio „Dieveniškių krašto kaimai: Istorinis ir geografinis žodynėlis“ (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 41–77). Paryškinimai Alko redakcijos.

ALBERTINA, kaimas Dieveniškių ap., 5 km į vakarus nuo Dieveniškių. Dvaras įsikūrė apie XIX a. vidurį. 1928 m. pradėta pardavinėti Albertinos dvaro žemė, kurios lietuviams valdžia neleisdavo įsigyti.

ANTANIŠKĖS, kaimas Poškonių ap., 8 km į šiaurės vakarus nuo Poškonių, prie Baltarusijos sienos. Įsikūrė XIX a. pradžioje buvusiose Radvilų Subatininkų dvaro valdose. 1890 m. visi kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Dieveniškių krašto tautinės sudėties raida XIX–XX a. (13)

Petras Gaučas | voruta.lt nuotr.

Ištraukos iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX ir XX a. istorinių (kartografinių, statistinių, literatūrinių) šaltinių šviesoje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 176–207.) Paryškinimai redakcijos.

Šiandieniniai Dieveniškių apylinkių lietuvių kalbos likučiai, gerokai nutolę nuo lietuvių kalbos arealo (Varėnos rajono), – netolimoje praeityje buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto liekana. Istoriniai šaltiniai rodo, jog iki XIX a. antrosios pusės vidurio Dieveniškių apylinkės siejosi su ištisiniu lietuvių kalbos arealu. XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, Skaityti toliau

Rengiamas žygių ciklas „Atrask Sirvėtos salą“ (0)

Sirvetos sala_vstt.lt

Rytų Lietuvoje, įvairiomis kalvelėmis net iki 289 metrų virš jūros lygio iškyla Švenčionių aukštuma. Aukščiausių kalvų grandinė, nutįsusi iš pietų į šiaurę, atskiria dviejų upių baseinus – vakarų pusėje Nemuno, o šiaurės rytuose Dauguvos. Nuo 1992 metų šiame kalvų vandenyne yra skalaujama Sirvėtos regioninio parko sala. Saugomos teritorijos direkcija šiais metais organizuoja pažintinių žygių ciklą, kuris skirtas „Benduomenių metams“ ir kviečia iš naujo atrasti, ištyrinėti kalvotąją „Sirvėtos salą“.

Pagrindiniai šių žygių, kurių numatoma po vieną kiekvieno mėnesio pabaigoje, principai yra vengti įprastų kelių, maršrutų, keliauti miškų keliukais, senais, dabar gamtos glėbyje Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Scenarijus „šliaužiančiajai“ okupacijai parengtas? (3)

1940 m. sovietai apiplėšė ir sunaikino nesipriešinusią mūsų kariuomenę | delfi.lt, archyvo nuotr.

Okupacija (lot. occupatio – užėmimas, laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas ir faktiškas jos valdymas), aneksija (lot. anexio – prijungimas, svetimos valstybės teritorijos prijungimas prie savosios), anšliusas (vok. anschluss – prijungimas) – tai terminai, kurie kelia siaubą mažesnėms tautoms ir primena jų istorinius išgyvenimus.

Agresorius dažnai visas šias „procedūras“ vykdo kartu. Lietuvos patirtis rodo, kad paprastai jas vienija okupacija, dažniausia vykdyta grubia karine jėga, nors kartais (ir iki šiol) motyvuojama kažkokiomis politinėmis ar geopolitinėmis Skaityti toliau

A. Butkus. Iš istorikų apkasų (10)

dr. Alvydas Butkus | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

„Palikime istoriją istorikams“ – buvo dažnai kartojama 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl sutarties, Lietuvai reikalaujant preambulėje paminėti Lenkijos padarytą skriaudą 1920 m. spalį – Vilniaus okupaciją ir aneksiją. Lietuva nusileido, ir 1994 m. sutartis buvo pasirašyta.

