M. Krupoves. Tautinė-kalbinė padėtis Eišiškių apylinkėse (1992 m.)

Kalbų ir net tautinės savimonės kaita čia vyko iš esmės per tris kartas. Perėjimo iš vienos kalbos į kitą (o kartais į dvi kitas kalbas tuo pačiu metu) procesas dar išlikęs senesnės kartos atstovų atmintyje arba realiai egzistuoja kaip kai kurių senesnės kartos atstovų trikalbystė.

Daug dėmesio skirsime mikroarealui, kurį sąlygiškai galima pažymėti kaip liniją tarp Eišiškių, Pabradės ir Butrimonių. Šio arealo gyvenvietes lenkų kalbos paplitimo ir vartojimo atžvilgiu galima skirti į keletą grupių.

Reikia pažymėti, kad, be objektyvių lingvistinių duomenų, labai svarbus yra subjektyvus gyventojų samprotavimas apie savo ir kaimyninių kaimų kalbinę situaciją. Pavyzdžiui, kaimų skirstymas į „šviesius“ ir „tamsius“, kur pagrindiniu skirstymo požymiu yra laikomas lenkų kalbos mokėjimo lygis. Čia „lenkiška“ yra viso, kas „šviesu“ ir „kultūringa“, sinonimas, o prosty, tuo labiau „lietuviška“ – viso, kas „tamsu“, sinonimas (taip iš tikro mano dauguma informatorių, išskyrus tuos, kurie dar kalba lietuviškai ar bent atsimena, kad jų tėvai ar seneliai kalbėjo).

Mikroarealo gyvenvietes galima skirstyti iš dalies naudojantis pačių informatorių klasifikacija:

1) Akalyčios, daugiausia kalbantys lenkiškai, namuose vartojantys lenkų kalbą: Armonai, Balandžiai.

2) Kaimai, kur iš tikrųjų kalbama po prostu ir kurių gyventojai [ne]moka kalbėti lenkiškai, vadinamieji „tamsūs“ kaimai: Rėzos, Dainava.

3) Pereinamąjį tipą tarp dviejų pastarųjų sudaro kaimai, kuriuose plačiai funkcionuoja lenkų kalba, – namuose kalbama lenkiškai greta su po prostu. Tai vadinamieji s’v’atleiše – „šviesesni“ kaimai. Mūsų duomenimis, čia įeina kaimai, kur buvo sutelkti pagrindiniai polonizacijos židiniai: bažnyčia, mokykla, palivarkas. Tai Pabradė, Papiškės.

Polonizacijos procesai pietryčių Lietuvoje yra gana išsamiai aprašyti, jų laikas ir priežastys nekelia daugumos mokslininkų abejonės. Iš tiesų galima teigti, kad lenkų kalba baltarusių ir lietuvių pasienyje užgožė lietuvių kalbą arba kartu lietuvių ir baltarusių kalbas. Lietuvių kalba paprastai buvo išstumta, o baltarusių kalba, įtraukus jos funkcijas, ir toliau taikiai sugyveno su lenkų kalba.

***

Akalyčių gyventojams yra būdingas neigiamas požiūris į prosta mova. Čia aiškiai matyti, kad lenkų kalba yra priešinama „prastai“ ir lietuvių kalboms kaip šlėktų kalba „mužikų“ kalbai.

Lietuvos bajorija sulenkėjo nuo XVII a. Kaip tik tada lenkų kalbos mokėjimas tapo kilmingos giminės ženklu. Neatsitiktinai praturtėję valstiečiai stengėsi išmokti lenkų kalbą ir pasivadinti šlėktomis. Galbūt dalis akalyčių gyventojų yra praturtėjusių valstiečių palikuonys.

Akalyčių gyventojai iki šiol išlaiko „šlėktų“ būdo ir elgesio kompleksą: lenkų kalba tebėra jų pagrindinė kalba. Kaip tik jie ir yra lenkų tradicijos ir idėjos, kad „čia visada buvo lenkų žemė ir lenkų kalba“, reiškėjai.

