Viešąją kalbą baigia užnuodyti edukacija. Ji graužia mūsų švietimą su jo šaknų prasminėmis sąsajomis ir su praamžiais pasaulėžiūriniais vaizdiniais: šviesti, šviesa, šviesuomenė, šviesulys, apšvieta…
Ši arda taip plinta, kad tik laiko klausimas – kada Švietimo ministerija pavirs Edukacijos.
Edukaciniai užsiėmimai, edukacija, edukatorius… rakštimis sminga į gyvosios kalbos kūną įšstumdami: pamokas, paskaitas, pratybas, užsiėmimus, mokymus, paskaitininkus, mokytojus, švietėjus, pranešėjus, pratybų vadovus…
O juk lietuviškas švietimas mena prigimtinę (kai kas pasakytų – pagonišką, juk lietuvių kalba – „pagoniška“)šviesos sampratą kaip žinių, dvasinio tobulėjimo, dvasinio nušvitimo provaizdį, kaip Dievo dovanos, dieviško dovio vaizdinį. Jis pagrįstas Dievo – virš dangaus skliauto sklindančios Amžinosios šviesos įvaizdiniu. Ta šviesa lemia žmogaus gimimą ir mirtį. Žmogaus dvasinės ir kūrybinės galios matuojamos tos šviesos srauto stiprumu per kūną.
Kiek danguje žvaigždžių – tiek žemėje žmonių. Kiekvieną žmogų žemėje – atitinka žvaigždė danguje. Šviesaus žmogaus – šviesi žvaigždė, tamsaus – ji vos žiba. Gimstant – įsižiebia, mirštant – gęsta ir krenta. Krentančios žvaigždės šviesa rodo dvasiai kelią į Dausas – dieviškąją Amžinosios šviesos buveinę.
Žvaigždės tai – dangaus skliuto skylutės pro kurias smelkiasi dieviškoji šviesa.
Tokioje pasaulėžiūroje žmogus – dieviškosios šviesos pažadintas žemiškas darinys, gyvas – kol per kūną srūva dieviškieji spinduliai. Kuo daugiau jų – tuo šviesesnis jisai.
O kur dar kūryba – žemiškosios šviesos vaizdinys, kai kūniškųjų pradų pagrindais gali įskelti šviesos kibirkštį – įkurti kūrybos ugnį ir gyventi dėka jos – įsikurti?
O ką gi mena per prievartą brukama mums edukacija – gal kokį padūkimą?
Žodžiai ne lipdukai. Nepakeisi vieno kitu be gelminių prasmių praradimo. Tautos šaknų esmė kaip tik ir glūdi tuose skirtumuose į kuriuos veda žodžių šaknys.
Keisdamas savus į svetimus, tautinius į „tarptautinius“ prarandi turinį, pasaulėžiūrą, per kurią sąmonę persmelkia praamžė esmių visuma.
Prarandi tai – ko net per keliasdešimt gyvenimų nepatirtum ir nesumąstytum.
Suvokęs tai, stoji mūru už gimtąją kalba, neleidi gyvų šaknų keisti miruoliais implantais nuskausminančiais ir tyliai žudančiais mūsų gyvą ryšį su praamžės patirties ir pažinimo esmėmis, prie kurių artėjome taip ilgai ir kurias mums iki šiol skleidžia mūsų gyvasis žodis.
Man žodis “naratyvas” yra svetimybė.O jums?Paaiškinkite,kodėl jį vartojate,jei vartojate?
