Vienas ryškiausių, gana efektyvus lietuvių lenkinimo būdas buvo lietuvių kunigų iškeldinimas į baltarusių parapijas. Lietuvių kunigai būdavo iškeldinami į kitas parapijas, kad neturėtų įtakos lietuvių gyventojų tautinei dvasiai, kad jie sulenkėtų.
Pirmasis tai pradėjo vyskupas L. Zdanavičius. Akivaizdus faktas – kun. A. Burbos, aktyviai pradėjusio reikštis lietuvių tautiniame atgimime Rytų Lietuvoje, kilnojimas ir persekiojimas. Jam buvo uždrausta lankytis Vilniaus kunigų seminarijoje, kad neužkrėstų klierikų lietuviška dvasia.
Masišką lietuvių kunigų kilnojimą į baltarusių parapijas pradėjo vyskupas S. Zveravičius. Istoriko B. Kviklio žodžiais, į visas Gardino gubernijos parapijas vyskupas buvo atkėlęs lietuvius kunigus. Taip pat lietuvius siekė lenkinti ir vyskupas E. Ropas.
Aktyvius lietuvius kunigus jis kėlė į baltarusių parapijas, o tenykščius kunigus – į lietuviškas. Buvo atkeldinta lenkų kunigų į Gelvonų, Nemenčinės, Varėnos, Rykantų, Geranainių, Šalčininkų, Trakų, Žirmūnų parapijas.
Tokie vyskupo veiksmai kai kuriems sulenkėjusiems lietuviams kunigams padarė atvirkščią poveikį. Antai kun. Masiulį, kaip lenkiškų pažiūrų žmogų, kurija paskyrė į Nemenčinės parapiją. Atvykęs į paskirtą vietą, Masiulis pamokslus pradėjo sakyti lietuviškai bei skelbti, kad ir lietuvių kalba žmogus gali būti išganytas. Vyskupijos prelatai tuoj reagavo, kunigą iškėlė į kitą parapiją.
1905 m. apvažinėjęs Vilniaus, Tarkų, Lydos, Ašmenos ir Švenčionių apskričių 36 parapijas kun. S. Stakelė nustatė, kad 16 parapijų lietuviškai kalbėjo mažuma gyventojų, o visose kitose parapijose gyventojų dauguma buvo lietuviai. Visų parapijų kunigai, išskyrus Benekainių, nemokėjo ir nesuprato lietuviškai.
Taigi vienas žmogus – lenkas arba sulenkėjęs lietuvis – turėdavo teisę priversti parapijos tikinčiuosius atsižadėti savo gimtosios kalbos ir priimti jiems svetimą kalbą.
Padėtis nepasikeitė ir Vilniaus vyskupiją valdant kun. Michalkevičiui, kuris žadėjo laikytis krikščioniškojo teisingumo. Tuo metu (1908 m.) beveik visi Vilniaus miesto parapijų klebonai nemokėjo lietuvių kalbos. Lietuviškų parapijų (Molėtų, Druskininkų, Eišiškių) tikinčiuosius aptarnavo lenkų kunigai. Dauguma Rytų Lietuvos tikinčiųjų buvo lietuviai, tačiau 27 parapijose jokių lietuviškų pamaldų ir pamokslų nebuvo.
Lenkai tendencingai mažino lietuvių, didino lenkų skaičių parapijose. Pavyzdžiui, Eišiškių parapijos klebonas pateikė žinių, kad parapijoje esą priskaičiuoti 79 lietuviai. Tuo tarpu 1905 m. ataskaitoje Vilniaus vyskupui nurodoma, kad parapijoje gyveno apie 5000 lietuvių.
Lenkai sąmoningai kurstė ir fanatizavo vietos gyventojus, siundė prieš lietuvius kunigus. Vyskupijos komisijos ginčams spręsti daugiausia buvo sudarytos iš lenkų, konfliktus spręsdavo lenkų naudai, o lietuviai kunigai paprasčiausiai būdavo perkeliami į kitą vietą.
Antai buvo pašalinti lietuviai kunigai iš Asavos, Kernavės, Rodūnios, Vileikos parapijų ir jų vietoje paskirti lenkai kunigai.
Lenkai pradėjo trukdyti kunigams atlikinėti lietuviškas pamaldas, organizuodavo ekscesus, kurie padėdavo pašalinti lietuvių kalbą iš bažnyčios. Lietuvių kalba buvo pašalinta iš Rodūnios, Nočios, mėginta iš Joniškės ir kitų bažnyčių.
Į neteisėtus lenkų veiksmus prieš lietuvius, pastarųjų skundus vyskupija nereaguodavo. Lietuviai, nesulaukdami iš dvasinės vyresnybės pagalbos, būdavo priversti kreiptis į teismus. Lietuvių kalbos teisė teismuose buvo ginama Alovės, Eišiškių, Giedraičių, Joniškės, Rodūnios parapijos tikinčiųjų. Kai kur, pavyzdžiui, Tverečiaus parapijoje, lietuviai lenkų kunigus pašalindavo boikotuodami.
Vyskupijos vyresnybė beveik per visą mūsų nagrinėjamą laikotarpį jautriai reaguodavo į lenkų prašymus bei skundus ir mažai kreipė dėmesio į lietuvių. Pažymėtina, kad renkant tikinčiųjų parašus po skundais prieš lietuvius, dažnai dvarininkai darydavo spaudimą (Benekainių dvarininkas Rimša), grasindavo atimti žemę (Joniškio dvarininkas Zajančkovskis).
Paberžės parapijos dvarininkai sutiko finansuoti naują statomą bažnyčią, jei lietuvių kalba bus pašalinta iš bažnyčios. Butrimonių apylinkės dvarininkai Honvalkai prižadėjo padovanoti bažnyčiai 30 dešimtinių žemės, jei dvasinė vyresnybė panaikins toje bažnyčioje lietuviškas pamaldas. O Šatos parapijos „vienas parapijietis su lietuviška pavarde“ žadėjo paaukoti bažnyčios vargonams 100 rb, jei bažnyčioje bus įvesta lenkų kalba.
***
Lenkai stengdavosi sukompromituoti lietuvių kalbą: ji buvo vadinama „chlopų“, „pagonių“ kalba, todėl lietuviškumas vietos gyventojų pradėtas niekinti. Psichologiškai veikdami gyventojus, polonofilai orientavo juos į lenkų kultūrą, kalbą.
Taip pat buvo įrodinėjama, kad įvedus lietuvių kalbą bažnyčose, caro valdžia turės progos rusifikuoti Bažnyčią, paversti tikinčiuosius stačiatikiais.
Buvo mėginama lenkų tautybę sutapatinti su katalikybe: dedamas lygybės ženklas tarp lenkų tautybės ir katalikybės. Lenkų kalba buvo vadinama „ponų kalba“, o tikėjimas – polska wiara „lenkų tikėjimas“.
Vargų prislėgtiems ir neapsišvietusiems valstiečiams buvo sakoma, kad Dievas lietuvių maldos nesuprantąs ir jų neišklausąs.
Tendencingas lietuvių kalbos menkinimas vertė vietos gyventojus vengti viešoje vietoje kalbėti lietuviškai, kad jų nepavadintų lietuviais pagoniais. Tokia kryptimi buvo veikiami lietuviai valstiečiai, kurie kalbėjo lietuvių kalba poterius, skaitė lietuviškas maldaknyges.
Lenkų kunigai viešai bažnyčiose piktinosi, kad lietuviai priešinasi civilizuotai lenkų kalbai.
Tendencingas psichologinis poveikis ir prievartos metodai destabilizavo kai kurių gyventojų tautinę orientaciją, sudarė sąlygas skverbtis svetimai nacionalinei dvasiai.
***
Rytų Lietuvos polonizacija buvo lenkų politikos prievartos aktas, kuriuo buvo siekiama paminti kitų tautų teises, stiprinti savo galią ir plėsti teritoriją.
Kad Rytų Lietuvos gyventojai būtų įtraukti į tautinį religinį sąjūdį, kuris turėjo tikslą asimiliuoti kraštą, buvo suformuluotas lenkų tautybės ir katalikybės vienybės principas, kuris vertė kitų tautybių gyventojus atsižadėti savo nacionalinių vertybių katalikybės išsaugojimo pretekstu.
Rytų Lietuvoje polonizacija vyko nuolat.
***************
Sutrumpinti skyreliai „Lenkinimo metodai“ ir „Išvados“ iš Edvardo Vidmanto straipsnio „Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje“ (Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba. Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 40–43).
Parengė Dainius Razauskas
Žiaurus ilgaamžis lenkinimas vyko ne tik per bažnyčią,bet ir per Vilniaus universitetą bei dvarus.Tai buvo plėšrūniškas kultūrinis veiksmas lietuvių kultūros,ypač kalbos, atžvilgiu,kuris vėliau perėjo ir į dalies lietuviškų žemių užgrobimą. Apgailėtina tai,kad pietryčių Lietuvos lenkinimas iš dalies vyksta ir dabar,tik tai taikomos kitos priemonės.
