N. Tuomienė. Paminėtas lietuvybės puoselėtojo, kartografo P. Gaučo atminimas

2025 m. balandžio 25 d. Vilniaus universiteto Geomokslų instituto Kartografijos ir geoinformatikos katedra surengė mokslinį seminarą Įvairovės ir pokyčių kartografija (seminaro pristatymą ir programą žr. http://kc.gf.vu.lt/?p=2272), skirtą pagerbti prieš 25 metus tragiškai žuvusio lietuvių geografo ir kartografo, ištikimo lietuvybės puoselėtojo dr. Petro Gaučo (1942–2000) atminimą ir paminėti Vilniaus universiteto Kartografijos centro 30-metį. Žemaitis nuo Krakių visą savo gyvenimą, nuo pat 1966 m. iki mirties, buvo susiejęs su Vilniaus universiteto kartografais, nuo 1971 m. užimdavo vadovaujančius postus VU kartografų padaliniuose, 1981 m. drauge su kitais už Lietuvos TSR atlaso žemėlapių autorinius maketus buvo įvertintas Valstybine premija, vadovavo Didžiojo Lietuvos atlaso rengimo darbams.

Didžiausia P. Gaučo svajonė ir tikslas buvo sudaryti ir išleisti išsamų plačios apimties Lietuvos istorijos atlasą, kurį jis laikė valstybingumo dokumentu. Jam 1991–1993 m. būnant vadovu ir vyriausiuoju redaktoriumi, Kartografijos laboratorijoje buvo paruošta 78 žemėlapių autoriniai originalai Lietuvos istorijos atlasui. Seminare daug dėmesio buvo skirta Gaučo sudarytiems istoriniams Lietuvos ir Vilnijos krašto žemėlapiams, šių darbų tąsos problemoms.

Seminaro dalyviai ir svečiai aptarė kruopštaus kartografo, mokslininko, kantraus ir reiklaus pedagogo bei nuoširdaus patarėjo palikimą – jo publikuotų ir nebaigtų darbų, kurie tęsiami iki šių dienų, gausą. Buvusį kolegą prisiminė jo bendražygiai ir mokiniai: Petras savo analitiniu mąstymu ir erudicija buvo istorikas, o darbštumu ir konkretumu – kartografas. Artimieji dalijosi jautriais biografijos faktais – gražia tradicija tapo jo profesinė šeimos linija: vienaip ar kitaip jo šeimos nariai savo gyvenimą susiejo su geografija ir kartografija. Visus, kurie pažinojo Petrą, žavėjo jo sodo sklype auganti daugiau nei 80 rūšių žydinčių jurginų kolekcija, skiepytų vaismedžių įvairovė.

Petrą Gaučą ypač domino besikeičianti Rytų Lietuvos regiono istorija, gyventojų etninė ir kalbinė padėtis: slavėjimo priežastys ir pasekmės. Kartu su kalbininkais jis dažnai lankydavosi įvairiuose Rytų Lietuvos kaimuose, miesteliuose, mokyklose, valstybinėse įstaigose.

Be to, didelį dėmesį jis skyrė užribio lietuvių tautinėms problemoms: ne kartą aplankė lietuviškas salas Baltarusijoje, kur veždavo literatūrą ir Lietuvos istorijos žemėlapius, skatino gyventojus puoselėti tautiškumą, saugoti kalbą ir papročius. Jį vadino gyva Vilnijos krašto istorijos ir geografijos klausimų enciklopedija.

Ypač pavyko apibendrinamojoje seminaro dalyje vykusi diskusija Gyventojų etninės ir lingvistinės savivokos pokyčiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, kurią sumaniai parengė ir vedė vienas iš seminaro rengėjų studentas Vilius Talkevičius. Galbūt todėl, kad šie klausimai dr. Petrui Gaučui buvo vieni svarbiausių – jis visą gyvenimą aistringai domėjosi lietuvybės klausimais. Gerokai nukrypdamas nuo tiesioginių savo užduočių tuometiniame universitete, svarbiausius šio Lietuvos regiono raidos klausimus jis apibendrino 1997 m. apgintoje disertacijoje Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida. XVII a. antroji pusė – 1939 m., kuri buvo išleista atskira knyga 2004 m.