Tai labai paprasta:
• keletas mikrofoną turinčių asabų įsitikinę, jog pakaks švytruoti svetimos (madingos!) kalbos žodžiais, ir visi patikės, jog nepaprastai aukščiau kitų esančios – už visas kaimo kaimynes ir net bendradarbes jos pačios pačiausios. Tokios asabos sąmoningai stengiasi, kad kuo mažiau lietuviškų (mužikiškų?) žodžių į jų kalbą prasiskverbtų, nesuvokia, tad ir nesijaučia esančios atsakingos už kalbos išsaugojimą, išlikimą;
• tūkstančiai kitų asabų girdi anas per radiją ar ekranuose čiauškiant, o per jas platinami žodžiai vieniems kaip virusas nepastebimai prilimpa (jie irgi taps jo platintojais), kiti šventai įtikėję, jog viskas, kas ,,vietinės gamybos” (ir žodžiai!), yra atsilikėliška, o ,,vakarietiška” viskas tobula. Žinoma, toks žmogus naiviai stengiasi ,,tobulėti”…
Viruso apkrėstieji ir to nejaučiantys (jų milžiniška masė) net nesusimąsto ir to nejaučia, jei niekas dėmesio jų neatkreipia, – nesąmoningai kartoja, ką girdi iš garsiakalbių. Kadangi mikrofonų asabos nesigilina į žodynų paslaptis ir gudrybes. Kadangi nemano, jog tai svarbu, nelygina, kur pavartotas žodis tiksliai tą patį abiejose kalbose reiškia, o kur lietuviškoje šnekoje pavartotas jis tampa absurdu, net nepastebi, kaip jų pastangomis jau pergalingai, su fanfaromis plinta absurdo, nesąmonių kalba (nekaip apibūdinančia kalbėtoją, rodančia jo menką, paviršutinišką išprusimą!). Galiausiai tai ir mąstymą paveikia. O kai tokių, ,,coolkalbe” šnekančių, pilnas Seimas priguži, ir coolkalbės paveiktu mąstymu įstatymus pradeda kurti…
Jei išliksime, reiks naujo Basanavičiaus, Jablonskio ir kt. Vėl teks nuo pradžios kalbą gelbėti. Vien todėl kad mikrofonas ir straipsnius ar laidų tekstus rašanti klaviatūra ne toms galvoms, ne tiems kalbėtojams, ne toms rankoms patikėta.
Vakcina,vakcinacija,izoliacija,fiksuoti,komunikuoti …- numylėti LRT ir neoliberaliosios žiniasklaidos ,,lietuviški”,deja,žodžiai. Tikrovė ta,kad visa tai prasideda nuo edukacijos, tad artėjam prie naujos mišrūnės kalbos.Kas yra atsakingas morališkai ir politiškai už šį kalbinį jovalą ,kiek metų už tai gręsia kalėti?
O kaip kitaip komunikuosi ir diskutuosi?
… Raskevičius: APIE žmonių įvairovę turi būti UGDOMA nuo mažens
– delfi.lt/news/daily/lithuania/su-dviem-moterimis-sunu-auginantis-raskevicius-apie-zmoniu-ivairove-turi-buti-ugdoma-nuo-mazens.d?id=86902451&com=1
Kad net ir lietuviškų tinkamai vartoti nemoka, prasmės nežino 🙂 .
Miskomunikacija, missusikalbėjimas (čia, matyt, žmogus sąmoningai stengėsi lietuvišką žodį pavartoti!), overkoncentracija…
Pasiklausykit seno kovotojo už lietuvišką žodį prisiminimų. “Išvystyto socializmo ” laikais ( prie ruso) . Nedidelis (automatikos) skyrius, apie 15 žmonių. Neprisimenu, kaip aš juos įtikinau palaikyti tokį pasiūlymą (nes pavargau nuo rusiškų keiksmažodžių ir visokių atviortkų , svarkių, kusatčkių…. ). Tai bausmė buvo tokia: rusiškas keiksmažodis – 5 kap.
o (pajelnikas ir visokios ploskės, atviortkės) – 3kap. Visos įplaukos į užrakinamą dėžutę. Kiekvienas penktadienis buvo šventinis. Kava ir saldumynai. Saldūs penktadieniai baigėsi po pusės metų. Sugrįžom namo – į Lietuvą.
Dabar galvoju , kodėl manęs ne įskundė skyriuje budintis komunistas.
Mokyklos edukavo formaliai ar neformaliai. Kai gavo išaiškinimą, dabar bent ugdo ir ugdo nors vis dar formaliai kontaktiniu būdu. Gal kas išaiškins, kad galima ir šviesti ir mokyti, nes šių žodžių nebeliko, kaip nėra ir mokyklų, vien gimnazijos, kolegijos, progimnazijos na kuo mandriau, o gal kvaliau.
Anksčiau buvo proftechninė m-la, dabar – kolegija. Anksčiau buvo technikumas, dabar – universitetas. Anksčiau buvo virėjas, dabar – šefas. Anksčiau buvo siuvėjas, dabar – dizaineris. Anksčiau buvo internacionalizmas, dabar – daugiakultūrizmas. Anksčiau buvo partijos rajkomo instruktorius, dabar partijos savas politologas. Anksčiau buvo ypatingai idėjinė komjaunuolė/komunistė, dabar ypatingai idėjinė ypač atvirkščiai. Pagaliau apie mokyklas: atsiprašau už stačiokišką klausimą, bet kas anksčiau stojo į pedagoginį ir kas dabar stoja į edjukeišn? Kas čia pasikeitė? Tie patys? O medicina? Pasikeitė stojantieji? Tie patys? Retos gražios išimtys tik patvirtina tai. Pavadinimai pasikeitė? Taip.