Tai eilinio vergų pabėdvojimo tekstai, nors šiandien turime valstybę ir galią lenkinimą nutraukti keliais valstybės galios sprendimais. Todėl kaltė dėl šiandieninio lenkinimo tenka ne Lenkijai, o Lietuvos Valstybės valdžių struktūroms. Rinkime tuos, kurie reikalingus valstybės sprendimus padarytų atėjus į vadžią per pusmetį. Tad kalbėkime apie tai, kaip per rinkimus tai padaryti. Tai turi būti ir Lietuvos kunigų rūpestis..
Skaičiau,kad Lenkijos valdžia sumažino lėšas ir lietuviškoms mokykloms Lenkijoje, o tai galimai reiškia dalies jų uždarymą.
Lietuviai Lenkijoje – Punskas, Seinai, Suvalkai, tai atskiras, su Lenkijos ir Lietuvos šalių santykiais nesietinas klausimas. Lietuviai yra tautinė mažuma Lenkijoje pagal tarptautinę teisę. Tokiu atveju lietuviams Lenkijoje – kokie santykiai Lietuvos su Lenkija bebūtų, priklauso visos tautinėms mažumoms numatytos teisės, tarp jų ir teisė, kad Lenkija finansuotų jų švietimą lietuvių kalba. Tad mainų, kaip dabar regis daugeliui atrodo, kad Lietuva finansuotų mokymą lenkų kalba Lietuvoje, o Lenkija lietuvių – joje, negali būti ne tiek dėl to, jog šiuo atveju taip gyvenančių asmenų kiekiai šalyse nėra tolygūs, kiek todėl, kad vadinami lenkai Lietuvoje pagal tarptautinę teisę nėra tautinė mažuma, taigi teisės Lietuvoje, kad jie valstybės lėšomis būtų mokomi lenkų kalba neturi. Siūlau šitai suprasti ir atitinkamai galvoti ir veikti.
Kokie tikėjimai, tokie ir tų tikėjimų padariniai.
Patisklinčiau, – lenkai – tikėjimo skleidėjai, lenkinimas ir jo padarinys.
Be to, siūlyčiau D. Razauskui, patiems kunigams, Bažnyčiai apskritai pasirūpinti E.Vidmanto straipsnio vertimu į lenkų kalbą ir pasiūlyti jį LRT vadovybei, kad būtų skaitomas LRT laidose lenkų kalba, taip pat prašyti arkivyskupą G. Grušą, kad bažnyčiose visus metus būtų laikomos atgailavimo mišios dėl kunigų vykdyto lietuvių lenkinimo, prisimenant jose šiame straipsnyje minimą lietuvių lenkinimą vykdžiusius dvasininkus ir šio proceso konkrečius faktus. Tai darytina pamaldose tiek lenkų, tiek lietuvių kalbomis. . .
Jei šalia būtų Ispanija, ispanai taip pat krikščioniškai elgtus. Arba portugalai, jei būtų kaimynai. Pradėkime nuo pačios pradžios – nuo religijos, iš ten viskas plaukia, ten visko pradžių pradžia. Iš religijos ideologijos visi veiksmai išplaukia. Rusija, tarp kitko, krikšioniška šalis. Ir ką matome?
Religija yra ideologijos dalis. Be ideologios žmonijos nėra ir vargu ar apskritai galės būti. Lietuvos istorija – tai faktiškai krikščionybės plėtojimosi regione istorija.
Siūlyčiau nieko nieko neprašyti, o tiesiog nusispjauti.
Galima būtų, anot paties, nusispjaut, jeigu Lietuvos valdžia pati – be Lenkijos valdžių valstybę valdytų. Kol savarankiškos laikysenos Lietuvos valdžios neišsirenkama, tenka siūlyti nuo pražūties nors visaip gintis.
Svarbiausia – neprašyti. Kas tas toks Grušas, kad aš jo prašyčiau.
Didesnė dalis žmonių yra daugiau ar mažiau susiję su bažnyčia, ją valdo Grušas. Tokiu atveju iš jo būtų prašoma bažnyčios paslaugos aiškinant tikintiesiems lietuvių lenkinimo vykdymą lenkų kunigų kartu su krikščionybės plėtojimu. Taip pat primenant ir jo pareigą šviesti tikinčiuosius kas yra vykę su lietuvybe istorijoje.
Galima būtų nusispjauti, jei jų bažnyčia nebūtų nuo pat pradžių naudojama teritorijų užgrobimui ir tautos jei ne naikinimui, tai bent nutautinimui. Šiais laikais galima būtų tai vadinti slaptuoju ginklu.
Sigitas Birgelis. Kovų dėl lietuviškų pamaldų klausimu. I dalis
– voruta.lt/sigitas-birgelis-kovu-del-lietuvisku-pamaldu-klausimu-i-dalis/
Juk ir Lietuvoje ne visoje meldžiamasi lietuviškai?
Kadangi valdžia nuo dievo, tai gal jie meldžias už Lietuvos valdžią?