K. Garšva apie Rytų Lietuvos vardyną ir jo rašybą

Kovo 6 d. Lietuvių kalbos instituto bibliotekoje vyko habil. dr. Kazimiero Garšvos elektroninės mokslo studijos „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“ pristatymas ir diskusija.

Dalyvavo autorius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, Lietuvos Respublikos Seimo nariai dr. Vytautas Sinica, Audronius Ažubalis, Baltų kalbų ir tyrimų centro vadovas dr. Darius Ivoška, Baltų kalbų ir tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis ir Gudų kultūros draugijos pirmininkas dr. Aleksandras Adamkovičius. Renginį moderavo Audrys Antanaitis.

Mokslo studijos autorių habil. dr. Kazimierą Garšvą kalbina Karolina Baltmiškė.

– Gerb. dr. Kazimierai, pristatyta Jūsų parengta elektroninė studija „Rytų Lietuvos vardynas ir jo rašyba“, kokių regionų vietovardžiai joje nagrinėjami?

Studijoje nagrinėjamas Vilniaus miesto, rajono ir gretimų apylinkių vardynas. Ta tema „Vorutos“ žurnale nuo 2020 m. Nr. 3 iki 2023 m. Nr. 3 jau skelbti penki straipsniai ir apie Ignalinos, Švenčionių, Trakų, Šalčininkų rajonų vietovardžius. Elektroninės mokslo studijos adresas:  http://lki.lt/kazimieras-garsva-rytu-lietuvos-vardynas-mokslo-studija-2024

– Kuo svarbi ši studija?

Studija  svarbi dėl to, kad čia ištirtas Lietuvos valstybės istorinio centro seniausias tradicinis vardynas,  patikslintos lietuvių kalbos plotų ribos ir raida, valstybinės lietuvių kalbos įstatymo vykdymas. Jį jau 35 metus kai kas bando neteisėtai pažeminti.

– Kas darė didžiausią įtaką šių vietovardžių formavimuisi?

Visi šie vietovardžiai susidarė buvusiose ir likusiose etninėse lietuvių žemėse, todėl jie yra daugiausia lietuvių kalbos kilmės. Daryba, sandara (šaknimis, priešdėliais, priesagomis, galūnėmis) jie nesiskiria nuo kitų Lietuvos vietų vardyno (žr. „Lietuvos vietovardžių žodynas“, t.1–5). Vadinamoje Abiejų tautų respublikoje, Rusijos imperijoje, Vokietijos, Lenkijos okupuotose dalyse tie vietovardžiai buvo iškraipyti (suslavinti) ar pakeisti.

– Kadangi nagrinėjote vietovardžius nuo XV a., tikriausiai neišvengta jų pokyčių. Kokia šių vietovių vietovardžių raida ir kas tai raidai darė didžiausią įtaką? Ar senieji gyventojai iš pavadinimo besuprastų, kad tai jų gyventa vieta?

Rytų Lietuvos vietovardžiai, asmenvardžiai  ankstesniais amžiais buvo slavinami. Padėtis dar labiau blogėjo po lietuviškos spaudos uždraudimo, per 1920–1939 m. Lenkijos okupaciją. XVI a. valstybei netekus nepriklausomybės ir neturint savo valstybinės kalbos,  lietuviai pradėjo nutautėti (žr. Z.Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993, 13-190; H. Turska. O powstaniu  polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie. Vilnius, 1995 ir t.t.). Mokslinėje kalbotyroje tai vadinta terminais slavinimas, polonizacija, lenkinimas, rusinimas, vokietinimas (plg. V.Maciejauskienė. Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius, LKI, 1991, p. 169-214; Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 311; Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius, LKI, 2008, p. 46-57 ir t.t.).

2014 m. LR Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas reikalingų specialių žinių turi gauti iš profesionalių kalbininkų. Lietuvos Respublikoje ir jos paribiuose daugelis gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai (plg. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Vilnius, VLKK, 2002). Tokie yra ir Vilniaus rajono Ažulaukės, Bieliškių kaimų pavadinimai. Šių kaimų autentiškus (tradicinius) pavadinimus 1939 metų pabaigoje ir 1940 metais nustatė Lietuvos Respublikos kalbininkų komisija ir paskelbė Antano Salio raštų II tome ( Roma, 1983, p.305, 632, 648).

