I dalis čia; II dalis čia; III dalis čia; IV dalis čia; V dalis čia; VI dalis čia.
1993 m. liepos 13 d. adresavome laišką Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministrui D. Trinkūnui ir Seimo švietimo, kultūros ir mokslo komiteto pirmininkui B. Genzeliui, kuriame rašėme: „Lietuvos švietimo koncepcijos projektas ir 1992 12 22 d. Lietuvos Respublikos kultūros švietimo ministerjos kolegijos nutarimas Nr. 76, pritaręs tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą nuostatoms, mažai dėmesio teskiria Rytų Lietuvos švietimui, ypač šio regiono lietuvybei palaikyti, todėl Valstybinės regionų komisijos rengta darbo grupė, atsižvelgdama į esamą padėtį, parengė Lietuvos švietimo koncepcijos papildymą (aut.past. – toliau Papildymas) Rytų Lietuvos švietimo klausimais.
Prašome galutinai priimant Lietuvos Respublikos švietimo koncepciją, įtraukti į ją mūsų Papildymus“ (pasirašė komisijos pirmininkas R. Ozolas).
Sudaryta darbo grupė
G.Boguslauskienė – Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos mokytoja, P. Gaučas – Viniaus universiteto Kartografijos laboratorijos vyriausiasis redaktorius, L. Grumadienė – Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslinė bendradarbė, filologijos mokslų kandidatė, A. Kairys – Valstybinės regioninių problemų komisijos tarnybos referentas, A. Masaitis – Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos direktorius, G. Ručinskienė – Vilniaus rajono Maišiagalos vidurinės mokyklos mokytoja – parengė minimąjį Papildymą.
Bendroji jo dalis teigia: 1. Mokykla – tautos Ir valstybės ateitis. Kokiomis idėjomis vadovausis švietimo politika, tokia bus ir mūsų valstybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, sudarius sąlygas ugdyti tautinių mažumų mentalitetą, būtina imtis priemonių sustabdyti lietuvių nutautinimo procesą Rytų Lietuvoje, kuri grėsmingai plečiasi jau keli šimtai metų. Šiame krašte buvo vykdoma intensyvi lenkinimo, rusinimo politika, ypač agresyvi lenkų okupacijos ir sovietmečio metais (….).
Ugdant Rytų Lietuvos jaunimo tautinę savimonę, būtin remties visapusišku šio krašto istorijos pažinimu, nutautinimo proceso atskleidimu, savo šaknų suvokimu, baltiškosios kultūros savimone. Valstybinė švietimo politika turi atgaivinti lietuvybę Rytų Lietuvoje.
2. Atsižvelgiant į Rytų Lietuvos kultūrą ir kalbų vartojimą, būtina skirti ypatingą dėmesį šio regiono švietimui ir valstybinės kalbos mokymui, todėl:
3. Rytų Lietuvoje mokant trimis kalbomis, esant trigubai daugiau mokyklų ir mokytojų, švietimo tinklams reikia 2–3 kartus daugiau lėšų negu kituose rajonuose.
4. Dvikalbes – trikalbes mokyklas atskirti.
5. švietimo profilio mokyklose ruošti mokytojus tikslingai (sutartys, geros stipendijos, tinkamas nuteikimas), dėstyti Rytų Lietuvos istorijos ir kultūtros kursą.
6. Skelbti varžytuves kuo įvairiausių lygių lietuvių kalbos programoms ir vadovėliams rengti, nes šio regiono vaikų lietuvių kalbos mokėjimas nevienodas.
7. Komplektuojant mokyklų bibliotekų fondus, laikytis Kultūros ir švietimo ministerijos nurodymų dėl privalomosios ir patariamosios literatūros.
8. Visų rūšių mokyklose turi būti naudojama valstybinė simbolika.
9. Norint, kad mokytojai (ypač jaunieji) vyktų į šį regioną, būtinos kai kurios lengvatos:
9.1 Važinėjimo į darbą apmokėjimas.
9.2. Jauniesiems žinovams mokami atlyginimai kaip mokytojams, turintiems 4 metų mokytojo darbo stažą.
9.3. Mokėti 60 MGL įsikūrimo pašalpas.
9.4. Suteikti mokytojams neatlygintinai žemės sklypus ir lengvatinius kreditus gyvenamiesiems namams statyti.
9.5 Visų pakopų tautinių mažumų mokyklose naudoti Švietimo ministerijos patvirtintas vienodas programas ir vadovėlius.
9.6. Tautinių mažumų mokyklose dėstyti Lietuvos istoriją, geografiją, kūno kultūrą, civilinę saugą ir kt. valstybine kalba.
9.7. Tautinių mažumų mokyklose dirbantys mokytojai turi turėti valstybinės kalbos mokėjimo III kategoriją, suteikiančią galimybę kai kuriuos dalykus dėstyti valstybine kalba.
9.8. Baigęs mokyklą, mokinys valstybinę kalbą turi būti išmokęs taip, kad toliau galėtų ja studijuoti.
9.4. Profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose visus žinovus ruošti valstybine kalba.
9.5. Rytų Lietuvoje turi būti sudarytos galimybės visiems bet kurios tautybės vaikams mokytis valstybine kalba, t.y. ne toliau kaip už 5 km turi būti tokia pradžios mokykla. Nevalstybine kalba mokyklos (valstybinės ar privačios) gali būti šalia jau esančių valstybine kalba dirbančių mokyklų.
9.6. Kitakalbėse mokyklose įtraukti Tėvynės pažinimo pirminį kursą nuo pirmųjų klasių.
8.7. Ikimokyklinėse įstaigose, tėvams pageidaujant, ugdyti valstybinės kalbos įgūdžius.
Prie PAPILDYMŲ pridėjome ir PRIEDUS: Moksleivių skaičius Rytų Lietuvos (Ignalinos, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Vilniaus r.) mokyklose 1990/1991, 1991/1992, 1992/1993 m.m. mokinių skaičius lenkų mokomąja kalba mokyklose (klasėse); Rytų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų skaičius; pamainingumas pradinėse, pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose 1993 m. pradžioje; mokinių skaičius pagal dėstomas kalbas 1992/1993 m.m.; mokinių skaičiaus dinamika (grafinis pavaizdavimas); pagrindinių specialybių mokytojų, dėstančių atskirus dalykus, paskirstymas.
Taigi, mūsų PAPILDYMUS papildėme svaria įrodomąja medžiaga.
Malonu prisiminti, kad jau kitą dieną PAPILDYMAMS oficialiu raštu pritarė Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (pirmininkė R. Hofertienė), šiek tiek vėliau – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (pirmininkas dr. A. Rosinas) ir kt.
Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams
