S. Tumėnas. Kodėl savo kalbą vėl varome iš Lietuvos?

Lietuvos Respublikos Seime šįkart tyliai, be išskirtinio šurmulio ir žodinių pasišpagavimų su liberalią ideologiją išpažįstančių partijų atstovais, praėjusiame Seime 2022 m. „prastūmusiems“ trijų svetimų raidžių x, q, w įteisinimą asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose, nutarta eiti toliau, nors ir tada buvo aišku, kad iš lenkų „užganėdinti“ tik tie, kurių pavardėse buvo w (taigi tuometinė ministrė Ewelina Dobrowolska (buvusi Evelina Dobrovolska), europarlamentaras Waldemaras Tomaszewskis (buvęs Valdemaras Tomaševskis). Lenkai tada nesidžiaugė, nes jie nepasiekė, kad autentiškai būtų rašomos  L. Valensos  (L. Wałęsa) ar kitos pavardės, kurioms reikia diakritinių ženklų. Mano kaimynas,  tolimas nuo kalbotyros, paklausė: „Kas tie diakritiniai ženklai, kuo jie skiriasi nuo hieroglifų?“ Atsakysiu savo autoritetingo disertacijos vadovo Vytauto Ambrazo citata: „diakritiniai ženklai (gr. diakritikos – skiriamasis), virš, prie raidžių ar po jomis rašomi ženkleliai, keičiantys ar tikslinantys kai kurių raidžių tarimą (plg.: latvių a ir ā, g ir ģ, k ir ķ; lenkų a ir ą, n ir ń, z, ź ir ż; vokiečių a ir ä, o ir ö). Tie patys diakritiniai ženklai (taškai, brūkšneliai) įvairiose rašto sistemose (arabų, indų, lotynų) turi skirtingą reikšmę“. Na o hieroglifus (gr. hieroglyphika < hieros – šventas + glyphē – raižinys), neišskaitomą ar sunkiai skaitomą raštą, kol kas palikime ramybėje, gal iki jų neateis metas, nors bala žino…

Naujas būsimas atakas prieš lietuvių kalbą prognozavau jau po „trijų svetimų raidelių bylos“. Tada ne kartą iš Seimo tribūnos ir spaudoje kalbėjau, kad tai tik pirmasis bandymų žingsnis, Pandoros skrynios pravėrimas. Taip ir nutiko. Tyliai, be Seimo pritarimo, tik Vyriausybės sprendimu (neva verslui bus geriau) po kelių mėnesių buvo įteisintas minėtų trijų svetimų raidžių vartojimas ir įmonių pavadinimuose (pastebėjau, kad net ne visi lituanistai tai žino), o dabar einama toliau – 2026 m. balandžio 13 d. ne atskirų Seimo narių pastangomis, o Teisingumo ministerijos rankomis įregistruotas ir  brukamas „Lietuvos Respublikos  asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nr. XIV-903 2 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas, kurio esmė – „papildyti, pakeisti buvusį įstatymą, t. y. jį „praturtinti“ punktu: „Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis.“

Paprasčiau pasakius – įteisinami „lotyniškos abėcėlės rašmenys, jų modifikuotos formos ir rašmenys su diakritiniais ženklais.“ Tauta buvo pratinama prie 3 svetimų ženklų, o priėmus dabar siūlomas pataisas tų invazinių diakritinių ženklų skaičius išaugtų dešimtimis (gali būti, kad jų būtų  priskaičiuota apie 120…). Kaip tai bus realizuojama? Ogi ekvilibristiškai, su daugybe rebusų mūsų raštvedybos darbininkams:  dokumentai bus „nurašomi paraidžiui“, minima ir tai, kad kartais „asmens vardas ir pavardė jo prašymu gali būti rašomi lietuviškais rašmenimis arba lietuviška vardo ir pavardės forma“.

Ar tartasi su kompetentingais kalbos specialistais? Taip, labai solidžią ir argumentuotą, nuoseklią nuomonę išsakė Lietuvių kalbos instituto mokslo taryba, kuri pati save (matyt, kad nebūtų abejojančių profesionalumu ir mokslu) įvardijo nežinantiems, nepasitikintiems, kad yra „Specialių žinių ir specialią (profesinę) kompetenciją turinti institucija“.  Mokslo taryba nepritarė, kad atsirastų aibė naujų diakritinių ženklų, kad ne lietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikoje  išduodamuose oficialiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose būtų rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su tais diakritiniais ženklais, kurių nėra bendrinės lietuvių kalbos abėcėlėje.

Simboliška, kad būtent gegužės 7 d., Spaudos atgavimo, kalbos, knygos dieną, vykusio posėdžio metu Taryba išsakė principingą poziciją, kad diakritinių ženklų įteisinimas ir jų „vartojimas paneigtų konstitucinį valstybinės kalbos statusą. Kad valstybinė kalba atliktų savo funkcijas, ji turi būti stabili ir užtikrinti komunikacinius valstybės bei visuomenės poreikius, stiprinti visų piliečių politinę sanglaudą. Kadangi Lietuvoje daugėja imigrantų, priėmus įstatymo pakeitimą, kartu didėtų ir asmenvardžių rašybos įvairovė“.

Negana to, Tarybos išvadose rašoma, kad yra netoleruotinas rašybos, tarties ir kirčiavimo normų destabilizavimas svarbiose valstybinės kalbos funkcionavimo srityse, nes: „1)  raidės su kitų kalbų diakritiniais ženklais Lietuvos piliečių asmenvardžiuose būtų rašomos pagal kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles ir jų nustatytas rašybos taisykles, o tai neatitiktų daugiau kaip per šimtmetį susiklosčiusios lietuvių kalbos tradicijos; 2) tai sukeltų pavojų bendrinės lietuvių kalbos sistemai bei vartosenai ir trikdytų sklandžią visų Lietuvos įstaigų, įmonių ir organizacijų komunikaciją; oficialiojoje kalboje negali funkcionuoti kelios paralelinės sistemos; 3) lietuvių kalbos rašybos sistema paremta fonetiniu rašybos principu, todėl invazinių rašmenų, jų rašybos, tarties ir kirčiavimo principų įsigalėjimas pažeistų lietuvių kalbos savitumą ir kultūrinį autentiškumą“.

Jei bus įteisinti rašmenys su kitų kalbų diakritiniais ženklais Lietuvoje išduodamuose asmens dokumentuose, ne lietuvių tautybės asmenų asmenvardžiai būtų rašomi pagal kitų šalių valstybinių kalbų abėcėles ir jų rašybos taisykles, o tai pažeistų lietuvių kalbos tradiciją, kiltų pavojų bendrinei lietuvių kalbai, o per 120 atsiradusių svetimų rašmenų su diakritiniais ženklais patektų į visą raštvedybą, sukeltų nemažai painiavos. Susidarytų situacija, kad raštvedyboje pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika rašybos sistemų.

Tarybos išvadose teigiama: „Painiavą keltų dvejopas santykio tarp garso ir rašmens neatitikimas, pažeidžiantis fonetinį rašybos principą: 1) vienas garsas žymimas keliais skirtingais rašmenimis; 2) vienas rašmuo atliepia kelis skirtingus garsus. Pavyzdžiui, jei piliečių asmenvardžiai būtų rašomi Çalhanoğlu, Høeg, Rüştü, Wróblewski, Żółkiewicz, reikėtų tarti Čalhanohlu, Hiog, Riuštu, Vrublevski, Žulkievič.“

O ką  jau bekalbėti apie tarimą, kirčiavimą, kur visa tai pa(si)tikrinti? Abejoju, ar priėmus tokias korekcijas nekils problemų raštvedybos darbuotojams, specialistams rajonuose, atokesnėse gyvenvietėse, kai tai reiks įgyvendinti techniškai, bandant tai įdiegti kompiuterinėse sistemose. Ar neatsiras supratimo skirtumų, rašybos įvairavimo, kuris apsunkins asmens identifikavimą ir apskritai viešąją komunikaciją?

