Marsietiškais Lion Ceccah hieroglifais prisidengęs veikėjas mums per visus galus reklamuojamas kaip laiminti ateities naujovė, kaip neišvengiama pažanga? Barzdotas belytis robotizuotas žmoga su balta suknele ir aukštakulniais besišlapinantis moteriškuose tualetuose ir dainuojantis ES esperanto mišrainės kalba – tai į tokius eurovizinės pergalės standartus taikosi jau ir Lietuva?
Viskas prasideda nuo kalbos. Ne tankais, ne draudimais – o „kūrybiniais pasirinkimais“ ir „kūrybine laisve“ prisidengę veikėjai mūsų kalbą naikina ir ardo viešai brukdami vardų darkalus, kad neaišku būtų kaip tarti, neįmanoma linksniuoti, neįmanoma įrašyti į lietuvių kalbos gyvą audinį, lietuviškų šaknų visumą.
Tai nėra nekaltas bandymas. Tai pratinimas apsiprasti ir susitaikyti, kad su lietuvių kalba „toli nevažiuosi“, kad lietuvių kalba yra nebe mūsų stiprybė, o kliūtis.
Donatas Montvydas, Silvestras Beltė, Tomas Alenčikas? Fu, su tokiais vardais toli nenuvažiuosi. Pratinkis būt žmogumi – Donny Montell, Silvester Belt, Lion Ceccah… Va čia tai lygis. Kažkam neįprasta? Betgi jūsų dėka pripras, ne kur dėsis. Tuoj ir pasan galima bus savo europinę tapatybę įsirašyti, o kiek vėliau gal ir naująją lytį? Kas sakė, kad negalima? – Lietuva eina pasaulin – vis labiau vakarėja – LR teisingumo ministerijai vadovaujanti Tomaszewskio draugė jau įregistravo Seime įstatymo projektą, leidžiantį Lietuvos piliečių pasuose vietoje asmenvardžių valstybine lietuvių kalba rašyti visais „lotyniško pagrindo“ heroglifais. Tik laiko klausimas, kada prie šią lotyiniškąją alfabetinę diskriminaciją sukils „originalių“ kirilicinių ir heroglifinių pavardžių turėtojos ir turėtojai.
Tomas Alenčikas – Alen Chicco – Lion Ceccah… Kiek dar vardų reikės, kad nebeliktų nė vieno tikro? Kai vardas virs kauke, kuri keičiama pagal progą, išnyks ir pats žmogus – liks tik kevalas – tuštybė. Visa tai pateikiama kaip pramoga vaikams, kaip gražus žaismingas išsidirbinėjimo karnavalas – spalvinga „Eurovizija“.
Tačiau scena nėra neutrali, kai joje laimi provokuojantys, nuolat nusistovėjusias ribas ardantys ir perbraižantys įvaizdžiai. Kai elgesys ne kokiame nors uždarame iškrypėlių vakarėlyje, o viešojoje erdvėje paskleidžiamas per LRT ir kitus eurokanalus, jis jau tampa ne vienos nesveikos tapatybės reikalu – jis tampa kultūros ženklu, kad tradicinės ribos nebėra svarbios, kad viskas gali būti perkurta, perrašyta, paneigta, suardyta – ir aidint plojimams bei susižavėjimo šūksniams paskatinta apdovanojimais.
Taip į ekranus įsistebeilijusi www visuomenė mokoma atpažinti, kas yra gražu, sveikintina ir priimtina. Ir dar visa tai dangstoma „tarptautiškumu“. Tačiau tikras tarptautiškumas kyla iš tvirtos savasties. Tautos, kurios gerbia save, eina į pasaulį su savo kalba, savo vardais, savo laikysena. Jos nevaidina kitų.
Kai Lietuva ima pasauliui prisistatinėti svetimomis kalbomis, svetimais ženklais, ji netampa įdomesne – ji tampa bloga kopija.
Šiandien – tai tik vardas. Rytoj – tik scena. Poryt – tai jau įprasta, sektina, mėgdžiotina, QoL!
Visa tai vyksta ir plinta ne todėl, kad kažkas verčia, o dėl to, kad neatsiranda nė vieno, kuris pasakytų, kad šis eurokaralius ir jo gyvenimo draugas, ketinantis pridengti nuogą užpakalį balta suknele, – mus kvailina. Tuomet, kai kiekvienas toks atvejis nesureikšminamas ir praleidžiamas pro akis kaip „nesvarbus“, „per menkas ginčui“, „tik pramoga“… tuomet ir nyksta dalykai, kurie per amžius mums atrodė savaime suprantamai svarbūs, vertingi.
Lion Ceccah – tai tik vienas pavyzdys, kaip tariamos pažangos vardan Lietuva pratinama nebūti savimi – nebūti Lietuva, kaip prigimtinė savastis keičiama vėjavaikišku prisitaikėliškumu.
Ar leisimės mūsų tėviškės žemėje įsišaknijusios lietuviškos tapatybės šaknis, pajėgias brandinti sveikos kūrybos vaisius, pakeisti bergždžios kitokybės iškamšomis?
