Prieš dešimtmetį su bičiuliu Antanu Kulakausku pasiūlėme Vilniaus tarybai įamžinti sostinėje vieno šviesiausių Lietuvos partizanų – Juozo Lukšos-Daumanto atminimą: pavadinti skverą, esantį tarp Savanorių prospekto ir Simono Konarskio gatvių, jo vardu.
Būtent šiose vietose 1946-ųjų gruodžio 28-ąją Daumantas su draugais demaskavo Erelį – MGB agentą Juozą Markulį. Būtent pro šią vietą Daumantas daug kartų keliavo iš Vilniaus į susitikimus su Lietuvos partizanais…
Būtent ši centrinė miesto erdvė – greta Jono Basanavičiaus, Zigmanto Sierakausko gatvių – jau turi simbolinės vertės: ji pažymėta lietuvių kovos už laisvę ženklu.
Vilniaus miesto taryba mūsų pasiūlymui pritarė ir 2016-aisiais pavadino skverą tarp Savanorių ir Konarskio gatvių Juozo Lukšos-Daumanto vardu. Liko jame sukurti deramą atminimo ženklą.
Bet keitėsi Vilnių tvarkantys politikai. Savivaldos rinkimus sostinėje laimėjusi Tėvynės sąjunga ankstesnės Tarybos sprendimą atšaukė ir Daumanto vardu pavadino vietą, kurioje būta kagėbyno, kurioje stovėjo „MGB vila“. Būtent čia sovietų saugumas apgyvendino Daumantą, čia spendė spąstus Lietuvos partizanų vadams.
Apie šią vietą pats Daumantas rašė: „Erelis man pranešė, kad jo rūpesčiu aš gavau atskirą vilą Kalvarijose… <…> Įėjęs pro duris, pasijutau kaip pasakoje. Visur buvo šilta, jauku, virtuvėje jautei arbatos aromatą…“
Šiandien buvusio kagėbyno vietoje – Daumanto atminimui skirta „medinį namelį primenanti skulptūra“.
O Daumanto vardo netekęs skveras Savanorių ir Konarskio gatvių sankirtoje ir vėl tapo „tarybinių partizanų“ skveru. Būtent toks jis buvo padarytas 1986-aisiais, skvero pakraštyje pastačius tikrai menišką Rimanto Dauginčio paminką „Lakštingala“, skirtą raudonųjų partizanų ryšininkui – Petro Cvirkos apsakymo herojui.
Taigi Petro Cvirkos paminklas Vilniuje su fanfaromis nugriautas, bet raudonųjų partizanų pagerbimo vieta stropiai saugoma.
Tikrai neraginau ir neraginu griauti Dauginčio „Lakštingalos“. Likęs Daumanto skvero nuošalėje tarp medžių jis būtų iškalbingas sovietinio laiko liudininkas…
Bet Tėvynės sąjungos šiandien vykdoma Vilniaus atminties politika mus kviečia dėti gėles buvusio kagėbyno vietoje ir toliau pagarbiai minėti už Lietuvos okupaciją kovojusius raudonuosius partizanus…
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Tai kur būtent buvo tas čekistų butas ,,MGB vila” ?
Manau, painus klausimas dėl to ‘Lakštingalos’ – partizanų tarybiškumo. Juk tai menas… Gali būt, kad tuo tarybiškumu buvo tik aprengta pagarbi tautos partizanystė, kad taip gavus sovietų leidimą meniškai skulptūrai, be sovietinės simbolikos pastatyti.
Taigi nebūtų per daug, jeigu Daumantas (partizanai) Vilniuje būtų atitinkamai atmenama ir vienoje, ir kitoje vietoje.
Iš dabartinės valdžios išvis nieko prašyti nereikia. Nes jie vykdo priešingą Lietuvos laisvės sąjūdžiui veiklą. Viskas, ką jie bepadarytų, būtų kremliaus rezervistų darbas arba teatras. Priešiško darbo priedanga. Vilniaus suanglėjimas, Vilnijos lenkinimas, ukrų vėliava vietoj lietuviškos, lietuviško paveldo ir pasipriešinimo atminties diskreditavimas ir išstūmimas.
o yra, iš ko būtų galima prašyti?
Demokratinėje šalyje prašyti iš valdžios teisnio principo, apskritai, nėra. Yra teisė reikalauti, o kai valdžia į tai nekreipia dėmesio – tokių į valdžią nerinkti arba reikalauti atsistatydinti.
Yra teisė reikalaut, bet: ar reikalauja ? Ar ne todėl taip ginama Demokratija , nes dauguma yra mulkiai kurie ir išrenka mulkių mulkintojus? O jei kur neleidžiama mulkinti liaudį – jie ne diktatoriai ?
Geriau pagalvojus, tai visa valdžios politika per 35 metus ir buvo- parodyti, kad Lietuvą gynė kažkokie psichopatai marginalai. Neverti jokių paminklų ir atminimo aikščių.Nes ginti neapsimoka, apsimoka kolaboruoti.
O kodėl tokia valdžios politika- taip pat aišku, todėl, kad buvę komunistai, kgbistai ir jų palikuonys įsitvirtino valdžioje, visose parlamentinėse partijose išėdę sąjūdiečius
Todėl ir dabar bruka multikultūrą, lenkų raides, imituoja gynybos stiprinimą, susina lietuvybę ir tt.
Taip, sąjūdiečiai buvo ‘išėsti’ visų pirma iš Radijo ir TV komiteto. Deja, jo žurnalistinio, redakcinio sąjūdžo didžulis vaidmuo sekiant Neprklausomybės nei politška, nei istoriška nėra deramai įvertintas ikišiol. Sąjūdiečiai iš Komiteto galutinai buvo ‘išėsti’ tuoj pat po 1992 m. Seimo rinkimų, kai tuo tikslu jam vadovauti Seimas atsiuntė Laimoną Tapiną, nors, tiesą sakant, Sąjūdis Komitete jau buvo pataršytas – nusodintas ir Zingerio su Patacku tuojau po 1990 m. AT rinkimų.
Šiais veiksmais be abejonės buvo padėti pamatai ikšiolinei LRT veiklai, tesitęsiančiai nuo tų laikų be Sąjūdžio neštų idėjų, su šlėktinės dvasios puoselėjimo kaip lietuviškosios kryptimi. Tad kas tai yra – politinis nemokšiškumas ar nelabosios kaimynės strateginiai interesai… Sąjūdi, aū-ū-ū!…
O kas dabar ten sėdi? Gal patriotai?