P. Gaučas. Tautinė padėtis pietryčių Lietuvoje 1945–1991 m.

1939 ir 1940 m. Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto, vietiniai gyventojai lietuviai daugelyje vietų buvo praradę ar prarandantys brangiausia, ką turi tauta, – gimtąją kalbą ir tautinę savimonę.

Lietuvių kalbą pastaraisiais šimtmečiais išstūmė slavų kalbos – baltarusių ir lenkų, o patys gyventojai daugiausia perėmė lenkišką tautinę savimonę. Tai labai ilgai trukusio sąmoningo, organizuoto lietuvių slavinimo pasekmė. Jis prasidėjo po Liublino unijos (1569) ir sustiprėjo carinės Rusijos (1795–1914), o ypač Lenkijos (1920–1939) valdymo metais.

Lietuvius valstiečius nutautino daugiausia dvarai ir bažnyčios, o Lenkijos okupacijos metais – ir mokyklos. Prie gimtosios kalbos persekiojimo itin daug prisidėjo prolenkiška Vilniaus vyskupystės kapitula, kurios veiksmai pralenkdavo net caro valdžios vykdomas rusinimo priemones.

Krašto pietryčiuose lietuviai buvo nutautinami ir pokario laikotarpiu, kai šis kraštas administraciniu požiūriu priklausė Lietovos TSR.

***

Lietuvių slavėjimas – ilgas procesas. Turėjo pasikeisti ne viena karta, kol lietuvių kalba buvo pamiršta. Be to, jis prasidėjo ne vienu metu: Vilniaus apylinkėse anksčiausiai, toliau nuo miesto – vėliau.

Atgavus kraštą, kalba buvo pakitusi iki nevienodų stadijų: didesnėje dalyje lietuvių kalba jau buvo pamiršta, kitur ją bemokėjo vyresniosios kartos atstovai, ir tai ne visi, dar kitur vienodai buvo vartojamos abi kalbos – lietuvių ir „paprastoji“ (arba „lenkų“) ir t. t.

Tarp „lenkų“ tautybės gyventojų šioje Lietuvos dalyje plačiausiai paplitęs vietinis baltarusių kalbos dialektas, turintis daug lenkų ir lietuvių kalbų elementų, kurį patys gyventojai vadina po prostu (paprastoji kalba).

Ši kalba labiausiai plito carinės Rusijos valdymo metais, nes ja lietuviai valstiečiai galėjo susikalbėti tiek su lenkiškai, tiek su rusiškai kalbančiu visuomenės elitu. Šios kalbos plitimą galima apibūdinti kaip bendrą lietuvių rusinimo ir lenkinimo rezultatą.

Caro valdininkai ją laikė rusų kalbos tarme, o lenkiškos orientacijos šalininkai tiek praeityje, tiek dabar ją laiko lenkų kalbos tarme. Net pokarinių gyventojų surašymų metu šia kalba kalbantys Lietuvos gyventojai buvo užrašinėjami kaip lenkų gimtosios kalbos atstovai.

Kur kas mažiau vartojamas bendrinės lenkų kalbos vietinis variantas. Praeityje juo kalbėjo vietiniai dvarininkai, šlėktos, dvasininkai ir miestiečiai. Tačiau XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje ši kalba pradėjo plisti į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, ja ėmė kalbėti lietuviškai, iš dalies ir baltarusiškai kalbantys valstiečiai. Dar labiau ji plito Lenkijos okupacijos metais, daugiausia per mokyklas ir bažnyčią. Ji daugeliui lietuviškai ir baltarusiškai kalbančių gyventojų tapo antrąja kalba (interdialektu) ar net gimtąja kalba. Šis procesas per mokyklas vyko ir pokario metais.

Pokario laikotarpiu „lenkų“ tautybės gyventojai pradėjo vartoti rusų kalbą, kuri daugeliui (visų pirma paprastąja kalba kalbantiems žmonėms, ypač jaunimui) tapo pagrindine kalba ne tik viešajame gyvenime, bet ir namie. Rusų kalbos vartojimą lėmė TSRS (taip pat ir vietos) valdžios rusinimo politika – steigiama daugiau rusiškų mokyklų, gausiai atkeliama žmonių iš kitų respublikų, ypač iš Baltarusijos, skatinamos tautiniu požiūriu mišrios vedybos.

***

Šalčininkų rajone, atgavus kraštą, lietuvių kalba buvo geriau išlikusi negu Vilniaus rajone. Ja daugiausia kalbama Dieveniškių „pusiasalio“ vakarinėje dalyje (Gaujos upės pakrantėse), o jo rytuose, taip pat rajono vidurinėje dalyje (Butrimonių ir Gerviškių apyl.) ir rajono vakaruose (Dainavos apyl., Kalesninkų apyl. pietinėje dalyje ir Pabradės apyl. vakarinėje dalyje) buvo kalbama mišriai, gyventojų dauguma buvo dvikalbiai.

Per pokario laikotarpį lietuvių kalbos vartojimo arealas čia vis siaurėjo – ji buvo pamirštama. Šiuo metu [1992] ši kalba, kaip namų kalba, tėra išlikusi Dieveniškių „pusiasalio“ vakarinės dalies kaimuose, tačiau ir čia gyventojai jau dvikalbiai. Tuo tarpu kitose nurodytose vietose, kur dar prieš karą lietuviškai buvo kalbėta, šiuo metu lietuvių kalba daugiausia jau mirusi arba ją moka tik senukai.

Pokario laikotarpiu lietuvių į šį rajoną atsikėlė nedaug. Taigi nuo 1989 m. lietuviais užsirašė vos 9,4 %, o net 79,6 % gyventojų užsirašė lenkais, 5,8 % rusais, 3,8 % baltarusiais, 1,4 % kitokių tautybių atstovais. Lietuviais daugiausia užsirašė Poškonių (36 %), Dieveniškių (18 %) ir Pabradės (12 %) apylinkėse.

Šiuo metu [1992] daugumos rajono gyventojų „lenkų“ gimtoji (namų) kalba yra baltarusių kalba (po prostu).

***

Per pastaruosius 30 metų (1959–1989) tautinė gyventojų sudėtis kito tiek dėl gyventojų migracijos, tiek dėl etninės asimiliacijos procesų. Rusų, baltarusių ir ukrainiečių dalis tarp visų gyventojų didėjo visuose rajonuose, labiau Švenčionių ir Trakų, – jie apsigyveno augančiuose šių rajonų miestuose. Nors persveria imigrantai iš Baltarusijos, baltarusių dalis tarp visų gyventojų didėja palyginti lėtai, o Vilniaus rajone per pastaruosius 10 metų [iki 1992] ji netgi sumažėjo. Be abejo, lėmė tai, jog iš Baltarusijos atvykę gyventojai greitai keičia tautybę – surašymo metu užsirašo lenkais arba rusais.

Šalčininkų rajone, jei tikėtume surašymų duomenimis, lietuvių dalis taip pat didėjo (nuo 6,7 iki 9,4 %). Tačiau tai neatitinka tikrovės. Antai Dieveniškių „pusiasalyje“, kur pokario metais daugiausia buvo lietuviškai kalbančių, lietuviais 1959 m. užsirašė labai nedaug – bemaž tik Poškonių, Žižmų ir Maciučių kaimų gyventojai. Mat jie buvo labai išgąsdinti Armijos krajovos ir baltalenkių teroro. Vėlesnių surašymų metu, nežiūrint kalbinės asimiliacijos, lietuviais užsirašiusių padaugėjo.

Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose dėl etninės asimiliacijos lietuvių mažėja. Lemia nelietuviška aplinka, nelietuviška vietinė valdžia, lietuviškų mokyklų stygius, mišrios vedybos.

***

Atgavus dalį Vilniaus krašto, buvo svarbu sustabdyti priverstinį lietuvių slavėjimą, sudaryti sąlygas, kad lietuvių kalba atsigautų. Etnolingvistinių procesų kryptį pokario laikotarpiu daugiausia lėmė mokyklos. Dėl to pirmaisiais pokario metais tose pietrytinių rajonų vietose, kur lietuvių kalba dar nebuvo pamiršta – Vilniaus rajono vakarinėje ir šiaurinėje dalyje, Šalčininkų rajono vakarinėje ir vidurinėje dalyje, Dieveniškių „pusiasalyje“ bei kitur, buvo įsteigtos lietuviškos mokyklos. Penktojo dešimtmečio pabaigoje beveik visos lenkiškos mokyklos buvo panaikintos, o vietoj jų įsteigtos daugiausia rusiškos.

1950 m. TSKP CK pareikalavo Lietuvoje kurti daugiau lenkiškų mokyklų. Tuo pasinaudojo lenkiškos orientacijos veikėjai, dirbę Švietimo ministerijoje, Vilniaus srities bei pietrytinių rajonų švietimo skyriuose, mokyklose. 1951–1953 m. daugelyje Vilniaus krašto vietų (visų pirma pietrytiniuose rajonuose) vietoj lietuviškų (taip pat rusiškų) mokyklų buvo atidarytos lenkiškos, dažnai prieš gyventojų norą ir net tose vietose, kur lenkų okupacijos metais veikė lietuviškos mokyklos ir organizacijos arba kovota dėl jų įsteigimo.

Vilniaus rajone lietuviškų mokyklų beveik neliko (išskyrus septynmetę Marijampolio mokyklą). Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis, vakarinėje dalyje ir Dieveniškių apylinkėse – dauguma jų ir t. t.

Lenkiškomis buvo paverstos net kai kurios lietuviškos mokyklos buvusios nepriklausomos Lietuvos gretimose vietovėse, kur gyventojai buvo dvikalbiai: Trakų rajone apie Vievį, Molėtų rajono pietryčiuose. Baltalenkių ir Armijos krajovos, taip pat trėmimų į Sibirą bei areštų terorizuoti gyventojai buvo bailūs ir nedrįso prieštarauti.

Pažymėtina, kad Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje, kurios prieš Antrąjį pasaulinį karą taip pat priklausė Lenkijai, pokario metais lenkiškos mokyklos nebuvo steigiamos.

***

Padėtis kiek pagerėjo apie 1957 m. Po Stalino mirties visuomenė pagaliau išdrįso pareikšti protestus dėl lietuviškų mokyklų uždarymo. Lietuviškos paralelinės klasės vėl buvo įsteigtos prie kelių lenkiškų mokyklų Vilniaus rajono vakarinėje ir šiaurinėje dalyje, priemiestinėje zonoje, Šalčininkų rajono vakaruose bei Dieveniškių „pusiasalyje“ ir kitur. Tačiau daugelis iki 1957 m. uždarytų lietuviškų mokyklų jau nebuvo atkurtos, pavyzdžiui, dauguma Šalčininkų rajono mokyklų.

Pažymėtina, kad Švietimo ministerija 1957 m. lietuviškas mokyklas grąžino tik ten, kur to raštu prašė patys gyventojai. Tačiau nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad lietuviai valstiečiai dėl nežinojimo ar baimės tokių pareiškimų negalėjo parašyti.

Pastaraisiais dešimtmečiais [iki 1992] pietrytiniuose Vilniaus krašto rajonuose lietuviškos paralelinės klasės buvo toliau uždarinėjamos, o vietoj jų, taip pat ir vietoj lenkiškų klasių, buvo atidarinėjamos rusiškos. Šį procesą lėmė vadovaujantys kadrai – jie daugiausia buvo ne lietuviai, dažnai net ne vietiniai gyventojai, o atvykę iš kitų respublikų.

Per pastaruosius trejus metus (nuo 1988 m. rudens) Vilniaus rajone lietuviškų klasių šiek tiek pagausėjo. Mat dėl M. Gorbačiovo pradėtos „perestroikos“ pasikeitė politinė situacija, o tuo metu rajono švietimo skyriaus vedėjas buvo lietuvis. Naujoji rajono taryba 1990 m. jį vėl pekeitė lenku, pasižymėjusiu antilietuviškomis nuotaikomis.

Per pastaruosius du dešimtmečius [iki 1992] lietuviškos klasės buvo baigtos naikinti Šalčininkų rajono visose vakarinės ir vidurinės dalies mokyklose, ir jų sumažėjo Dieveniškių „pusiasalyje“. Tarp kaimo vidurinių šios klasės buvo likusios tik Dieveniškėse ir Jašiūnuose. Pažymėtina, jog net Lenkijos okupacijos metais šio rajono teritorijose buvo kur kas daugiau lietuviškų mokyklų negu dabar.

Iki šiol [1992] Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo dedamos pastangos, kad nebūtų atskirų lietuviškų mokyklų. Mišrių mokyklų vadovybė yra lenkiška, o savarankiškos lietuviškos mokyklos tampa svarbiausiais lietuvybės židiniais šiame krašte.

**********************

Sutrumpintas autoriaus straipsnis „Etnolingvistinė situacija ir bendrojo lavinimo mokyklos pietryčių Lietuvoje 1945–1991 metais“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 141–150.

Parengė Dainius Razauskas