Ažulaukės yra septynios (Lietuvos vietovardžių žodynas ( toliau – LVŽ), LKI, t. 1, 2008, p. 263). Jos yra etninėse lietuvių žemėse, Vilniaus regione: keturios – Gervėčių apyl., dvi – Utenos raj., viena – Vilniaus raj. Iš jų du yra oikonimai ir penki – mikrotoponimai (miško, lauko, dirvos, pievų pavadinimai). Vilniaus rajone Riešės apylinkėje Ažulaukė slavinta į Azułowce 1796 m., Ożalówka (LKI istorinis vardynas), Orzełówka, o Užulaukė – į Zapolce.  Vietovardžių su šaknimi Biel– Lietuvoje buvo dvidešimt septyni (LVŽ, p. 470), iš jų su kamienu Bielišk – dešimt: trys oikonimai Lazdijų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, vienas hidronimas Ukmergės raj. ir šeši mikrotoponimai.

Tikrinis žodis Ažulaukė kilęs iš lietuviško rytų aukštaičių žodžio ažu-laukė ( priešdėlis ažu ir laukas) „vieta už lauko, galulaukė“.  Nauja slaviška forma Orzelowka (Ože–luvka) yra priartinta prie slaviškos tarties, bet nutolo nuo buvusios formos ir reikšmės. Ažulaukę tiksliau išvertus į slavų kalbas gal būtų Zapolje ar panašiai. Vietovardis Bieliškės reiškė vietą, kur gyveno lietuviai  Biela, Bielis, Bielys ar Bielius. Suslavintoje formoje Biel-iszki galūnė –ės pakeista į –i, bet liko žodžio šaknis ir lietuviška priesaga –išk-. Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonuose panašiai slavinti ir kiti lietuviški tradiciniai oikonimai (plg. Bendrinė kalba 2022, Nr. 95, p. 162-176; Voruta 2022, Nr. 4 p. 4-10).

Diskusijoje šiais klausimais reikia daugiau remtis kalbotyra, moksline literatūra, įstatymais ir jų neiškraipyti saviems tikslams. 1920 metais Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir Rytų Lietuvą okupavus, etninių lietuvių žemių vietovardžiai oficialiai toliau buvo slavinami. Tradiciniai vietovardžiai čia yra senieji lietuviški, o vėliau apslavinti nėra tradiciniai vietovardžiai. Valstybinės kalbos inspekcija yra visiškai teisi dėl oficialiųjų lietuviškų vietovardžių vartosenos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba – lietuvių kalba. Suslavinti, iškraipyti lietuviški tikriniai vardai transporte, muitinėse, viešbučiuose, bankuose, turizmo agentūrose, reklamoje ir kitur tik klaidintų žmones. Tokie užrašai visiškai nereikalingi ir transporto, turizmo, tarptautiniams reikalams, nurodant judėjimo kryptį. Ažulaukės ir Bieliškių kaimai yra netoli Baltarusijos ir su ES tarptautiškumu nesusiję. Suslavinti jų vardai teiktų tik nereikalingą papildomą informaciją apie vietovardžių slavinimą, o papildomos žinios prie gretimo užrašo  VLKK 2012-11-08 d. nutarimu Nr. N-5 (136) „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ yra draudžiamos.

Tokie užrašai vartoti nuo 1988 metų, skelbiant Vilniaus, Šalčininkų rajonų teritorinę autonomiją. Nenutraukus neteisėtos dvikalbystės didėtų grėsmė išlaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skyriaus nuostatas, valstybinės lietuvių kalbos sistemą, kalbos kultūrą. Žurnalistų etikos inspektorius 2024-07-19 d. sprendime dėl publikacijoje „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino jo kariai“ pabrėžė, jog Lietuvai nelojalios autonomininkų nuostatos skaldo visuomenę, skatina antilietuviškas (antivalstybines) nuotaikas, pamina Lietuvos politinę nepriklausomybę.

– Jei teisingai suprantu, nagrinėti ir krašto asmenvardžiai. Kokie dėl jų pastebėjimai?

Lietuvos piliečių asmenvardžius ir toliau būtina rašyti valstybinės lietuvių kalbos abėcėle ir laikytis Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos, visų kitų bendrinės kalbos reikalavimų. Kiekvienam kalbos garsui lietuvių kalba turi atskirą raidę ir teisininkai, filosofai, Seimo nariai ir visi kiti piliečiai turi laikytis Konstitucijos, gramatikos savavališkai neredaguoti, savaip neinterpretuoti. Studijos priede dėl Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybos dokumentuose yra labai pagrįstos ir išsamios rekomendacijos.

– Studijoje parengtos ir asmenvardžių, vietovardžių  rašymo dokumentuose rekomendacijos. Be abejo, svarbiausia reikėtų panagrinėti studiją, bet būtų malonu, jei keliais patarimais pasidalytumėte su skaitytojais?

Po ilgų svarstymų 2022 m. Seimas priėmė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose ir Tautinių mažumų įstatymus. Dabar skubiai pildant šiuos įstatymus nepagrįstomis, Konstitucijai prieštaraujančiomis, su kalbininkais, teisininkais, visuomene išsamiau neišdiskutuotomis pataisomis būtų padaryta žala valstybei. Palaikome 2025-03-09 d. Seimo nariams Talkos kalbai ir tautai siųstą prašymą visus šiuos projektus išimti iš Seimo darbų programos arba svarstyti vėlesnėse Seimo sesijose.

Pagal įstatymo projekto XVP-1685.3-5.7 straipsnius savivaldybių teritorijose, kur pagal paskutinį gyventojų surašymą nelietuvių tautybės asmenų skaičius sudarė ne mažiau 10 proc. (dabar jų galėtų būti ir apie 7 proc.), būtų įvedama papildoma užsienio kalba: ją galima oficialiai vartoti, kreiptis ir gauti atsakymą  (jos gerai nemokantys ir egzamino neišlaikę piliečiai atsakingų pareigų negalėtų užimti); greta valstybinės kalbos būtų rašomi viešieji pavadinimai, topografiniai ženklai, gyvenamosios vietovės ir gatvių pavadinimai.

Pagal projekto 6 str. visose bendrojo ugdymo mokyklose būtų mokoma tik užsienio kalba, išlaikant lietuvių kalbos pamokas. Pagal 7¹ straipsnį nelietuvių vardai, pavardės oficialiuose dokumentuose būtų rašomi pagal lotyniško pagrindo užsienio kalbų rašybos taisykles su visais diakritiniais ženklais. Tokiai tvarkai prieštaravo 100 000 Lietuvos piliečių. 2025-02-27 registruoto Tautinių mažumų įstatymo projekto pataisos XVP-168 vėl parengtos buvusios sovietų sąjungos pavyzdžiu ir tiksliau vadintųsi „Lietuvos paribių slavakalbių teritorinių autonomijų įstatymu“. Projekto autorės padėjėjas dėl Vilniaus okupacijos teisinimo Žurnalistų etikos inspektorės buvo įspėtas.

Norint teisėtai priimti šį įstatymo projektą reikėtų referendumu pakeisti LR Konstitucijos 10, 14, 29 str., Valstybinės kalbos įstatymo  15, 16, 19, 20 straipsnius. Kadangi tai pasiekti neįmanoma, projekto rengėjai vėl siūlo Seimui šio įstatymo pataisas. Pagal lietuvių kalbos taisykles garsas rašomas viena atitinkama lietuvių kalbos raide. Dėl to nė vienas asmenvardžių (tikrinių žodžių) rašybos dokumentuose projektas su diakritikais negali būti priimtas, nes prie valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės pakliuvusi nežinoma raidė neatliktų norimų funkcijų.

Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba, 2023-12-28 d. išsamiai ištyrusi šią problemą, pastebėjo, kad asmens dokumentuose ir raštvedyboje vartojant kitų kalbų rašmenis su diakritiniais ženklais būtų destabilizuotos lietuvių kalbos rašybos, tarties, kirčiavimo normos. Tai sukeltų pavojų bendrinės lietuvių kalbos sistemai ir vartojimui.

Iki šiol kartojamas neteisingas teiginys, jog tai leido ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Gramatikoje nurodyta: užsienietiškai parašyti asmenvardžiai laikomi užsienio kalbos citatomis ir Lietuvos piliečių asmenvardžiams tai netinka. Dėl to klaidingas projekto XVP-158 (ir visų kitų panašių) teiginys, jog ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečio asmenvardžiai gali būti rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritikais.

Iš tikro Lietuvos gyventojų asmenvardžių oficialią rašybą dokumentuose lemia ne jo tautybė, protėvių asmenvardžių etimologija, rašyba per visas Lietuvos okupacijas, o Lietuvos gyventojo pilietybė ir privalomi lietuvių kalbos dėsniai.

– Dėkoju už pokalbį.

www.manokrastas.lt