Diskusijoje su pranešimais dalyvavo Istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Vitalija Stravinskienė ir Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Nijolė Tuomienė. Pastaroji, pati kilusi iš lietuviškos salos Baltarusijoje, pabrėžė, kad ši monografija yra daugelio metų nuoseklaus ir kantraus Petro Gaučo ir kalbininkų – dialektologų, slavistų ir sociolingvistų – bendradarbiavimo rezultatas.

Ši knyga, dr. N. Tuomienės teigimu, tapo pagalbiniu (‚parankiniu‘) šiuolaikinės Rytų ir Pietryčių Lietuvos paribio ir užribio lingvistinės, etnolingvistinės ir sociolingvistinės situacijos tyrėjų leidiniu, nes autorius pateikė mums didelės išliekamosios vertės pavyzdį, kaip išsamiai ir nuosekliai reikia tirti didelės visuomeninės ir mokslinės svarbos problemą, esančią keleto mokslo krypčių sankirtoje, skirtingų tautų, kultūrų ir valstybių interesų sandūroje.

Itin svarbūs etnolingvistinės situacijos pokyčiai įvyko Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte 1920 – 1939 m. Ir čia, mokslininkės teigimu, Petras Gaučas atliko išsamią kritinę etnolingvistinių tyrimų ir kitų duomenų šaltinių analizę, išaiškino politines, religines ir kultūrines kryptingos tuometinės gyventojų polonizacijos prielaidas. Tai aktualus klausimas, iki šių dienų sprendžiamas ne tik istorikų, etnolingvistų, sociolingvistų, bet ir politikų.

Tuomienė pažymėjo, kad verta priminti, jog vienas pirmųjų mokslininkų, pradėjusių tirti baltarusių kalbos tarmių paplitimą dabartinio Lietuvos ir Baltarusijos paribio teritorijose, buvo baltarusių akademikas Joachimas Karskis. Mokslininkas sudarė ir 1903 m. publikavo žemėlapį, kuriame pažymėjo paribio teritorijas – Varanavo, Benekainių (Baltarusija) ir Eišiškių (Lietuva) apylinkės, kur baltarusių tarmės dar nebuvo vyraujančios.

Autorius vietos gyventojus apibūdino kaip suslavintus autochtonus, kalbėjusius baltų (daugiausia lietuvių) kalbomis. Tačiau beveik iki XX amžiaus pabaigos Lietuva neturėjo žemėlapio, kuriame būtų parodytas kalbų pasiskirstymas Rytų Lietuvoje ir etninėse lietuvių teritorijose. Poreikis buvo didelis. Todėl du lietuvių mokslininkai, geografas Petras Gaučas ir kalbininkas Aloyzas Vidugiris, 1983 m. pirmieji paskelbė keliais etapais rinktus mokslinius duomenis apie lietuvių ir baltarusių kalbų paplitimą paribio plotuose nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios. Buvo atliktas didžiulis darbas, žymėjęs tyrimų krypties pradžią, o tiksliau – atgimimą.

Nepaprasto džiaugsmo Petrui Gaučui suteikė galimybė nubraižyti naują sociolingvistinį Rytų Lietuvos žemėlapį, kuri radosi, kai 1989 m. buvo organizuota speciali ekspedicija. Tuometis Lietuvių kalbos ir literatūros institutas organizavo mokslinę ekspediciją (vadovė – dr. Laima Grumadienė), kad patikslintų lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų paplitimo ribas Rytų Lietuvoje. Tuo metu institutui vadovavęs dr. Aleksandras Vanagas tyrėjams pasiūlė koncentruotis tik ties vakarinėmis 1920–1939 m. Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto ribomis ir išsiaiškinti, kokias kalbas 1989 m. vartoja to pakraščio gyventojai.

Į ekspediciją buvo pakviestas ir daug po dvikalbius ir daugiakalbius paribio ir užribio plotus keliavęs kartografas Petras Gaučas. Tarptautinei ekspedicijai, (joje dalyvavo ir Varšuvos universiteto dėstytojai, Vilniaus universitete studijavę Seinų krašto studentai) buvo sudarytos geros sąlygos visą mėnesį autobusu „Latvija“ aplankyti kiek galima daugiau gyvenamųjų buvusio pasienio punktų.

Šios unikalios ekspedicijos dalyviai pamena, kad kelionė prasidėjo pačiame pietiniame taške – buvusiame Kijučių kaime Varėnos rajone, o baigėsi šiauriniuose Zarasų rajono Smalvų ir Ignalinos rajono Gaidės kaimuose. Ekspedicijoje atlikti nuoseklūs kalbų vartojimo tyrimai buvo apibendrinti trijų mokslininkų – prof. Valerijaus Čekmono, dr. Laimos Grumadienės ir dr. Petro Gaučo – sudarytame žemėlapyje Kalbų paplitimas Pietryčių Lietuvoje XX a. pabaigoje.

Šis ir kiti mokslininkų braižyti žemėlapiai pirmiausia 1993 m. buvo paskelbti knygoje Lietuvos rytai (sud. K. Garšva, L. Grumadienė), vėliau – Lietuvių kalbios institute parengtame ir 2019 m. publikuotame leidinyje Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika (sud. L. Kalėdienė (Grumadienė), elektroninė knygos versija: https://lki.lt/kalbu-kontaktai-sociolingvistika-straipsniu-rinkinys-2017/).

Žemėlapyje, nubraižytame tikro šios srities profesionalo Petro Gaučo, tiksliai pažymėtos Rytų Lietuvos regionui būdingų keturių kalbų – lietuvių, lenkų, baltarusių ir rusų – paplitimo zonos. Čia aiškiai matyti, kad beveik visa regiono teritorija, ypač jos pakraščiai palei sieną su Baltarusija, pažymėta kaip vyraujama kalbančiųjų baltarusiškai.

Paradoksalu, bet, anot ekspedicijos dalyvių, dauguma apklaustų vietos gyventojų buvo lenkų tautybės. Be to, tyrėjai akcentavo ir tokį faktą, kad daugiakalbėse regiono vietovėse jie sutiko daug žmonių, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą, bet ja kalbėjo vis rečiau: mat bažnyčioje meldėsi lenkiškai, vaikai mokėsi rusiškose mokyklose, o rajono administracija taip pat kalbėjo rusiškai.

Bendražygiai pamena, kad Petras Gaučas ypač džiaugėsi ne tik galimybe šios ekspedicijos metu aplankyti tiek daug Lietuvos paribio gyvenviečių, bet ir pabendrauti su grupe mokslininkų, kurie, taip pat kaip ir jis, ištikimai domėjosi Rytų Lietuvos reikalais: lituanistais dr. Aloyzu Vidugiriu, dr. Laima Grumadiene, dr. Danguole Mikulėniene, slavistais prof. Valerijumi Čekmonu, Nikolajumi Savičium ir kitais.

Nuoširdus ir dalykiškas Petro domėjimasis tautiniais lietuvių reikalais Rytų Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje sovietmečiu nebuvo itin skatinamas, o ypač – suprantamas. Dėl to nepaprastai talentingam ir be galo darbščiam mokslininkui sovietmečiu nebuvo lengva kilti karjeros laiptais, nors jo darbai ir buvo aukštai vertinami.

Petras Gaučas buvo žmogus, mokėjęs džiaugtis kitų sėkme, tvirtas lietuvybės šalininkas ir puoselėtojas. Jis buvo aktyvus 1988 m. kovą susikūrusios Vilnijos draugijos steigėjas ir narys, kurios tikslas buvo tęsti Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių mokslo draugijos, Ryto draugijos, Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos darbą lietuvybės puoselėjimo baruose.

Po Nepriklausomybės atgavimo mokslininkas tiesiog atgimė, aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, daug bendradarbiavo su VLKK . Deja, apmaudi autoavarija nutraukė Petro Gaučo gyvybės siūlą gal pačiais laimingiausiais jam metais – kai jo darbus ėmė pripažinti Lietuvos mokslo elitas, kai jo konsultacijų reikėdavo ir Švietimo ministerijai, ir VLKK, ir daugeliui, kam buvo svarbi lietuvybė.

***

Palaikykite Alkas.lt

Jei manote, kad tokios žinios ir straipsniai yra svarbū – paremkite Alkas.lt veiklą. Tik jūsų dėka galime išlikti nepriklausomi. Paramos būdus rasite čia: alkas.lt/paremti