N. Kairiūkštytė. Lenkų repatriacija iš Lietuvos 1944–1947 m.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Europos šalyse prasidėjo intensyvi gyventojų migracija, kurios dažniausia ir bene svarbiausia forma buvo repatriacija. Kai kurioms šalims, ypač Lenkijai, grąžinti gyventojus buvo ypač aktualu, nes per karą ji neteko daugiau kaip 6 mln. žmonių. Be to, laikantis Potsdamo konferencijos (1945 m. rugpjūtis) nutarimų, iš Lenkijos teritorijos į Vokietiją turėjo būti išgabenta 3,5 mln. vokiečių, iš jų 1,1 mln. iš [Lenkijai] priskirtų Prūsijos žemių.

Lenkija siekė grąžinti kuo daugiau ne tik karo išblaškytų, bet ir anksčiau jos aneksuotose kaimynų žemėse gyvenančių lenkų, kurie turėjo būti vienas svarbiausių gyventojų papildymo Lenkijos vakarinėse žemėse šaltinių. Dėl to jau 1944 m. rudenį Lenkijos Tautinio išsivadavimo komitetas (toliau TIK) pradėjo derybas su TSRS vyriausybe ir susilaukė pastarosios pritarimo dėl lenkų repatriacijos iš TSRS.

1944 m. rugsėjo mėnesį Lenkijos TIK pradėjo tartis su Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR, Lietuvos TSR vyrausybėmis dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš šių respublikų, pirmiausia dėl lenkų, gyvenančių šių respublikų žemėse, kurios iki 1939 m. buvo užgrobtos Lenkijos, taip pat ukrainiečių, baltarusių, lietuvių evakuacijos iš Lenkijos teritorijos.

1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lenkijos ir Lietuvos TSR vyriausybės pasirašė susitarimo protokolą dėl Lenkijos gyventojų evakuacijos iš Lietuvos TSR į Lenkiją ir lietuvių iš Lenkijos į Lietuvos TSR. Susitarime buvo numatyta, kad evakuacija yra savanoriška.

***

Lietuvos lenkus galima suskirstyti į keletą grupių:

1) lenkai karo atbėgėliai, atsiradę pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje tiek iš Vokietijos, tiek iš TSRS oupuotų Lenkijos sričių. Vien Vilniaus krašte tokių atbėgėlių skaičių įvairūs šaltiniai nurodo nuo 23,7 tūkst. iki 35 tūkst.; daugiau kaip vieną trečdalį šių atbėgėlių sudarė lenkai;

2) lenkai ateiviai, kurie buvo atkelti Lenkijos okupacijos metais Vilniaus kraštui kolonizuoti. 1939–1940 m., išduodant Lietuvos pasus Vilniaus krašto gyventojams, buvo nustatyta, kad yra 73,4 tūkst. lenkų ateivių, kurie patys ar jų tėvai atsikėlė į Vilniaus kraštą po 1920 metų. Tačiau 1940 m. gegužės 15 d. duomenimis, jų skaičius buvo didesnis – 97,9 tūkst.;

3) vietiniai lenkai – bene didžiausia grupė. 1942 m. duomenimis, jų buvo per 144 tūkst. Ši grupė nevienoda. Vieną jos dalį, pačią mažiausią, sudarė lenkai autochtonai, o kitą – vadinamieji tuteišiai, sulenkinti lietuviai, baltarusiai ar kitų tautybių žmonės. XX a. pradžioje Vilniaus, Trakų, Švenčionių apskrityse gyventojų daugumą sudariusių lietuvių skaičius staiga ėmė mažėti, o lenkų – sparčiai daugėti. Tokį netolygų šių dviejų tautybių skaičiaus kitimą sukėlė aktyvi lenkinimo politika bei gyventojų surašymo duomenų klastojimas, kai katalikus, net nemokančus lenkiškai, užrašydavo lenkais.

***

Daugiausia žmonių išvykti į Lenkiją užsirašė iš Vilniaus apskrities, joje užsirašiusiųjų skaičius siekė 135,3 tūkst., arba apie 80 % visų apskrities gyventojų (pagal 1942 m. duomenis). Vilniaus mieste – atitinkamai 111,3 tūkst. ir 78 %. Taigi užsirašė daugiau negu buvo lenkų tose vietovėse.

Panašiai buvo ir kitose apskrityse. Antai pagal 1942 m. surašymo duomenis, Švenčionių apskrityje 20,5 % visų gyventojų buvo lenkai, o išvažiuoti užsirašė 46 %. Taigi nors išvažiuoti į Lenkiją pagal susitarimą turėjo teisę tik lenkai ir žydai, užsirašė ir kitų tautybių žmonių. Iki 1945 m. balandžio 7 d. 333,5 tūkst. užsirašiusių pagal tautybes pasiskirstė taip: 331,4 tūkst. lenkų, 0,7 tūkst. žydų, 1,2 tūkst. lietuvių, 0,2 tūkst. kitų tautybių žmonės.

Pagal susitarimą rapatrijuoti į Lenkiją lietuviams nebuvo leista, todėl išvykstančio transporto ešelonų sąrašuose nėra lietuvių tautybės žmonių, bet lenkiškai ir rusiškai rašomuose repatrijuojamųjų sąrašuose randama lietuviškų pavardžių. Antai 1946 m. balandžio 16 d. iš Ignalinos rajono išvykstančio ešelono sąrašuose įrašytas Šukys, Plaukšta, Petkūnas, Markul, Miliun, Bovšys, Bukys, Dudonis, Misiūnas ir kt. [*]

Visi išvykstantieji, kurių pavardės lietuviškos, sąrašuose buvo įrašyti lenkais. Taigi ši repatriacija buvo viena iš lietuvių lenkinimo priemonių, nes dalis lietuvių, nors laikė save lietuviais, lietuvybės atsižadėjo, kad patektų į Lenkiją, o kiti, nors turėjo lietuviškas pavardes, save laikė lenkais ir net nemokėjo lietuvių kalbos.

Iš Vilniaus miesto M. Kikutis, gimęs 1896 m. Širvintų valsčiuje, štai ką rašo:

„Laikau save lenku, lietuvių kalbos visai nemokėjau, tik dabar pramokau susikalbėti. Žmona vilnietė lenkė. Lietuviškai nemoka. Dukra lanko lenkų mokyklą. Mano asmens liudijime įrašyta tautybė lietuvis, nepaisant to, kad aš save laikau lenku. Žmona ir dukra įrašytos evakuotis, o man daroma kliūčių. Prašau leisti evakuotis.“

Buvo ir tokių lietuvių, kurie klastojo dokumentus, norėdami išvažiuoti į Lenkiją, net iš pasų ištrindavo lietuvio tautybę ir vietoj jos įrašydavo „lenkas“, su lenkais fiktyviai tuokdavosi, už pinigus neteisėtai įsigydavo evakuacijos lapus ir kt. Net Lenkijos vyriausybės Vyriausiasis Įgaliotinis, skiekdamas, kad kuo daugiau išvyktų į Lenkiją žmonių, prašydavo Vyriausiąjį Atstovą leisti išvykti asmenims, kurie pagal susitarimą neturėjo teisės. Tad tikrinant išvykstančiųjų į Lenkiją dokumentus buvo randama įvairių pažeidimų.

Asmenų rapatriacija, ypač iš pietryčių Lietuvos, buvo nuostolinga, nes su lenkais išvažiavo nemaža lietuvių. Nors duomenų apie juos Lietuvos valstybiniame archyve nerasta, bet iš peržiūrėtų ešelonų sąrašų galima sakyti, kad su lietuviškomis pavardėmis buvo apie 10 % visų išvykstančiųjų, t. y. apie 17–18 tūkst. žmonių. Lietuvos enciklopedijoje nurodyta, kad į Lenkiją per šią repatriaciją išvyko 8,0 tūkst. lietuvių.

Važiuoti į Lenkiją lietuvius, kaip ir kitus asmenis, vertė nemaža priežasčių. Gana vaizdžiai jas 1946 m. gegužės 24 d. apibūdino „Laisvės“ laikraščio redaktorius A. Bimba:

„Vadinasi, kartojasi sena istorija. Panašiai kaip Hitleriui susitarus su Stalinu iš Lietuvos buvo traukiami vokiečiai ir vokiečiais gelbėdamiesi nuo bolševikų užsirašė nemaža lietuvių, taip, matyt, šiandien daugelis lietuvių stengiasi užsirašyti lenkais. Vis tik Lenkija arčiau Vakarų Europos.“

***

Dalis išvykstančių į Lenkiją žmonių liko skolingi Lietuvai. Jų skola sudarė 17,1 mln. rb. Didžiausia šios skolos dalis – 15,8 mln. rb – neapmokėti mokesčiai, 3 mln. rb – negrąžintos paskolos, apie 1,0 mln. rb – nepristatytos prievolės. Be to, išvyko dalis piliečių, skolingų Lietuvai už pragrobtas materialines vertybes. Buvo tokių asmenų, kurių pagrobtos vertybės siekė po kelias dešimtis tūkstančių rublių.

Išvažiuojantys iš Lietuvos TSR į Lenkiją išsivežė iš Lietuvos niekieno nekontroliuojami daug meno vertybių. Antai prof. M. Morelovskis iš Vilniaus universiteto išsivežė visus dailės rinkinius, skulptorius E. Novickis – „Vilniaus naujosios dailės“ muziejaus rinkinius, daugiau kaip 300 vienetų, kurie priklausė miesto savivaldybei, prof. J. Hopenas – iš Vilniaus dailės muziejaus vertingesnius tapybos ir grafikos kūrinius.

Buvo išvežtas į Lenkiją visas okupacijos metais mirusių Vilniaus tapytojų A. Šturmano, M. Riaubos, M. Kuliešos, J. Horydo kurybinis palikimas. Lenkijos tautinis muziejus Vilniuje turėjo prie Vyriausiojo Įgaliotinio įstaigos viešai veikiančią dailės kūrinių supirkimo kontorą, kuri supirkinėjo meno vertybes ne tik iš repatriantų, bet ir kitų gyventojų.

Tokiam masiniam dailės kūrinių išvežimui iš Lietuvos neprieštaravo, net kartais rėmė jį, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas, nors jis, be abejo, žinojo, kad lenkų emigracinės vyriausybės Londone instrukcijose sakoma, jog išvažiuojantys iš Lietuvos į Lenkią turi kuo daugiau išvežti meno vertybių.

Iš Lietuvos buvo išvežta daug knygų. Ypač nukentėjo Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos bibliotekos, kurios neteko rečiausių knygų, archyvinių dokumentų. Kai 1947 m. buvo pasipriešinta, kad lenkai neišvežtų 140 dėžių knygų, Vyriausiasis Įgaliotinis kreipėsi į TSRS užsienio reikalų ministeriją, ir pastarosios nurodymu šios 40 tūkst. knygų buvo išvežtos.

Mokslo, mokymo įstaigos neteko daug laboratorinių įrengimų, prietaisų. Buvo išvežta daugiau kaip 400 pianinų, fortepijonų, daugiausia iš Vilniaus. Išvežtų baldų vertė netatitiko realios vertės, nes tarp jų buvo nemaža senoviškų baldų, net keliasdešimt kartų vertingesnių.

***

Repatriacija Lenkijai ir Lietuvai turėjo nevienodą reikšmę. Lenkijai ji atliko teigiamą vaidmenį, nes papildė trūkstamą darbo žmonių, ypač mokslinio personalo, skaičių, Lenkija praturtėjo materialiai, nes buvo įvežta nemaža materialinių, meno vertybių.

Lietuvai ši repatriacija turėjo dvejopą poveikį.

Pirma, iš dalies padėjo pašalinti 1920–1939 m. lenkų okupacinės valdžios padarinius, tik, deja, Lietuvos vyriausybė negavo iš TSRS vyriausybės pritarimo, kad po repatriacijos pietryčių Lietuvoje apsigyventų žmonės iš kitų Lietuvos apskričių.

Antra, su lenkais, žydais į Lenkiją išvažiavo nemaža lietuvių, ypač iš pietryčių Lietuvos. Šią lietuvių dalį tauta, galima sakyti, prarado visiems laikams, nes Lenkijoje, neturėdami sąlygų lietuvybei palaikyti, daugelis jų nutautėjo. Be to, Lietuva dėl repatriacijos neteko daug materialinių, meno vertybių.

[*] Į suslavintas lietuviškas pavardes (kaip Guževičius, Guževskis, Gužinskas – iš Gužas, iš bendrinio daiktavardžio lie. gužas „gandras“), ypač į sudarytas iš krikščioniškų vardų (kaip Adomavičus, Petrauskas ir kt.), čia net neatsižvelgiama. – Rengėjo pastaba.

********************

Sutrumpintas to paties pavadinimo straipsnis iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 124–141.

Autorė Nastazija Kairiūkštytė – Lietuvos istorikė, humanitarinių mokslų daktarė.

Parengė Dainius Razauskas