Praėjusią savaitę dalyvavau nemažai renginių. Vienas jų – habilituoto daktaro kalbininko Kazimiero Garšvos knygos „Rytų Lietuvos vardynas“ pristatymas. Kazimieras yra vienas daugiausiai Rytų Lietuvos tyrimams ir integracijai, lietuvybės gaivinimui šiapus sienos ir Baltarusijoje paaukojusių, savęs atidavusių žmonių. Tikras kalbos patriotas.
Gresia, jog Seimo pavasario sesija bus persmelkta tolesnio kalbos ir raidyno darkymo pavojais.
Todėl šios knygos pristatymas buvo kaip niekad aktualus, o visos kalbos krypo tiesiai link kalbos politikos pavojų, kaip monografijos autorius ir mėgsta.
Buvo prasminga popietė su iškiliausia kalbininkų bendruomene.
Kalbos instituto dovana visuomenei – knyga skaitmeniniu formatu prieinama visiems nemokamai.
Joje kalbos istorijos požiūriu paaiškinta, kaip buvo suslavinti rytų Lietuvos istoriniai lietuviški asmenvardžiai, o politiniu požiūriu paaiškinta, kaip prieita iki masinio okupacijų kalbinių padarinių įteisinimo Lietuvoje. Ji nedidelės apimties, visiems paskaitoma.
Bet svarbiausia, ji suteikia visai kitą plotmę šiandien itin paviršutiniškai suprantamiems kalbos klausimams. Paaiškina, kodėl priešinamasi „kažkokiems diakritikams“ ar „trims raidelėms“.
Lietuva bus lietuviška ir pirmiausiai bus lietuviška kalboje, kaip kad pirmiausiai valstybinės kalbos grąžinimo savo veikimo pradžioje pareikalavo Sąjūdis.
Šiandien kalbos politika nukreipta į valstybinės kalbos susinimą, o tam priešintis turinčios įstaigos per praėjusią kadenciją patyrė nuolatinius puolimus ir spaudimą to darbo visgi nedirbti.
Jeigu turite lašą dėmesio ir smalsumo asmenvardžių ir apskritai kalbos politikos klausimams, skirkite juos šiai knygai:
Kazimieras Garšva. Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba
Mokslo studija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2024. ISBN 978-609-411-368-0
Atsisiųsti leidinį
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Šių metų kovo 6 d. Lietuvių kalbos instituto bibliotekoje vyko habil. dr. Kazimiero Garšvos elektroninės mokslo studijos „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“ pristatymas ir diskusija.
Dalyvavo autorius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, Lietuvos Respublikos Seimo nariai dr. Vytautas Sinica, Audronius Ažubalis, Baltų kalbų ir tyrimų centro vadovas dr. Darius Ivoška, Baltų kalbų ir tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis ir Gudų kultūros draugijos pirmininkas dr. Aleksandras Adamkovičius. Renginį moderavo Audrys Antanaitis.
lki.lt, alkas.lt
Kol rinksime į valdžią TSKP ir KGB rezervą, tol nieko nebus.
Vis susirinkę šnekame – verkšlename lyg ne valstybė būtume, o žemė per tuos 35 metus dėl vis dar lenkiškai užrašinėjamų jos vietų vardų – verkia. Rytų Lietuvoje lietuvių kalbos politika – kaip šlapias nedega. Tokia yra kalbos padėties esmė. Ji turi būti vienu mostu pakeista – kaip kirviu nukirsta…
Tai kaip yra išstumiama ir iškraipoma valstybinė lietuvių kalba yra agresija prieš Lietuvos suverenitetą. Antilietuviškus, antikonstitucinius pavardžių rašybos ir taip vadinamų „tautinių mažumų“ įstatymus būtina panaikinti. Vadinamąjį „tautinių mažumų departamentą“ būtina panaikinti arba bent pakeisti jo pavadinimą pagal Konstitucijoje naudojamas sąvokas ir atitinkamai peržiūrėti jo funkcijas ir tikslus.
