E. Vidmantas. Rytų Lietuvos lenkinimas per bažnyčias (I)

Lietuvos didžiajai Kunigaikštystei ir Lenkijos Karalystei 1385 m. sudarius Krėvos sutartį bei 1387 m. įvedus krikščionybę Lietuvoje, prasidėjo lietuvių polonizacija. Lietuviai dažniausiai buvo lenkinami lenkų politiniais tikslais, bet iš dalies ir dėl Lietuvos privilegijuotojo luomo ekonominių bei teisinių išskaičiavimų.

Ilgą laiką polonizacija nepalietė žemesniojo visuomenės sluoksnio – valstiečių, kurie konservatyviai laikėsi senoviškų lietuviškų papročių, tradicijų ir gimtosios kalbos.

Tik Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimas, rusifikacijos ir stačiatikinimo pavojus paspartino polonizaciją, ir ji prasiskverbė į konservatyvųjį visuomenės sluoksnį – lietuvių kalbos saugotojus valstiečius.

Lietuvių lenkinimo politines istorines sąlygas ir svetimos tautinės kultūros ekspansijos į Lietuvą priežastis, remdamasis pačių lenkų paskelbtais dokumentais, pirmasis mėgino apibendrinti kanauninkas kun. K. Prapuolenis (Kazimieras Prapuolenis, – Alkas.lt)

Autorius šalia kitų Lietuvos lenkinimo veiksnių svarbiausiu veiksniu laikė Katalikų Bažnyčią.

Katalikų dvasininkija, autoriaus žodžiais tariant, amžių amžiais platindama „pagoniškai tautai“ krikščionybę Lietuvoje, iš tiesų tarnavo „lenkų karalystei“.

Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimo klausimą tyrė A. Budreckis (Algirdas Martynas Budreckis, – Alkas.lt), nagrinėdamas šio krašto demografines problemas. Jis pastebėjo, kad gyventojų tautybių statistiniai duomenys būdavo sąmoningai iškraipomi ne tik lenkų šovinistų sumetimais, bet ir vien tikybos tikslais, kad kraštas būtų apsaugotas nuo stačiatikybės plitimo.

Autorius Katalikų Bažnyčios hierarchijos veikloje įžvelgė nuolatinį šio krašto lenkinimą, kuris turėjo politinių ir religinių tikslų.

XIX a. antroji pusė ir XX a. pradžia buvo naujas lenkinimo etapas, susijęs su naujomis istorinėmis sąlygomis.

***

Po 1863 m. sukilimo sustiprėjo lietuvių ir lenkų tautų priespauda. Lietuvoje ilgą laiką veikė nepaprastoji krašto padėtis, kuri leido caro valdžios administracijai neribotai savivaliauti ir imtis represijų prieš gyventojus. Taip pat priespaudą bei suvaržymus patyrė ir katalikų dvasininkija.

1866 m. Vilniaus guberinjoje buvo uždaryta 18 bažnyčių, 4 filijos, 8 koplyčios, iš jų 11 paversta stačiatikių cerkvėmis. Baigtos statyti naujos 6 cerkvės, baigiamos 14 ir pradėtos 6 cerkvės. Gyventojai katalikai buvo verčiami pereiti į stačiatikių tikėjimą.

Vilniaus gubernijoje prievarta į stačiatikių tikėjimą 1865 m. perėjo 2543, o 1866 m. – 13810 žmonių. Spartesniam gyventojų surusinimui ir sustačiatikinimui valdžia steigė valdžios, o prie stačiatikių maldos namų – cerkvės mokyklas.

Visose mokyklose įvedė rusų kalbą, pašalino lenkų tautybės mokytojus, iš įstaigų – tarnautojus. Valdžios įstaigose galėjo dirbti [tik] rusų tautybės žmonės.

Ypač nepalankios lietuvių tautai sąlygos buvo uždraudus spaudą lotyniškomis raidėmis.

Dvarininkija ir katalikų dvasininkija išoriškai rodė santūrumą caro valdžiai, [bet] iš tiesų buvo priešiška jai.

Dvaras ir Bažnyčia formavo viešąją nuomonę, ugdė gyventojų, daugiausia lenkų, tautinę savimonę, puoselėjo jų kultūra. Katalikų dvasininkija buvo apsišvietusi, gerai orientavosi įvairiais gyvenimo klausimais, turėjo gyventojų pasitikėjimą ir buvo tikintiesiems autoritetas.

Lenkišką orientaciją Lietuvoje sustiprino 1831 ir 1863 m. sukilimai. Visuomeniniai ir ekonominiai santykiai į lenkų tautinį sąjūdį įtraukė ir žemesniuosius visuomenės sluoksnius – miestiečius ir valstiečius.

Lenkų patriotizmas, lenkų tautinė ideologija pamažu skverbėsi į miestus ir kaimus, niveliuodama lietuvių tautinius jausmus. Tai vyko tarsi savaime, siekiant atremti gresiantį rusifikacijos ir stačiatikinimo pavojų.

Iš tikrųjų tai buvo lenkų tautinis religinis sąjūdis, kurio vadovai dažnai buvo ir sulenkėję lietuviai. Jie save laikė lietuviškos kilmės, bet sutapusiais su lenkų tauta piliečiais.

Lietuvos bajorų vartojamas posakis gente sum Lituanus natione Polonus (esu lietuvių kilmės lenkas) nerodė lietuviško tautiškumo, o tik geografinę kilimo vietą.

Tuo metu bajorai į Lietuvos valstiečius, išlaikiusius lietuvišką dvasią, žiūrėjo ne tik kaip į žemesnio luomo atstovus, bet ir kaip į pagoniškos, jiems svetimos kultūros nešėjus ir saugotojus.

Dvarininkai ir dvasininkai formavo tikinčiųjų nuomonę, kad katalikų tikėjimą galima išgelbėti susitelkus katalikams, laikantis lenkiško tautiškumo, puoselėjant jų kultūrą ir kalbą.

Katalikų Bažnyčia uoliai saugojo dar XVIII a. pabaigoje įvestą tradiciją – lenkų kalbą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose.

1787 m. liepos 16 d. dekretu Vilniaus vyskupas I. Masalskis parapijų ir vienuolynų bažnyčiose įvedė naują tvarką: melstis lenkiškai, ta kalba giedoti suplikacijas ir psalmes. Ši tvarka skatino lenkinti visą pastoracinį darbą.

Todėl XIX a. antrojoje pusėje šio krašto gyventojams lenkų kalba buvo diegiama, pirma, remiantis tradicija, antra, lenkų kultūros pranašumu, trečia, rusifikacijos ir stačiatikinimo pavojumi.

Taigi XIX a. 6–8 dešimtmečiuose, kai Rytų Lietuvoje lietuvių tautinė savimonė dar nebuvo ryški, miestuose ir miesteliuose įsigalėjo lenkų nacionalinė savimonė, ir ši tautinė orientacija šiose vietose tapo beveik visuotinė.

Pirmajame polonizacijos etape, t. y. iki XVII a. pabaigos, sulenkėjo Lietuvos bajorai, o antrajame, maždaug iki XIX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios – miestiečiai.

Šiame etape Rytų Lietuvos miestuose ir miesteliuose susidarė lenkų klultūros židiniai, kuriuose daugiausia veikė prieš carą nusistetę lenkai, nepripažįstantys tolerancijos ir kompromisų kitoms tautoms.

Tuo metu lenkinimas per bažnyčias palengva skverbėsi į lietuvių kaimus. Vilniaus vyskupijos bažnyčiose pridėtinės pamaldos (t. y. suplikacijos, psalmės, rožančius, litanijos bei giesmės) daugiausia buvo atliekamos lenkų kalba.

Ta kalba vaikai buvo mokomi katekizmo, poterių. Lenkiškais pamokslais, giesmėmis parapijos tikintieji buvo pratinami išmokti lenkiškai, nors tos kalbos dauguma gyventojų nemokėjo ir nesuprato maldos prasmės.

***************

Sutrumpinti pirmas ir antras skyreliai iš Edvardo Vidmanto straipsnio „Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje“ (Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba. Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 30–33).

Parengė Dainius Razauskas