Manau, kad ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų.
Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.
Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.
Asmeniniame archyve pavyko aptikti Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti darbo ataskaitos kopiją. Manau, kad skaitytojui bus įdomu, kas gi vyko Rytų Lietuvoje, paskelbus Nepriklausomybę ir ką tuo metu veikė viena iš Vyriausybės institucijų – Valstybinė komisija Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (aut. pastaba – toliau Komisija).
Perėjimas į rinkos ekonomiką sukėlė Lietuvoje kultūros krizę, kuri stipriai palietė Rytų Lietuvos knygynus, bibliotekas, muziejus, teatrus bei kino teatrus.
Ši krizė apėmė visus Rytų Lietuvos rajonus, skaudžiai paliesdama jos gyventojus – lietuvius bei tautinių mažumų žmones: baltarusius, ukrainiečius, totorius ir kt., gyvenančius šiuose rajonuose. Sunku kalbėti apie kultūros įstaigų likimą kaime.
Pažymėtina, kad knygynai, bibliotekos bei kitos kultūros įstaigos visais laikais suartindavo Rytų Lietuvos vietinių gyventojų įsitraukimą į Lietuvos Respublikos ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Knygynai buvo rentabilūs.
Privatizuotuose Eišiškių, Lentvario, Dūkštų bei Pabradės knygynuose įsikūrė komercinės parduotuvės. 1992 10 19 d. raštu Nr. 213 Valstybinė regioninių problemų komisija (VRPK) kreipėsi į LR Vyriausybę laikinai sustabdyti knygynų privatizavimą, bent jau Rytų Lietuvoje ir susidariusiai padėčiai ištirti bei pasiūlymams parengti ir sudaryti komisiją.
Be to, išimties tvarka Rytų Lietuvoje dirbantiesiems leisti išsipirkti arba išsinuomoti privatizuojamų knygynų patalpas. Į knygų prekybą ir platinimą paraginta įsijungti knygnešių, bibliotekininkų draugijas.
Tačiau ir po šio kreipimosi padėtis beveik nepasikeitė. Prasidėjo intensyvus bibliotekų uždarinėjimo metas. Privatizuojant valstybinį turtą, kai kurios bibliotekos neteko patalpų, buvo uždarytos arba nepagrįstai sujungtos su mokyklų bibliotekomis.
Taip padaryta Vilniaus r. Ažulaukėje, Bezdonyse, Buivydžiuose, Eitminiškėse, Kabiškėse, Kalveliuose, Karvyje, Keturiasdešimt Totorių kaime, Riešėje ir kt.
Dešimtimis ir net šimtais kartų išaugus knygų, periodinių leidinių kainoms, biblioteka kaime tapo vienintele vieta, kur žmogus galėjo pasinaudoti jos teikiamomis paslaugomis.
Sujungus kaimo ir mokyklų bibliotekas, kaimo gyventojui pasidarė nepatogu naudotis jomis dėl specifinio mokyklų darbo laiko. Mokyklų ir kaimo bibliotekų sujungimas vyksta ne tik Rytų Lietuvoje, bet ir kitur. Pvz., Molėtų rajone iki 1992 m. uždaryta 15 tokių kultūros židinių.
Kultūros įstaigoms trūksta lėšų sumokėti už patalpų nuomą, ryšių bei kitas paslaugas. Stinga lėšų bibliotekų fondams komplektuoti. Apie tai kalbėjo Valstybinės regioninių problemų komisijos 1992 12 22 d. rengtoje konferencijoje ,,Rytų Lietuvos problemos: dabartis ir ateitis“ Vilniaus A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja D. Stanevičienė (…).
Todėl šio krašto (aut. pastaba – Rytų Lietuvos) netenkina Kultūros ir švietimo ministerijos pozicija gautų lėšų iš vyriausybės paskirstymo savo nuožiūra, neatkreipiant dėmesio į Rytų Lietuvą, kur daugiausiai susitelkusios tautinės mažumos.
Valstybinė regioninių problemų komisija (VRPK) Lietuvos bibliotekininkų draugija bei Vilniaus viešoji A. Mickevičiaus biblioteka apsvarstė bibliotekų būklę ir pripažino, kad vykstančius procesus vertėtų sustabdyti.
Įprasta kartoti, kad kultūrai atėjo sunkus metas, bet tai pareiškus, toliau nesigilinama, kokie jie sunkūs ir ką reikia daryti, kad tuos sunkumus įveiktume, kad kultūros įstaigoms negrėstų podukros lemtis.
Kitame – komunikacijos pakomisyje apžvelgiami beveik visi pagrindiniai Respublikos laikraščiai ir žurnalai. Be žinių apie Rytų Lietuvą, pradėta rinkti žinios apie Šiaurės Lietuvos regioną. Pagrindinė šio regiono problema – ekologija. Taip pat sukaupta medžiaga apie Karaliaučiaus krašte gyvenančius lietuvius.
Sukauptos ir apibendrintos žinios perduodamos masinėms žinių priemonėms – spaudai, radijui, televizijai. Iki 1992 metų gruodžio mėn. perduota 69 informacijos ELTAI, laikraščiams, radijui ir televizijai, surengtos spaudos konferencijos.
Trakuose surengtas Rytų Lietuvos laikraščių redaktorių pasitarimas dėl regionų problemų bei sunkumų, išleidžiant dvikalbius-trikalbius laikraščius.
Komisijos sumanymu surengti sociologiniai tyrimai. Jų tikslas – išsiaiškinti Rytų Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas, jų poreikius, pažiūras.
Talkinta Lietuvos televizijai rengiant problemines laidas apie mokytojus, atvykusius dirbti iš tolimesnių respublikos rajonų.
Nuolat kaupiama ir sisteminama medžiaga apie bendrojo lavinimo mokyklas, moksleivius, mokytojus. Parašyta per 18 straipsnių, skirtų Rytų Lietuvos švietimo problemoms Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Švenčionių rajonų, respublikos spaudoje.
Moraliai ir materialiai remiami lietuviai, gyvenantys už Respublikos ribų. Meno saviveiklos kolektyvai koncertavo Murmanske, Igarkoje ir kt. Nepamirštami ir arčiau – Baltarusijoje, Estijoje, Karaliaučiaus krašte, Latvijoje, Ukrainoje gyvenantys. Kaupiami lietuviškų knygų fondai jų bibliotekoms, lietuviškoms mokykloms, klasėms, fakultatyvams.
(…) Sistemingai renkama medžiaga apie ukrainiečių – lietuvių tarpusavio santykius, kaupiami duomenys apie Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius ir lietuvius, gyvenančius Ukrainoje. Rengiamos laidos per Lietuvos televiziją ukrainiečių kalba, įsteigtos ukrainiečių sekmadieninės mokyklos Vilniuje, Klaipėdoje, Jonavoje, Visagine, talkinta atidarant Lietuvos Respublikos ambasadą Ukrainoje.
Nuolat bendraujama su Baltijos šalių ukrainiečiais, besikreipiantys piliečiai konsultuojami pilietybės, migravimo į Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją klausimais…
Siekdama parengti pasiūlymus dėl bendradarbiavimo pagrindų su kaimyninėmis šalimis ir bendradarbiavimo krypčių, Komisija rengė susitikimus su Baltarusijos, Sankt Peterburgo ir Kaliningrado srities deputatais bei kitais pareigūnais.
Bendradarbiaujant su Kaliningrado krašto administracija, pasiekta, kad Nemano (aut. past. – Ragainės) ir Nesterovo (aut. past. – Stalupėnų) vidurinėse mokyklose atidaryta po vieną lietuvišką klasę. Kaliningrade (aut.past.– Karaliaučiuje) bandoma įsteigti lietuvišką vaikų darželį.
Surengtas Lietuvos ir Kaliningrado srities verslininkų susitikimas ir susitarta dėl palankesnių sąlygų Lietuvos verslininkų veiklai šioje srityje.
Teikta nemažai pasiūlymų Vyriausybei, Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo, Užsienio reikalų ministerijoms.
Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams
