I dalis čia; II dalis čia; III dalis čia; IV dalis čia; V dalis čia.
Manau, kad ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų.
Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas). Vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.
Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai. Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.
Vieną iš lankymosi Šalčininkuose dieną priėjau prie netoli savivaldybės esančio spaudos kioskelio ir pamačiau man niekad nematytą žurnalą. Jo pavadinimas suintrigavo. Į mane žvelgė „Rota“: iš lenkų kalbos išvertus, tai būtų priesaika.
Nusipirkęs ir atidavęs vertėjui, sužinojau, kad „Rota“ leidžiamas Lenkijoje ir įvairiais būdais
1. siunčamas tiesiog iš Lenkijoje įsikūrusios organizacijos Fundacja „Oswiata Polska za granicą“ (adresas: Warszawa 45, skryt. poczt. 26: iš ten gaunama ir kita Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijai nežinoma literatūra);
2. direktoriaus H. Fiodorovič teigimu, du kartus per metus po 3–4 egz. mokyklos gauna tiesiog iš respublikinės „Macierz szkolna na Litwie“ – šie žurnalai yra mokyklų bibliotekose ir jais gali naudotis skaitytojai;
3. Šalčininkų 3-osios vid. m-klos direktoriaus teigimu, juos skirsto ir nemokamai įteikia mokykloms rajono švietimo skyrius) plūsta į mokyklas veltui (kioskelyje jo kaina 20 centų).
Taigi, „Rota“ skirta už Lenkijos sienų gyvenantiems mokiniams, tėvams ir jaunimui. Šiame žurnale Vilniaus kraštas vertinamas kaip atplėštas nuo rotijos (aut. past. – motinos) (1992, Nr.1, 77 psl.).
Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti Pakomisijo posėdyje šiuo atveju domėtasi nuodugniau, prisimintas ir Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas Janas Mncevičius (Jan Mincewicz) bei jo kalba, pasakyta Polonijos ir užsienio lietuvių lenkų suvažiavime Krokuvoje: „Didelė lenkų dalis, gyvenanti už rytinės sienos, niekuomet iš Lenkijos neišvažiavo. Tai ne jų kaltė, kad staiga atsidūrė už Motinos sienų, (1992, Nr. ¾, 70 psl.)“.
Minėto suvažiavimo dokumentuose, paskelbtuose „Rotoje“, pasakyta, jog Lenkija priversta nuo jos nepriklausančių sutarčių atsisakyti „dalies savo istorinės teritorijos“ (ten pat, 73 psl.). Ir ne vienoje kitoje „Rotos“ vietoje tęsiama ta pati revanšizmu atsiduodanti dainelė (…).
Tais „regionais“ straipsnyje vadinami buvęs okupuotas Vilniaus kraštas, Vakarų Baltarusija, ir Vakarų Ukraina. „Taigi, „Rotoje“ reiškiami revanšistiniai kėslai, ir todėl šis leidinys neturėtų būti platinamas Lietuvoje ir ypač jos mokyklose“ – toks buvo Pakomisijo verdiktas.
Na o Švenčionių r. Magūnų lenkiškoje nepilnoje vid. m-kloje aptikome ir tokį štai „šedevrą“: Voiciecho Jerzo Pdgorskio (Wojciech Jerz Podgorski) knygą „Skąd nasz rod“ (aut. past. – „Iš kur esame kilę“), kurią išleido Lenkijos respublikos švietimo ministerija. Knygelėje išspausdintos lenkų dainos, turinčios „himnų“ reikšmės.
Be kitų dainų yra ir „Piesn Wolnosci“ (aut. past. – „Laisvės daina“). Ji, išvertus į lietuvių kalbą, prasideda štai taip: „Išsklaidyti po visą pasaulį/Vargšai lenkai vaikai./Tačiau susibūrėm/Viename ginkluotame ratelyje.“
Priedainis po kiekvieno posmo: „Žygiuokite, žygiuokite, lenkai,/Žygiuok, narsi tauta,/Pailsėsime po savo darbo/Tėvų sodyboje“. Trečias posmelis: „Pereisim Lietuvą,/Pasiganysim Kijeve,/Žiemą, gerdami vyną/Apsistosim Krokuvoje“.
Ketvirtas posmas: „O nuo Karpatų puiki daina/Sieks net iki Dauguvos,/ Vesk mus, vade, vesk į garbę,/Vade mūsų vienintelis!“. Visiškai suprantama, ko siekė Lenkijos liaudies švietimo ministerija, platindama tokio pobūdžio „himnus“ Lietuvos lenkiškosiose mokyklose…
Eišiškių 1-ojoje vidurinėje mokykloje aptikta Stanislavo M. Jankovskio (Stanislaw M. Jankowski) knyga „Strzaly pod więzenism“ (aut. past. – „Šūviai prie kalėjimo“), kurioje aprašyti įvykiai, besisiejantys su Vilniumi (str. „Vilniuje pačiame vidurdienyje“ ir „Vakarienė „Swojako“ garbei“).
Straipsniuose, kur tik paminimas lietuvis, jis būtinai vaizduojamas kaip lenkų priešas, lietuviškai kalbantys pravardžiuojami „kalakutais“ (94 psl.), tyčiojamasi iš Plechavičiaus rinktinės vyrų.
Minimoje knygoje pasigardžiuojant aprašyta, kaip niekšiškai pasielgta su lietuviais, patekusiais į Armijos krajovos nelaisvę: „Nuginklavus „legionierius“, jie nurengiami iki apatinių kelnių, rūpestingai nufotografuojami iš visų pusių ir vienose tik apatinėse kelnėse išleidžiami į Vilnių, kur savo išvaizda džiugina lenkų akis“ (95 psl.).
Apie tai kalbėta Kultūros ir švietimo ministerijoje 1993 11 16 d., dalyvaujant ministro pavaduotojai Marijai Barkauskaitei, Ugdymo turinio departamento viršininkei prof. Vandai Zaborskaitei, žinovams, atsakingiems už Vilnijos švietimą, mūsų Pakomisijo nariams.
Ar nuslūgo nepageidaujamos literatūros ,,tiekimas“ šio krašto mokykloms, sunku pasakyti, nes užklupo kiti darbai.
Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams
Gerai, kad yra kas domisi Lietuvos saugumo reikalais, bet visa tai tik atskirų entuziastų dėka, priešokiais, mažatiražiniuose laikraštėliuose. O valstybės vadovai apsimeta, kad šitos antilietuviškos veiklos nepastebi. Iš esmės, ją remia.