Paprotys sieti senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią su žvaigždėmis ir žvaigždėtu dangumi – istoriškai susiklostęs reiškinys. Kalendorių sudarymas ir metų atskaita visuomet buvo žynių – žvaigždininkų (astrologų) pareiga. Pasitikdami Naujuosius kalendorinius metus – kaskart nesąmoningai sekame senąja tradicija – kreipdamiesi į žvaigždėtą dangų ir į žmones, kurie į jį žiūri. Šiuolaikiniams pranašautojams astrologams ir magams tuomet žiniasklaida parodo didesnį dėmesį. Prisimenami ir visus metus užmiršti astronomai. Jų klausiama: „Kas mūsų laukia ateinančiais metais?“
Daug kam vis dar atrodo, kad dažniau žiūrintys į dangų atranda ten išminties ženklus. Deja, astronomai jau seniai nebeįžiūri ženklų, dangus dabar pripildytas dangaus kūnais turinčiais savo masę temperatūrą, cheminę sudėtį… Kitaip į dangų ir gamtos reiškinius žvelgta senosiose tradicijose. Žodine tradicija paremtos visuomenės gyvenimo išmintį siejo ne su rašto, o su – gamtos ženklais. Vandeniui ir ugniai, medžiui ir akmeniui, žemei ir žaibui, šviesai ir tamsai, Saulei, Mėnuliui ir žvaigždėms – pasakojimuose ir papročiuose teikta dvasinė reikšmė. Tolimo kosmoso šviesos taškelius sujungę į įsimenamus ir lengvai atpažįstamus dangaus knygos ženklus ir suteikę jiems prasmę, – protėviai užrašė jais savo gyvenimo išmintį.
Kai diena pailgėja gaidžio žingsniu
Kalėdinis laikotarpis pradėtas Kūčiomis, įpusėjęs šurmulingaisiais Naujaisiais, baigiasi – sausio 6. Nuo šiol Tamsa trauksis – dienos ilgės. Net išlepinti modernių technologijų, vis dar pasiilgstame Saulės šviesos. Šiemet giedrų ir saulėtų dienų lapkrityje ir gruodyje, kartu paėmus, buvo mažiau nei vienos rankos pirštų. Tamsos ir pilkumos skraistė – niūrumu, nusivylimu, depresija, ligom, savižudybėm… draikėsi tarp mūsų. Bet viskas. Dabar dangaus ir sielos pragiedrulius skubins grįžtanti Saulė. Pragiedrulių mėnuo taikliai sausį vadindavo rusai – prosinec; mat po ilgų tamsos miglų tik dabar danguje vėl ima rodytis žydruma (rus. prosin).
Ištvėrę, išgyvenę per tamsos klampynes prasisukantį metų ratą, jo stipinais viltingai vėl kilsime į šviesą. Kilimo pradžia – sausio 6-oji – vadinta: Krikštais, Atarašais, Trimis Karaliais. Astronomiškai tai – Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium – saulės stovėjimas) laikotarpio pabaiga. Įdėmiai stebėdami Saulės judėjimą, praeities žvaigždininkai kreipė dėmesį į šį Saulės „stovėjimą“, kai dienos trukmė beveik 2 savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. Sausio 6-tą įgudusi akis jau pastebi dienos Saulės kelio pailgėjimą. Iš čia ir vaizdingas posakis – „Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį“.
Dienos pailgėjimą, po saulėlydžio atspindi Oriono žvaigždžių padėtis. Trumpiausių dienų vakarais, Saulei nusileidus – 3 įsidėmėtinos Oriono žvaigždės teka tiesiai rytuose. Dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau. Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai – Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis, Trimis Karaliais.
Trumpiausias Saulės „stovėjimo“ dienas nuo Kūčių iki sausio 6-tos Šiaurės Europos tautos siejo su protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laikotarpiu. Šį laiką Lietuvoje vadindavo – “tarpkalėdžiais”, “tarpušvenčiais”, “šventvakariais”, “vaišėmis”. Tuomet sodybas lankydavo žmonės, persirengę lokio, arklio, gervės, ožio ir kitomis magiškomis kaukėmis.
Vėliau krikščioniškų pasakojimų įtakoje šių persirengėlių būrį papildė ir Trijų Karalių personažai. Atsilankę sodyboje persirengėliai giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės ir gero derliaus, o už tai buvo vaišinami ir apdovanojami.