Ar Lietuva pajėgi tai padaryti? Kol kas mūsų valstybė nepajėgia apsiginti gal dėl kompetencijos trūkumo, gal yra tiesiog gniuždoma didesnės jėgos. Bet labai bjauru, kad politikai ir propagandistai viešai meluoja, išvedžioja niekur pasaulyje neegzistuojančias teorijas, kad „pavardė yra asmeninė nuosavybė“, todėl esą nėra išeities – reikia rašyti kaip kitatautis, beraštis ar šiaip išsigimėlis sugalvos. Jeigu Lenkija spaudžia, prievartauja, grasina, tai politikai turėtų viešai skelbti ir atvirai pripažinti, kad esame galingesnės valstybės verčiami truputį pažeisti Konstituciją, nes priešingu atveju bus dar blogiau… Gal tada tauta galėtų sąmoningai apsispręsti ar priešinamės, ar laikinai iki geresnių laikų vietomis pristabdome Konstituciją, kad patenkintume ir apramintume agresorių.
turi būti atsižvelgiama ir į valstybių bei gyventojų skaičiaus skirtumus. Kai vienos itin energingos valstybės pastangų dėka jos kaimynė per amžius vis mažėjo, o toji, energingoji, mažesnių sąskaita vis didėjo ir teritorija, ir gyventojų skaičiumi, ar dar kam nors neaišku, kurlink tai veda? Tai gal ateina laikas, kai reikia dėti griežtą tašką, nebeleisti piktnaudžiauti dirbtinomis „TM”, kurių tikslas bei sukūrimo būdai nesiskiria nuo Kremliaus „TM”, o ir argumentai, neigiantys tikrąją „TM” atsiradimo istoriją, ir kaltės primetimas vis mažinamai kaimynei irgi nuo Kremliaus nusižiūrėti? Jeigu JT negeba to matyti ir sustabdyti, jei per amžius alintą kaimynę palieka pačią gintis, vadinasi, ten arba ne tie dirba, arba tikrasis, slaptasis JT tikslas – būtent toks ir yra: padėti stambioms valstybėms toliau augti mažųjų kaimynių sąskaita, ir galutinai sunaikinti jas bei ten gyvenančias tautas. Net jei tai – viena seniausių pasaulio tautų.
Konstitucijoje yra pasakyta, kad Lietuvos valstybė yra teritoriškai vientisa, kas reiškia, kad jos žemėje istoriškai nėra ir negali teisėtai rastis kitas negu lietuvių genčių žemės tautiškumas. Tai pagrįsta istorijos faktais. Antai, netgi dar Gedimino laikais, kaip byloja jo laiškai Europos miestams, tarp Lietuvos gyventojų nebuvo nei lenkų, nei vadinamų Lietuvos lenkų. Taigi nesant Lietuvoje gyventojų lenkų negalėjo tuo metu būti ir “lenkų žemės” joje. Šie istorijos fakti byloja, kad lenko tautybė Lietuvoje gali būti tik atneštinė, matyt, iš atsiradusios kaiminystėje buvusios Lenkijos. Todėl vadinami “Ltetuvos lenkai” pagal tarptautinę teisę Lietuvoje nėra “tautinės mažumos” teisės subjektai, t.y. jos turėtojai. Akivaizdu, kad nesant teisės subjekto negali būti leidžiami jam skirti įstatymai. Taigi lenkystė Lietuvos žemėje negali turti lygių tautinių teisių su lietuvybe, tačiau save lenkais laikantys šalies gyventojai kaip asmenys turi lygias su lietuvybe teises. Tokia yra teisinė lenkybės padėtis Lietuvos valstybėje. Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, savivaldybės privalo jos laikytis – priešingu atveju – Konstitucijos pažeidimai, vedantys prie kėsinimųsi į šalies eritorinį vientisumą veikos. Taigi Seimo nariai – akylumo leidžiant įstatymus, o rinkėjai (piliečiai), – kontroliuojant tai.
Ačiū, kad įdėjote knygą, jau pusę perskaičiau. Labai gera, teisinga, prasminga, reikalinga knyga.
Vilniaus universitetą įkūrė jėzuitai,
Lietuvos tautinės mokyklos universitetą galėtų įkurti romuviečiai.
Kas už?
Pirmiausiai būtų tikslinga pavadinimą ,,Romuva’’ pakeisti į ,,Ramuva’’ arba dar senoviškesniu ,,Ramava’’, – tai skambėtų ,,be pasipriešinimo’’ išgirdus
Nereikia keisti
Tokia mokslo įstaiga galėtų tapti Skvernelio sunaikintas buv. Vilniaus pedagoginis in-tas.
Pradžiai, kol jo vadovaujamas Seimas bei kol biurokratai įsilinguotų, gal net galėtų susiburti tautiškai nusiteikę visuomenininkai (mokytojai) padirbėti visuomeniniais pagrindais? (O gal ir stambesni verslininkai norėtų pagal galimybes prisidėti?)
Ar tas pastatas atlaisvintas tuščias? Nes buvęs Vilniaus pedagoginis in-tas buvo paverstas Lietuvos edukologijos universitetu, o 2018 liepos 1 tapo VDU Švietimo akademija.
VDU Švietimo akademijos pastate yra nuomojamos šešios amfiteatrinio tipo auditorijos. Jos puikiai pritaikytos rengti paskaitas, konferencijas, posėdžius ar seminarus. Auditorijos yra įvairaus dydžio, talpina nuo 98 iki 148 vietų.
1. Turim Meilės Lukšienės 64 puslapių knygelę internete “Tautinė mokykla”.
2. Romuviečiai, įkuriam Lietuvos tautinės mokyklos universitetą.
3. Išsinuomojam VDU Švietimo akademijos pastate šešias amfiteatrinio tipo auditorijas ir kitas reikalingas patalpas už 1 eurą.
4. Kviečiame dėstytojus.
Romuviečiai, kas už tokį planą?
Lietuvos tautinės mokyklos universitetas? Geras sumanymas. Turiu akademinio darbo patirtį, esu romuvietis, todėl mielai tiek paklausyčiau, tiek ir pats ką-ne-ką į temą kokią papasakočiau. Šiauliuose, pavyzdžiui, bus nagrinėjamas klausimas, – baltai buvo tarpe iš kosmoso pasėtų žmonių, ar ne? Mat, VDU Šiaulių akademijos bibliotekoje, pristatant Šiaulių miesto garbės piliečio Stasio Gliaudžio knygą “Apie Žemės civilizacijos kilmę” (rankraštis), balandžio mėn. 26 d. (šeštadienis) šia tema bus daug kalbama. A. a. Stasys buvo baigęs dvi Akademijas ir, be to, Šiaulių Pedagoginiame institute yra dirbęs dėstytoju. Aš, gi, kaip temos sąskambį su baltais, Saulės miesto šviesuomenei pristatysiu kartu Klaipėdos universiteto leidykloje išleistą “Istorija pareinant į Lietuvą”. Kas bus Šiauliuose tuo metu, sakau iki. Planui, gi, kad VDU Švietimo akademijos pastate reikėtų įsteigti Tautinę mokyklą pritariu pakartotinai net nemirksėdamas.
Manau, tuo pačiu reikėtų kelti klausimą mūsų valdžiai dėl lietuviškų mokyklų atidarymo diplomatinėmis priemonėmis bent jau Rimdžiūnuose ir Pelesoje , bei lietuviškų draugijų atkūrimo dabartinės Gudijos teritorijoje, kurios buvo uždarytos Gudijos valdžios sprendimu. Kol kas susidaro įspūdis, kad mūsų valdžiai galimai labiau rūpi rusiškų, lenkiškų ir gudiškų mokyklų gerovė Lietuvoje.
Man atrodo, imperinė Rusijos valdžia savo rezervistų Lietuvos valdžioje rankomis nulietuvina Lietuvą. Rusijos ir Baltarusijos agresiją Ukrainoj panaudodami kaip pretekstą. Nebus šito, ras kitą.