Kasmet Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ suburia Lietuvos kino bendruomenę ir tampa vienu svarbiausių metų kino įvykių. Tačiau tai – ne tik iškilmės ar vakaras, kai įteikiamos statulėlės. Tai ir proga sustabdyti kino metus, pažvelgti į juos iš šalies ir įvardyti, kuo gyveno Lietuvos kinas.
Apdovanojimai parodo, kokios temos ryškėjo, kokie nauji vardai kilo, kokie filmai pasiekė žiūrovus, o kurie liko siauresniame, bet itin svarbiame profesiniame lauke. Kartais šis veidrodis atspindi stiprėjančią industriją, kartais – ir tai, ko jai dar trūksta.
Apie tai kalbamės su „Sidabrinės gervės“ rengėjais – Lietuvos kino centro vadovu Laimonu Ubavičiumi ir AVAKA vadovu Dariumi Vaitiekūnu.
– Kaip šiandien apibrėžtumėte „Sidabrinės gervės“ vietą Lietuvos kino industrijoje – ar tai labiau šventė, ar industrijos veidrodis?
Vaitiekūnas: – Man atrodo, kad Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ yra ir viena, ir kita. Pirmiausia, tai tikrai yra šventė – turbūt vienas iš nedaugelio momentų metuose, kai visa kino bendruomenė gali susitikti ne filmavimo aikštelėje, ne posėdyje, ne pristatymo įtampoje, o tiesiog pabūti kartu ir pasidžiaugti tuo, kas sukurta.
Industrijos veidrodis
Bet kartu tai neišvengiamai yra ir industrijos veidrodis. Apdovanojimai parodo, kokie metai buvo Lietuvos kinui. Tai kokios temos išryškėjo, kokie nauji vardai atsirado, kokie filmai pasiekė žiūrovus, o kokie galbūt liko siauresniame, bet labai svarbiame profesiniame lauke.
Veidrodis visuomet yra teisingas, tačiau kartais parodo ne tik gražius dalykus, bet ir tai, ko trūksta. Man atrodo svarbu, kad „Sidabrinė gervė“ neturėtų būti suvokiama tik kaip iškilmės. Tai yra tam tikras kino metų sustabdymas ir proga pasakyti: štai kur šiemet esame, štai ką sukūrėme, štai apie ką kalbėjo Lietuvos kinas.
– Kokią žinutę šių metų „Sidabrinė gervė“ turėtų siųsti apie Lietuvos kiną?
Ubavičius: – „Sidabrinė gervė“ pirmiausia turėtų siųsti žinutę, kad lietuviškas kinas šiandien yra įvairus, įdomus ir svarbus. Per pastaruosius metus aiškiai matyti, jog mūsų kine telpa labai skirtingi balsai ir vizijos – nuo autorinio, šventėse pripažinimo sulaukiančio kino iki filmų, kurie sėkmingai randa platų žiūrovų ratą Lietuvoje.
Tai rodo ne vieną siaurą kryptį, o vis brandesnę ir stiprėjančią kino industriją. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Lietuvos kūrėjai vis tvirčiau jaučiasi tarptautiniame kontekste – mūsų profesionalai tampa lygiaverčiais partneriais bendruose projektuose su užsienio šalimis, o tai puikiai atspindi kasmet augantis koprodukcijų skaičius.
Toks bendradarbiavimas ne tik padeda lietuviškiems filmams pasiekti platesnę auditoriją, bet ir stiprina pasitikėjimą Lietuvos kino profesionalų gebėjimu bei kūrybinėmis galimybėmis. Kartu tai gera proga parodyti, kad kino sėkmė gimsta iš visos kūrybinės komandos darbo – ne tik režisierių, prodiuserių ar aktorių, bet ir daugybės kitų žmonių, dirbančių už kadro.
– Kaip keitėsi apdovanojimų vaidmuo per pastaruosius metus – ką jie šiandien reiškia kūrėjams?
Vaitiekūnas: – Labai noriu tikėti, kad apdovanojimai šiandien kūrėjams reiškia daugiau negu vien gražų įvertinimą scenoje. Kinas yra ilgas procesas. Kartais nuo pirmo sumanymo iki pristatymo praeina daug metų, per kuriuos būna ir finansavimo paieškų, ir kūrybinių abejonių, ir labai daug nematomo darbo.
Pripažinimas kolegų akyse yra labai svarbus
Ir čia kalbu ne tik apie režisieriaus ar aktoriaus darbą, bet ir operatoriaus, montažo režisieriaus, garso, drabužių, grimo, dailės, muzikos kūrėjų darbus. Man atrodo, kad čia yra labai svarbi „Sidabrinės gervės“ funkcija – priminti, jog kinas yra kolektyvinis menas.
Dar vienas ne ką mažiau svarbus dalykas – apdovanojimai padeda filmams gyventi ilgiau. Jie gali paskatinti žiūrovą atrasti filmą, kurio nepamatė pristatymo metu. Mažoje rinkoje tai labai svarbu, nes kiekvienas papildomas dėmesio langas lietuviškam kinui yra vertingas.
Ubavičius: – Apdovanojimų vaidmuo keitėsi kartu su pačia kino industrija – augant kūrėjų bendruomenei, plečiantis filmų įvairovei ir stiprėjant lietuviško kino matomumui tarptautiniame kontekste.
Iš tiesų, šiandien „Sidabrinė gervė“ jau yra daugiau nei tik simbolinis įvertinimas – tai ir platforma, leidžianti pamatyti, kuo gyvena šių dienų kinas, kokios temos svarbiausios jo autoriams, kokios kryptys ryškėja ir kaip auga pati industrija.
Kartu apdovanojimai kūrėjams reiškia ir paskatinimą judėti pirmyn, ieškoti naujų formų, imtis ambicingesnių projektų bei kalbėti apie jiems svarbius dalykus.
– Kaip „Sidabrinė gervė“ gali padėti kurti artimesnį ryšį tarp lietuviško kino ir žiūrovų?
Ubavičius: – Kasmet apdovanojimai tampa tam tikru atskaitos tašku, leidžiančiu plačiau pristatyti per metus sukurtus filmus ir atkreipti dėmesį į tai, kas šiandien vyksta Lietuvos kine. Jie skatina diskusijas apie filmus ir jose nagrinėjamus klausimus, o kartu kviečia žiūrovus atrasti galbūt dar nematytus lietuviškus darbus.
Vertingą vaidmenį čia atlieka ne tik patys apdovanojimai, bet ir nominacijos, kurios padeda lengviau gaudytis kino lauke – išryškina stipriausius metų filmus, supažindina su naujais vardais, leidžia pamatyti žanrų bei temų įvairovę.
Tai reikalinga norint stiprinti žiūrovų pasitikėjimą nacionaliniu kinu bei formuoti natūralų įprotį iš plataus repertuaro rinktis būtent lietuviškus filmus.
Kartu toks ryšys kuriamas ir jausminiu lygmeniu – žiūrovai turi progą geriau pažinti žmones, stovinčius už filmų, suprasti kūrybos procesą ir pamatyti, kiek daug darbo slypi kiekviename kino projekte. Kuo daugiau apie lietuvišką kiną kalbama viešai, tuo jis tampa artimesnis, labiau atpažįstamas ir aktualesnis pačiai auditorijai.
– Kaip, Jūsų manymu, per pastaruosius metus pasikeitė pats Lietuvos kinas – temos, mastas, siekiai?
Vaitiekūnas: – Lietuvos kinas, mano manymu, tapo drąsesnis. Ir ne viena prasme. Drąsesnis kalbėti apie sudėtingas temas, drąsesnis ieškoti savo formos, drąsesnis galvoti apie žiūrovą ir apie tarptautinį kontekstą. Manau, kad per paskutinį dešimtmetį Lietuvos kinas labai išaugo, tapo įvairesnis.
Turime autorinio kino, dokumentikos, žiūroviškų filmų, jaunų kūrėjų debiutų, tarptautinių koprodukcijų. Ne viskas turi būti vienodo tono. Priešingai – kuo daugiau skirtingų balsų, tuo sveikesnė industrija.
– Kiek „Sidabrinė gervė“ gali prisidėti prie lietuviško kino garbės stiprinimo – ypač tuo metu, kai šalies filmai vis dažniau keliauja į tarptautines šventes?
