„Versmė“ ir vėl išleido neeilinį leidinį – penkių knygų „Vilniaus Golgotą“. Ji apima pirmąją, Mykolo Biržiškos sudarytąjį, Vilniaus krašto lietuvių 1919–1928 metų dienoraštį, ir naują, Kazio Misiaus parengtą, 1929–1939 metų šio dienoraščio tęsinį. Leidinys įspūdingo dydžio – jį sudaro 3303 puslapiai.
Tai knyga apie lenkų okupuotos Lietuvos dalies lietuvių gyvenimą. Apie jų siekį lietuviškai mokyti savo vaikus, lietuviškai dainuoti, vaidinti lietuviškus kūrinėlius, jų kovą už teisę lietuviškai kalbėti susirinkimuose, lietuviškai melstis, statyti lietuviškus atminties ženklus – tiesiog, už teisę būti lietuviais. Ir apie atkaklų Lenkijos tų siekių ir teisių slopinimą, apie lenkų susidorojimą su tautiškai susipratusiais mokytojais, studentais, žurnalistais ir tiesiog valsčionimis. Apie sunkų tautinio susipratimo kelią ir didelę auką už jį.
Pirmojoje leidinio dalyje faksimiliškai pakartota 1930 metais Kaune Sąjungos Vilniui vaduoti išleista knyga. Ji turi Mykolo Biržiškos, pasirašiusio B. Šėmio slapyvardžiu, paantraštę, paaiškinančią jos turinį: tai esantis lenkų „okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių <…>dienoraštis“. Jis surinktas iš laikraščių, t. y. remiasi laikraščiuose paskelbtais straipsniais ar žinutėmis. Biržiškos sudarytoje knygoje tai nėra taip akivaizdu: žinios trumpai atpasakojamos, retai kada nurodant jų šaltinį.
Antroji – Kazio Misiaus sudarytoji – dalis bent keturiskart didesnė: ji apima likusias keturias knygas. Jose tiksliai nurodytas kiekvieno dienoraščio įrašo šaltinis. Remtasi ne tik ano meto periodine spauda, bet ir dokumentais, saugomais bibliotekose bei archyvuose. Įrašai išsamesni, perteikiantys įvykio aplinkybes, o jeigu reikia – ir priešistorę ar pasekmes.
Be to, nevengiama citatų, o svarbesni dokumentai skelbiami ištisai arba pateikiamos reikšmingesnės jų datos. Tai labai padidina knygos vertę – daro ją patikimu žinių šaltiniu tolesniems mokslo darbams, visuomenės ir politikos straipsniams.
Mykolo Biržiškos parengta pirmoji leidinio knyga 1930 metais sudegė sandėlyje, dar nepradėjus jos platinti. Galbūt padegta buvo tyčia. 1991 metais „Minties“ leidyklos knyga iš likusių egzempliorių buvo faksimiliškai perleista 2000 egzempliorių tiražu.
Naujojo, penkiaknygio leidinio tiražas menkas – vos 200 egzempliorių… Atrodo, kad greitai knygas teks perleisti, nes leidinį ims ne tik bibliotekos, universitetai ir mokyklos, bet be mažiausios abejonės ir mūsų valdininkai, seimūnai, diplomatinis korpusas. Ir ims ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje: jį atidžiai skaitys ne vienas garbingas lenkas.
Leidinio apžvalgoje negaliu kelių žodžių nepasakyti apie jo antrosios dalies sudarytoją Kazį Misių. Tai žmogus, kasdieniu ir nuosekliu daugelio metų triūsu archyvuose ir bibliotekose pastatęs paminklą okupuotos Rytų Lietuvos lietuviams.
Tuo pačiu tai paminklas ir pačiam leidinio sudarytojui. Nes Biržiškos „Golgotos“ tęsinys – didysis gyvenimo darbas. Tiesiogiai pradėtas rašyti dar 2017 metais! O juk prieš tai reikėjo surinkti kartoteką…
Šiandien – turiu omeny visą tą kultūrinę ir dvasinę buzą, kurią gyvename – net sunku patikėti, kad tokių žmonių, tokių lietuvių dar esama. Tokį darbą nuveikti galėjo tik šventas žmogus!
Reikia paminėti ir leidyklos vadovą Petrą Jonušą, kuris ryžosi šį darbą rėmėjų ir savo lėšomis išleisti. Nes tam tikrai reikėjo ryžto. Ir išleido jį kartu su sudėtingo likimo pirmąja Golgotos dalimi. Net jeigu „Versmės“ leidykla ir nebūtų nieko daugiau išleidusi, šios penkiaknygės pakaktų, kad ji patektų į mūsų kultūros istoriją.
Galiausiai turiu prisipažinti, kad ir pats esu prie knygos nagus prikišęs: tvarkiau antrosios leidinio dalies kalbą. Visus antraštinius vietovardžius pasiūliau sukirčiuoti, nes juk dažnai net ir matydami juos parašytus, nemokame ištarti.
Tai nebuvo lengva, nes daugelis kaimų šiuo metu vėl yra atsidūrę už valstybinės sienos, dalies kaimų jau nebėra, o dalies pavadinimai kartojasi, nors gali būti skirtingai kirčiuojami.
Vadovavausi mūsų kalbininkų – Kazio Garšvos, Laimos Grumadienės, Aldono Pupkio, Marijos Razmukaitės – anksčiau padarytu labai naudingu darbu – daugiausia elektroniniais vietovardžių kirčiavimo vadovais. Esu jiems labai dėkingas. Šiame leidinyje vietovardžiai sukirčiuoti net žemėlapiuose ir rodyklėje! Žinoma, kad bus praslydę klaidelių. Už jas ir už kitus paklydimus iš anksto meldžiu atleisti.
Penktosios knygos gale sudėti leidinio priedai ir rodyklės. Tai labai vertinga, daug darbo pareikalavusi leidinio dalis. Prieduose pateikiami duomenys apie Vilniaus ir Švenčionių „Ryto“ draugijų, Šv. Kazimiero draugijos, „Kultūros“ draugijos skyrius, mokyklas, skaityklas, vaikų darželius, žinios apie lietuvių kalbą Vilniaus krašto valdinėse mokyklose 1933/1934 mokslo metų pabaigoje.
Žemėlapiuose sužymėtas šioms draugijos priklausiusių įstaigų pasklidimas lenkų okupuotame Vilniaus krašte (vienas jų, Šv. Kazimiero draugijos, – įklijoje). Šie duomenys ir žemėlapiai apibendrina leidinyje pateiktas žinias.
Leidiniu naudotis labai padeda rodyklės. Asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, apimančios ne tik Misiaus, bet ir Biržiškos sudarytas leidinio dalis. Joms medžiagą pora mėnesių rinko ir tvarkė Stanislava Žilinskaitė, Živilė Driskiuvienė ir Gaudrė Driskiūtė. Rodyklės yra tarsi raktai nuo knygos. Sunku jas pervertinti. Nuo jų (po pratarmės) dažnai pradedama skaityti knyga.
Be rodyklių, knygą tekstų skaityti iš eilės, o šiais laikais retas kas tam ryžtųsi… Rodyklės leidžia veikalu naudotis kaip dokumentiniu šaltiniu mūsų kultūros, švietimo istorikams, laisvės kovų, tautinio sąmonėjimo tyrėjams.
Leidinį pagyvina gausios iliustracijos. Antrajai jo daliai nuotraukas parinko pats Misius. Tai ne šiaip nuotraukos. Jos įvietina, įdaiktina pasakojimą, knygose atpasakojamus įvykius susieja su gyvais žmonėmis, jų gyvenimais. Jos nebeleidžia abejoti vaizduojamų įvykių ir žmonių tikrumu.
Mykolas Biržiška knygos pratarmėje siūlė ją skaitinėti po kelis ar keliolika puslapių vakarais, prieš miegą. Kaip vakarinę maldą.
Nepatarčiau taip daryti, nes apsiverksite ir liksite nemiegoję. Nes patikėkite – tai labai sunkus, tiesiog slegiantis, sunkiai pakeliamas skaitymas.
Geriau siūlau po kelis jos puslapius paskaitinėti rytais – kaip rytinę maldą, kaip priesaką.
Ir degančia širdimi, sukilusiais jausmais, užplūdusiomis jėgomis stoti prie dienos darbų!
Ačiū labai vertingos knygos sudarytojams ir leidėjams . Apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniaus krašte turi žinoti plati Lietuvos visuomenė. Žinojimas yra labai svarbu. Maždaug prieš 20 metų esu susidūrusi net su viena žurnaliste iš Šiaurės Lietuvos ,kuri labai nepagarbiai metė man į akis pasakydama : ‘ …ai jūs ten puslenkiai “. Susilaikiau jai nestvėrusi už atlapų , o vertėjo gerai ją papurtyti . Tų jos skaudžių žodžių neužmiršiu niekada .Ir neatleisiu. Sugrįžome su visa šeima į gimtą rajoną , Prieš 10 mėn. palaidojau vyrą kapinaitėse , iš kur bažnytėlę 1974 metais išvežė į Rumšiškių buities muziejų . Bažnytėles neliko, bet liko pamatai aukšti ,o atgimimo metais Sąjūdžio žmones pastatė čia aukštą kryžių.Ačiū jiems.
“Vilniaus Galgotos” neskaičiau, bet turiu 2002 m. išleistą Izidoriaus Šimelionio “Vilniją” Tai ta pačia tema knyga, apie Vilniaus krašto lietuvių vargus lenkų okupacijos metais. Prisimenu, kad ši knyga man padarė didelį įspūdį skaitant apie lenkų nusikaltimus, lietuvių kančias. Todėl šiandien man labai keista ir nesuprantama, kai darkomas lietuviškas raidynas, tradiciškai susuformavęs ir nusistovėjęs pavardžių rašymas, kai netikėtai Vilniuje pradėti transliuoti septyni kanalai lenkų kalba. Neatsilieka ir Lietuvos Konstitucinis Teismas, priėmęs kažkokius lenkiškus diakretinius ženklus. Visa tai neabejotinas griovimas. Sunku gyventi mažai valstybei tarp imperinių kaimynų iš trijų pusių. Reikalingas susitelkimas tikslui ir vienybė. Reikalinga elementari tvarka, bet ne griovimas, plačiai įaugusi korupcija, skurdinimas ir tariama demokratija.
Tikra tiesa.
Pastebėjau, kad didžiojoje žiniasklaidoje necituojamas Ryšardas Maceikianecas, parašęs istoriniais šaltiniais paremtą straipsnį ” Lietuvos lenkai- kas jie yra?” ( buvo publikuotas Alkas.lt), kuris,manau, iš esmės paneigia dabartinių “ekspedicinių” ir “akultūrizacinių” istorikų išvedžiojimus.