Kadangi Lietuvoje daugėja imigrantų (vien pastaraisiais metais jų pagausėjo per 200 000), priėmus įstatymo pakeitimą, kartu didėtų ir asmenvardžių rašybos įvairovė. Ir čia ne tik diakritikų įteisinimo klausimas, o kalbos politikos sudėtinė dalis. Juk ir dabar, stebėdami „Euroviziją“, žmonės nebesusigaudo, ar Alen Chicco ir Lion Ceccah yra vienas ir tas pats asmuo (Tomas Alenčikas). Ir kam reikalinga ta mišrainė, juk kai tampi Ceccah, Donny Montell ar Silvester Belt, netampi geresnis atlikėjas, gal tik galvoji ir drąsini save, kad esi „pasaulietiškesnio pasaulio“ narys?

Akivaizdu, kad atsiras painiava ir teisėtvarkos erdvėje, nes skirtingas užrašymo traktavimas sukels grėsmių klaidingai identifikuoti asmenį.  Apie tai kalba ir Išvadų rengėjai, priminę, kad „Dėl panašių priežasčių ir kitose Europos šalyse (pvz., Lenkijoje, Prancūzijoje) nėra nuosekliai laikomasi autentiško asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose principo, o Didžiojoje Britanijoje visai neleidžiama į asmens dokumentus rašyti asmenvardžių su anglų kalbai nebūdingais rašmenimis“.

xxx

Deja, Seimą pasiekė ir jam pavaldžios (taigi „sėdinčios finansų kišenėje“) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sprendimas pritarti rašybai su diakritiniais rašmenimis. Nelauktą, netikėtą šios komisijos sprendimą  neviešuose pokalbiuose jau spėta įvardyti išdavikišku.

O juk dar visai neseniai ši institucija buvo lietuvių kalbos gynėjų pusėje. Kalbos komisiją dėl jos principingos pozicijos prieš keletą metų (kaip ir Valstybinę kalbos inspekciją) buvo užsimojusi paguldyti ant menčių ir visai sunaikinti Laisvės partija, teigusi, kad tokias komisijas, inspekcijas sukūrė kadaise komunistų partijos sekretoriai…

Kokie pasikeitę argumentai? Ogi pribloškiantys savo „geležiniu“ argumentu, neva dabartinė situacija primenanti mūsų seną posakį „Nei skustas, nei luptas“, suprask, VLKK  nuomone, „lingvistiškai asmenvardis su užrašyta tik dalimi originalių raidžių yra nei autentiškas, nei sulietuvintas (nebaigtas variantas); į tai, kad poreikis tiksliai užrašyti originalius asmenvardžius dokumentuose didėjant emigracijai tik aktualės ir išlaikyti originalią giminės pavardę yra svarbus tapatybės dalykas; mokslinėje literatūroje, žiniasklaidoje jau keletą dešimtmečių vartojami originalūs asmenvardžiai su įvairiais diakritiniais ženklais, dėl tobulėjančių technologijų atspindėti diakritikus tampa vis paprasčiau“.

Štai kodėl VLKK „nutarė pritarti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose  įstatymo 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nuostatai asmens, kuris pagal minėtą įstatymą turi teisę vardą ir pavardę turėti nelietuviškais rašmenimis, tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose  ir civilinės būklės aktų įrašuose vardą ir pavardę  rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis (t. y su diakritiniais ženkalis)“. O klausimas VLKK būtų toks: kas dabar draudžia remtis tokia akademinėje bendruomenėje įprasta praktika parašyti  lietuviškai pavardę, o skliaustuose – autentišką, pvz., olimpinio judėjimo pradininko Pjero de Kuberteno (Pierre de Coubertin) ar šveicarų kalbininko Ferdinando de Sosiūro (Ferdinand de Saussure)?

Užrašęs šiuos žodžius prisiminiau profesoriaus Vinco Urbučio nemariuosius žodžius: „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2007 m.).

xxx

Keista ir tai, kad Teisingumo ministerija kaip apie išeitį, sprendimą negalvoja apie ne kartą kalbininkų, leidėjų siūlytą latvių kelią – autentišką  asmenvardį rašyti dokumento antrajame puslapyje? Kaip yra pasakęs prof.  K. Župerka: „Būtų ir vilkas sotus, ir ožka sveika“. Ir neišduotume nusistovėjusių lietuvių kalbos taisyklių, neignoruotume Valstybinės lietuvių kalbos statuso, ne vieną kartą išsakytos Konstitucinio Teismo pozicijos.

Kam naudinga tokia painiava, sumaištis? Minėtasis kalbininkas sakė: „Neturint oficialiai įteisintos lietuviškos kitataučio Lietuvos piliečio pavardės ir vardo perrašos priartės rašytinės lietuvių kalbos galas – lietuviškų tekstų rašyba pasidarys tokia nepatogi, tiesiog neįmanoma, kad patys dar rašantys tuos tekstus savo kalbos atsisakys“.

Esu įsitikinęs, bus ir didelis būrys kosmopolitiškai nusiteikusių bendrapiliečių, spalvingosios „Eurovizijos“ gerbėjų, kurie džiaugsis tokia Pandoros skrynios atvertimi, tarp jų tikriausiai bus ir Vilniaus garbės pilietė Kristina Sabaliauskaitė, jau daug metų gyvenanti svetur, žvelgianti į mus, Lietuvos varguolius, ir bylojanti  žodžiais: „Lietuvių kalba yra tokia graži, kai vartojama teisingu, išgrynintu, kilniuoju registru.

Kai yra apvalyta nuo visų kaimietiškų, tarmiškų apnašų“. Matyt, kai bus įteisintas tas šimtas ar daugiau mums svetimų diakritinių ženklų (invazinių), ji lengviau atsidus, kad pagaliau atsivėrėme pasauliui. Ir ką tu tokiai kosmopolitei moteriškaitei, nusileidžiančiai tik ypatingomis progomis nuo Londono bonių, gali atsakyti? Ne taip auklėti mūsų šviesuoliai inteligentai, mokslininkai, kad parodytų vidurinį pirštą…

Bet ar gali, ar turi tylėti, ramiai kalbėti lietuvių kalbininkai, augę, brendę, auklėti dvasia, kad lietuvių kalbos turtai  į šiandienos vartosenos aruodą  atėję iš žilos senovės, mūsų unikaliųjų tarmių, tautosakos lobynų, Jablonskio, Būgos, Salio, Pupkio raštų? Juk visa tai, kas dabar bandoma įteisinti, paneigtų konstitucinį valstybinės kalbos statusą  ir siaurintų valstybinės kalbos vartojimą, varytų  ją į paribius, kelkraščius.  Ir vargu ar bus rimtas pasiteisinimas, kad tos naujovės sumažintų asmens tapatybės, teisės ir technologijų suderinamumo problemas, palengvintų viešąją komunikaciją?

Nevarykime savo rankomis ir poelgiais, sprendimais lietuvių kalbos iš Lietuvos. Juk okupantų, siekiančių tai padaryti,  greta yra ir be mūsų. Ir baigdamas šį nelinksmą komentarą priminsiu Hanso Georgo Gadamerio žodžius, kviečiančius susimąstyti: „Kai grįžtame iš svetimkalbio užsienio namo, netikėtas susitikimas su gimtąja kalba mus tiesiog išgąsdina; artimybės visetas, papročiai ir įprastinis pasaulis tikrai sklidini savosios kalbos skambesio.“

Autorius yra Humanitarinių mokslų daktaras, 2016–2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys