J. Vaiškūnas. Lietuvių kalba svetimžodžių gniaužtuose (II)

Tęsinys. I dalis ČIA.

Šiuolaikinė internetinė žiniasklaida tapo negyvos kalbos veisykla. Į ją įjunko ir sparčiai dauginasi įvairūs lavonrašiniai su užkrečiamų negyvažodžių įdaru. O platinami jie vadinamais „pranešimais spaudai“ – rašiniais gyvybiškai svarbiais šiuolaikinės internetinės žiniasklaidos gyvasčiai palaikyti.

Internetinių dienraščių turiniui būdinga greitai kisti ir atsinaujinti. Čia jau ne dienraščiai, o minutraščiai per savo vidurius praleidžiantys copy/paste ir kitokiu būdu įsisavinamų naujienų srautus. 

Sparta tokia, kad jau nebespėjama plūstančių rašinių tinkamai apdoroti ir sutvarkyti. Tad skaitytojai kasdien priversti misti sunkiai suvirškinamomis žodžių mišrainėmis.

Ar galite įsivaizduoti, kad rašinyje apie vaikų poilsį ir švietimą nė karto nepavartojami žodžiai švietimas, švietimo darbuotojai, pamokos, mokymai… Rašiniuose apie gamybą – nė žodžio apie gamybą, gamintojus ir jų gaminius…

O kam? Juk jau įprastais tapo: pedagogai, pedagogika, edukacija, edukatoriai, edukologai... produkcija, produkuotojai, produktai…

Jau girdžiu kalbininkės daktarės Vaicekauskienės galimą klausimą:

– Koks skirtumas kokį žodį renkamės – produktas ar gaminys, argi pasikeis kas nuo to, jei nuo šiol visada vietoje žodžio gaminys rašysime tik produktas? Produktas ir produkcija – pažangūs, inovatyvūs, ne nacionalistiniai žodžiai. Jie „draugiški“ ir baltam, ir juodam, ir amerikiečiui, ir kinui, todėl mes kalbininkės juos gražiai „tarptautiniais“ vadiname.

Bergždžias reikalas tokiai daktarei aiškinti, kad šie žodžiai mūsų kalboje – bešakniai, vadinasi – negyvžodžiai – nudžiuvę kaip augalai nutrauktomis šaknimis – mirę. Su kokias lietuviškais žodžiai juos sieja šaknis produkt- ? Su jokiais. Na o šaknis gam – mūsų mintis ir pajautas jungia su: gemalas, gamta, gimtis, gimimas, atgimimas, gimtinė…

Bet gi kam jie reikalingi, jei visur po ranka didžiulis patogių svetimžodžių pasirinkimas – nors vežimu vežk. Juk nuo mokyklos laikų esame pripratinti, kad kalbininkų tarptautiniais palaiminti ir įteisinti svetimžodžiai yra moksliškumo, išprusimo, aukštesnio išsilavinimo ženklai, kaip kokios karininko antpečių žvaigždutės – kuo jų daugiau tuo geriau.

Tad ir sminga jie į mūsų smegenis iš žinybų ir ministerijų, iš institutų ir kultūros tarybų, iš fondų ir programų, iš prioritetų ir autoritetų. Norėdamas gauti finansavimą projektui, privalai tais burtažodžiais kreiptis ir teisingai paprašyti, o gavęs ir įvykdęs – žiniasklaidoje apsirašyti, kad galėtum tinkamai atsiskaityti.  Taip esame pratinami reikiamais žodžiais rašyti, kalbėti ir galvoti.

Ir atrodo kalbos griūtis jau nesustabdoma, nes eurošvietimo politrukai neatitaisomai baigia žaloti jaunosios kartos protus kalbiniais papildų europrotezais. Bet… keli nutikimai mano redakciniame darbe vėl atgaivino viltį, kad dar ne viskas prarasta.

O buvo taip. Kai pernai prieš Kalėdas jau sviro rankos ir merkėsi akys iš paskutiniųjų ravint Alkas.lt skelbiamų rašliavų piktžoliuotus laukus, iš vieno jaunosios kartos atstovo atėjo prašymas paskelbti Alke žinutę „Skelbiama originaliausio Kalėdų senelio nominacija“ apie vaikams skirtą kalėdinį renginį. Į elektroninį paštą atkeliavo negyvais vėžiažodžiais (pageltoninti mano) įdaryta žinutė apie gražų sumanymą:

Neturėdamas jokios vilties būti suprastu, ėmiau ir parašiau jaunam pranešimo rašytojui, kad reiktų jo rašinėlį išversti į paprastą lietuvių kalbą, kad butų miela ir artima vaikams ir seneliams. Pažymėjau geltonai mūsų gimtąją kalbą susinančius žodžius ir išsiunčiau. 

Maniau, kad sulauksiu maždaug tokio atsako: „Esate atsilikęs, nes nesuprantate, kad tarptautiniai žodžiai praturtina mūsų kalbą…“ Tačiau mano nuostabai atsakymas buvo kitoks: „Supratau, ištaisiau“. Ir pataisytas rašinys:

Nudžiugau – ne beviltiškas mūsų jaunimas! Vis dar auga karta su kuria galima susikalbėti lietuviškai. Karta pajėgi jausti ir suvokti mūsų savitos kalbos ir kultūros esmes. Tik reikia rasti laiko kalbėtis su ja. Bet va, kalbančiųjų lietuviškai gali tuoj nebelikti…

P.S.:

Na o šiandien – vėl pasikartojo tas pats geras ženklas. Vienos jaunos komunikacijos agentūros jauna darbuotoja atsiuntė pranešimą spaudai Alkas.lt ir paskambino:
– Ar gavote, ar paskelbsite?
– Gavome, bet neskelbsime. Labai jau daug reikėtų taisyti, kad išverstume į gyvą lietuvių kalbą. Per daug žodžių negyvėlių edukacijų, komunikacijų, procesų, pedagogų… Galėtų būti geras rašinys, bet neturime nei laiko nei jėgų taisyti…
– Suprantu, ką darysi… – atsakė.
Atsisveikinus nepatingėjau „pageltoninęs“ svetimžodžius persiųsti jai jos pranešimą atgal.

Ir nepraėjus nė valandos – atsakymas:

„Labai Jums ačiū! Siunčiu pataisiusi. Tik toje vietoje, kur yra minimas Prancūziškas mokytojos vardas, negaliu pakeisti kitu…  Labai lauksiu Jūsų atsakymo, ar visgi tekstas bus tinkamas?“.

Štai tas rašinys:

Ugdymo žinovai pataria: vaikų vasara turi būti ir linksma, ir naudinga

Autorius yra Alkas.lt vyr. redaktorius, Asociacijos „Talka – kalbai ir tautai“ pirmininko pavaduotojas