Bet Lenkija nepaliko pačių istorikų, ir po 20 metų Lietuvoje ėmė ryškėti Lietuvos istorijos lenkiškieji naratyvai. Jau pašaudo ir toliašaudė artilerija – mėginama reabilituoti J. Pilsudskį su L. Želigovskiu, vaizduojant juos kaip didelius Lietuvos draugus, norėjusius atkurti didžiąją Lietuvą, nors ir be pačių lietuvių sutikimo. Skaityti toliau

A. Liekis. Batlaižių saviplaka (39)

Algimantas Liekis | Penki.tv stopkadras

Atviras laiškas LR Seimo opozicijos lyderiui, Tėvynės jungos (Konservatorių) partijos pirmininkui p. Andriui Kubiliui ir istorijos detektyvų kūrėjui, kultūros antropologui ir žymiam žurnalistui p. Virginijui Savukynui, 2015 m. sausio 29 d. DELFI tinklalapyje paskelbusiems straipsnius: : A.Kubilius – „Ir aš myliu Lenkiją“; V.Savukynas – „Prieškario Kaune buvo trikalbės lentelės, ir lietuviai nenutautėjo“.

Pirmiausia, pone A.Kubiliau, perskaitęs JŪSŲ straipsnį pamaniau, kad čia kokia JŪSŲ humoreska. Bet kadangi man teko pažinti JUS kaip didelį nepriklausomos Lietuvos patriotą, labai protingą ir veiklų politiką ir iki šiol neteko girdėti iš JŪSŲ bent panašių kaip tame straipsnyje teiginių, tai po to pamaniau, Skaityti toliau

J. Žitkauskas: Rytų Lietuva primena Donecko sritį Ukrainoje (6)

Juozas Žitkauskas | respublika.lt nuotr.

„Tuteišių rajonai“, „lenkynas“, „liūdnoji Lietuva“, „nutautėjęs kraštas“… Esame susigalvoję gausybę vertinančių, jausmingų, šmaikščių, netgi įžeidžiamų pavadinimų rytų Lietuvai apibūdinti. Tačiau, pasak jau dvi dešimtis metų lietuvišką kultūrą po rytų Lietuvą skleidžiančio nūdienos „knygnešio“ Juozo Žitkausko, dažnas mūsų iš tikrųjų ne tik neturime jokio supratimo apie tikrovę, kurioje tų kraštų žmonės gyvena, bet net ir nesiruošiame į jų problemas gilintis, tarsi šie kraštai būtų ne visai savi… Tarsi – ne visai Lietuva. Skaityti toliau

S. Jegelevičius. Nepaskelbtas Lenkijos karas Lietuvai (1918 – 1920) (5)

Sigitas Jegelevičius | T. Vyšniausko nuotr.

Šiemet minime Vilniaus ir jo apylinkių atgavimo 75-mečio sukaktį. Ta proga skelbiame doc. dr. Sigito Jegelevičiaus (1938-2014) rašinį apie Suvalkų sutarties pasirašymo aplinkybes ir Lenkijos okupacines užmačias Lietuvos atžvilgiu.

Siekdami keisti Lietuvos įvaizdį Vakaruose, lietuvių diplomatai sutiko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Bulduriuose (Latvija), kur turėjo būti svarstomas Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos klausimas [Buldurių konferencija arba Rygos konferencija – Estijos, Latvijos, Skaityti toliau

Prezidentė Š.Birutį įpareigojo rūpintis Lietuvos kultūra, kalba, paveldu, informaciniu saugumu (0)

R.Dačkaus nuotr.

Trečiadienį, birželio 25 dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su kultūros ministru Šarūnu Biručiu aptarė svarbiausius ministerijos ateities darbus. Prezidentė su ministru kalbėjo apie kultūros vaidmenį puoselėjant nacionalinį tapatumą, kultūros institucijų veiklos efektyvumą. Taip pat aptarta Lietuvos viešosios erdvės apsauga nuo informacinių atakų.

„Kultūra yra tai, kas mus vienija, kas padeda formuoti žmogaus nacionalinį tapatumą, lavina jį, skatina didžiuotis savo šalimi. Kultūra taip pat leidžia pristatyti šalį užsienyje, Skaityti toliau

A. Rudys. Teritorinis vientisumas asmenvardžių rašymo kontekste (12)

Audrius Rudys | respublika.lt nuotr.

Visuomenę Lietuvoje sujaudino vėl atsinaujinęs dirgiklis – ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymo klausimas. Blogiausia, kad šis klausimas aptariamas labai siaurai, tik lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statuso požiūriu. O turėtų būti matomas ir vertinamas žymiai platesniame – Lietuvos kaip valstybės teritorinio vientisumo ir net išlikimo – kontekste. Aš būtent taip matau šį klausimą.

Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (LLRA) lyderiai, o jie yra tikrieji lenkų bendruomenės Lietuvoje lyderiai, neabejotinai siekia atskirti lenkus nuo lietuvių visuomenės Skaityti toliau

A. Liekis. Svetimi lietuvių namuose (video) (16)

Dr. Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Tokiu pavadinimu istoriko dr. Algimanto Liekio monografija neseniai pasirodė Lietuvos knygynuose Tai – 42 autoriaus knyga. Jis ir per 1400 straipsnių autorius, dar apie 60 knygų sudarytojas. Siūlome gegužės 20 d. LR Seimo Europos informacijos biure įvykusiame knygos tematikos ir problematikos aptarime autoriaus kalbą.

Sena tiesa, kad tikra kaimynystė, draugystė įmanoma tik tarp gerai vieni kitus pažįstančių, geranoriškų ir teisingų partnerių. Tarp artimiausių kaimynų nuo amžių lietuviams buvo lenkai. Skaityti toliau

L. V. Medelis. Akcijinis tortas valdžiai, elitui ir likusiems (25)

Alkas.lt koliažas

Šiandien galime sakyti, kad šešiasdešimties  mokslo ir kultūros veikėjų kreipimasis į šalies vadovus dėl Lenkų rinkimų akcijos antivalstybinės veiklos liko be atgarsio. Gal būt, išskyrus premjero viešą pasakymą, kad  šalinti LLRA  iš koalicijos nėra pagrindo. Iš tiesų tai atsakymas iš esmės.

Akcininkai savo vado lūpomis kreipimosi autoriams paskelbė atkirtį, pavadintą „Buvusios sovietų nomenklatūros nacionalizmas ir chameleonizmas“.  Manykim, premjero frazė Akcininkų stovykloje buvo sutikta aplodismentais.  Nieko netikėto ir nederėjo tikėtis, nieko ir neįvyko. Skaityti toliau

V. Sinica. Polonizacijos „mitas“ (14)

Vytautas Sinica | asmeninė nuotr.

Prabėgusią vasarą Valdemaras Tomaševskis ir visa Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) su trenksmu priminė apie save akibrokštu, kai dėl lietuvių tautą žeminančio lenkų futbolo sirgalių plakato apkaltino iš pradžių Lietuvos specialiąsias tarnybas, o vėliau ir Lietuvos žiniasklaidos priemones bei opozicijos politines partijas. Tai neišvengiamai priminė paskutinį panašaus lygio šio politinio veikėjo išsišokimą: 2011 m. pareiškimą, jog Vilniuje ir jo apylinkėse integruotis turi būtent lietuviai, nes jie šiose žemėse yra atvykėliai, o lenkai gyvena nuo seniausių laikų.

Nors tai pavienė radikalaus politiko tezė, tačiau atspindinti ne tokį ir marginalų požiūrį tarp Lietuvos ir Lenkijos lenkų. Vilnius ir jo apylinkės, teritorija, carinės okupacijos metais apibrėžta kaip Vilniaus vyskupija, Skaityti toliau