Priešingas polius šlėktos akalyčioms yra vadinamieji „tamsūs“ kaimai. Paprastai tai kaimai, mažiausiai paliesti polonizacijos. Dažniausiai čia kalbama po prostu: namuose (suaugę žmonės tarpusavy, tėvai su vaikais), gatvėse. Prastos kalbos žmonės čia nesigėdija. Kartu su tuo šių kaimų apibūdinime slypi dar vienas labai svarbus momentas: daugumoje šių kaimų XX a. pradžioje dar buvo kalbama lietuviškai. Nors Papiškių kaimo, vadinamojo „šviesesnio“, gyventojai tai ir žino, juos labai stebina, „iš kur čia atsirado lietuvių kalba“.

Visuose šiuose kaimuose dar galima rasti lietuvių kalbos pėdsakų. Čia, kaip ir visoje pietų Lietuvoje, polonizacijos procesai vyko panašiai: senelių karta kalbėjo tarpusavy lietuviškai, o su vaikais – po prostu, vaikų karta tarpusavy – po prostu, o su vaikais – lenkiškai. Tad anūkai jau pradėjo laikyti save lenkais.

Bet lenkų kalba minėtuose kaimuose neišstūmė „prastos“ kalbos iš vartojimo: „prasta“ kalba čia dominuoja. O lenkų kalba savo ruožtu čia turi reprezentatyvinę funkciją, vartojama kaip kalbos papuošimas. Nors gyventojų tautinė savimonė čia nėra ryški, vis dėlto visi laiko save lenkais.

Trečiąjį, pereinamąjį tipą, kaip minėjome, sudaro kaimai, kur XX a. pradžioje jau kalbėjo „paprastai“ (po prostu) ir jau mokėjo lenkiškai. Tarpukariu čia pradėjo plisti lenkų kalba, ypač tuose kaimuose, kur buvo mokyklų, bažnyčių. Pavyzdžiui, Papiškių kaime, kur buvo buvo mokykla, tėvai su vaikais tarpukariu pradėjo kalbėti lenkiškai, o jau jų vaikai su savo vaikais kalbasi tik lenkiškai.

Tokiuose kaimuose ir dabar yra klasikinė lietuvių ir baltarusių pasienio situacija – lenkų ir baltarusių diglosija: namuose ir gatvėse dažniausiai kalbama po prostu – tai tarmės žemasis ir vidurinysis stilius; su svetimais ir garbingais žmonėmis, bažnyčioje – lenkiškai, tai tarmės aukštasis stilius.

***

Pietryčių Lietuvos kultūra yra viena kultūra, funkcionuojanti trimis kalbomis. Tai įrodo ir bendri materialinės kultūros reiškiniai bei folkloras (kai kurios dainos yra dainuojamos trimis kalbomis), bendri papročiai ir pati kalba, pavyzdžiui, lietuvių ir baltarusių pasienyje – lenkų ir baltarusių diglosija, pagrįsta lietuvių substratu. Bendrumo sąmonė ryški sąvokoje tutejczość „čiabuvystė“. Ne veltui „krajovcai“ XX a. pradžioje pavadinimą tutejszy laikė garbingu.

Galima įvairiai vertinti naujo lenkų etnoso atsiradimą Lietuvoje. Tiek lietuvių, tiek lenkų spaudoje vyrauja tam tikra kalbos mitologija: daugumai vietinės valstiečių kilmės lenkų atrodo, kad čia visada buvo kalbama lenkiškai, ir ne visada aišku, kodėl tada jų tėvai ar seneliai kalbėjo po prostu ir net lietuviškai.

Lenkams tai yra pradinė etnoso kūrimo mitologinė stadija: vietiniai lenkai laiko save etniniais lenkais, kaip lietuviai yra kildinę save iš lotynų, lenkų šlėktos – iš sarmatų.

Kaip tik todėl, kad neseniai atsirado, visas minėtas kompleksas nestabilus.

***

Pietryčių Lietuva, kad ir kaip vertintume jos aktualiąją būklę, yra tam tikras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas. Dar Halyna Turska pažymėjo, kad pietryčių Lietuvoje XIX ir XX a. sparčiau kartojosi tie patys kalbiniai procesai, kurie vyko Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XIV iki XIX a.

***************

Sutrumpintas autorės straipsnis „Sociolingvistinė siruacija Eišiškių apylinkėse“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 231–235.

Parengė Dainius Razauskas