Nors per amžius išblėso šių kalėdinių kaukininkų supratimas, bet galima spėti, kad tai – mitiniai protėviai, vaizduojantys mūsų pačių žmogiškąsias savybes. Bandydami susivokti kas esame, dar ir dabar save lyginame būtent su gyvūnais: „stiprus kaip lokys“, „dirba kaip arklys“, „grakšti kaip gervė“, „užsispyręs kaip ožys“… Kadaise žvaigždininkai panašius gyvūnų įvaizdžius siedami su žvaigždynais sukūrė astrologinę sistemą.
Žvaigždės – pasitinka ir palydi
Vienu svarbiausiu Krikštų šventės veiksmų buvo maginė sodybos apsauga nuo neregimų dvasių. Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo “atrašinėjami” pastatai ir daiktai.
Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ iš sodybos išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose kryželiai buvo daromi taip pat ir iš verbos šakelių ar šiaudų ir, apsaugos nuo piktųjų dvasių sumetimais, būdavo užkišami įvairiose statinių vietose. Latvijoje ant statinių, neatkeliant rankos, buvo išpiešiamos ir penkiakampės arba aštuonkampės žvaigždės – slogučio kryžiai (lietuvēna krusts). Ir pačią šventę latviai vadino – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena.
Taigi, pliuso pavidalo maginiai kryželiai yra ne kas kita, o 3-jų žvaigždžių simboliai. Su pirmosios vakaro žvaigždės pasirodymu Kalėdų išvakarėse pasitikome protėvių vėles, o su 3-jų Šienpjovių žvaigždžių vakariniu patekėjimu – jas išlydime.
8-ta diena po Naujųjų metų Žvaigždės diena vadinama ir keistai į baltiškas panašiose Kinijos naujametinėse tradicijose. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį. Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms, – lemia gerus ir derlingus metus.
Žvaigždės – sielos atspindys
Žvaigždžių magijos neišvengė net ir krikščioniška tradicija. Evangelijoje pagal Matą rašoma, jog Rytų žyniai-magai apie Kristaus gimimą sužinojo pagal danguje pasirodžiusią ryškią žvaigždę. Šios žvaigždės vedami jie atėjo pasveikinti naujagimio bei įteikti jam dovanų.
Nors Evangelija neminėjo magų skaičiaus, tačiau vėlesnėse interpretacijose laikoma jų buvus – 3 (Vakarų bažnyčios tradicijoje) arba priskaitoma net – 12 (Rytų bažnyčioje, pvz. Sirijoje). Viduramžiais, istorijai apie Rytų žynius apaugus įvairiomis literatūrinėmis interpretacijomis, atsirado spalvingi, jau ne astrologų-magų atėjusių iš Rytų, o Trijų Karalių – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro vaizdiniai. Šių legendų paveikti kai kurie astronomai iki šiol desperatiškai tebeieško Kristui gimus danguje ryškia žvaigžde sužibusio dangaus kūno…
Religinėse tradicijose gimimo siejimas su dangaus skliaute sužimbančia žvaigžde – plačiai įsišaknijęs. Kiekvienas žmogus turi žvaigždę, kuri užsižiebia gimstant ir gęsta mirštant. Šviesių ir dvasingų – žvaigždės šviesios, tamsių, nedorų – blankios. Iki tol nematytos ryškios žvaigždės suspindo gimus – Krišnai, Lao Dze, Mozei, Abraomui….
Taigi, ką sako apie naujuosius metus aukštai žibančios mūsų trumpo gyvenimo palydovės – žvaigždės? Jos kantriai tyli. Atsakyti tegali žmogus perėmęs tradiciją ir žinantis ženklus.
Žvaigždės virš mūsų, – kad sustotumėm ir aukštai iškeltumėm galvą, kad amžinoji šviesa pasiekusi mūsų akis primintų mums – mus pačius – grąžindama gyvenimo trapumo ir kiekvienos akimirkos nepakartojamumo pojūtį.
Žvaigždėtas dangus atspindi mūsų sielą. Ką atrasime joje – blogio demoną ar tobulą dorovės dėsnį – tas ir laukia mūsų kitąmet.