Ubavičius: – Šiandien, kai lietuviški filmai vis dažniau keliauja į tarptautines šventes, „Sidabrinė gervė“ tampa svarbi ir kaip būdas šiuos pasiekimus aiškiau parodyti vietinei auditorijai. Dažnai apie filmų sėkmę užsienyje pirmiausia sužino kino bendruomenė, o apdovanojimai padeda tas istorijas priartinti prie platesnio žiūrovų rato.
Tai tampa proga iš naujo atkreipti dėmesį į pačius filmus, kūrėjus ir pasakojamas istorijas, kurios reprezentuoja šiandieninį Lietuvos kiną, bei padeda žiūrovams geriau suprasti, kaip lietuviškas kinas atrodo ir yra vertinamas tarptautiniame kontekste.
– Kaip tarptautiniai projektai ir sėkmės istorijos keičia vietinės industrijos standartus?
Vaitiekūnas: – Man atrodo, kad tarptautiniai projektai labai kelia ir keičia savivertę. Kai Lietuvos kūrėjai ir specialistai dirba su užsienio projektais arba kai mūsų filmai keliauja po šventes, tai paskatina labai aiškų supratimą: mes esame visaverčiai tarptautinės industrijos dalyviai. Bet tai keičia ne tik savijautą, o ir darbo standartus.
Tarptautiniuose projektuose dažnai ateina kitoks planavimas, kitoks tempas, aiškesnės atsakomybės, didesni reikalavimai gamybai, saugai, teisiniams dalykams, komunikacijai. Visa tai paskui grįžta ir į vietinę industriją, nes standartai ir praktika, įgyta tokiuose projektuose, vėliau taikoma ir vietiniuose, nacionaliniuose projektuose.
– Kaip matote balansą tarp apdovanojimų iškilmės kaip šventės ir jos, kaip ilgalaikio kino kultūros įrankio?
Ubavičius: – „Sidabrinė gervė“ per septyniolika metų tapo ne tik laukiama kino bendruomenės švente, bet ir reikšminga Lietuvos kino kultūros dalimi. Viena vertus, tai reta proga visai industrijai susiburti, pasidžiaugti vieni kitų darbais ir kartu švęsti lietuvišką kiną.
Tokios akimirkos reikalingos pačiai bendruomenei, nes kino kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame dažnai trūksta laiko sustoti ir įvertinti nueitą kelią. Tačiau apdovanojimų reikšmė neapsiriboja vien iškilmėmis. Jie ilgainiui tampa tam tikru kino proceso dokumentavimu – padeda fiksuoti ryškiausius metų filmus, temas, kūrėjus ir besikeičiančias tendencijas.
– Kaip reaguojate į kritiką, kad apdovanojimai kartais neatspindi viso industrijos vaizdo?
Vaitiekūnas: – Man atrodo, kad tokia kritika yra visiškai natūrali ir, kaip mėgstu sakyti, kokie čia apdovanojimai, jei visi patenkinti. Nei vieni apdovanojimai negali idealiai atspindėti viso industrijos vaizdo.
Kinas yra per daug įvairus ir per daug subjektyvus, kad visi sutartume dėl vieno galutinio sąrašo. Ir tai nėra tik Lietuvoje – tai yra visame pasaulyje ir su visais apdovanojimais.
Bet konstruktyvią kritiką aš vertinu labai teigiamai. Tai padeda augti, tobulėti, atliepti industrijos keliamus klausimus ir sumanymus. Kitaip tariant, kritika padeda pasitikrinti, ar procesai pakankamai aiškūs, ar kategorijos atitinka dabartinę kino realybę, ar komisijos sudėtis pakankamai įvairi, ar girdime skirtingas industrijos dalis ir panašiai.
Lietuvos kino istorija
Kartu man svarbu pasakyti, kad apdovanojimai nėra visa Lietuvos kino istorija. Tai yra vienas metų kadras. Svarbus, matomas, simbolinis, bet vis tiek tik vienas kadras. Todėl tikslas turėtų būti ne apsimesti, kad jis apima absoliučiai viską, o stengtis, kad kasmet jis būtų kuo platesnis, tikslesnis ir jautresnis tam, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvos kine.
Ir pabaigai, noriu pasidžiaugti, kokia spalvinga, įdomi ir veržli yra Lietuvos kino industrija – kiek jaunų kūrėjų, kiek apdovanojimų tarptautinėse kino šventėse, kiek profesinių laimėjimų. Ir tai yra nuostabu.
Todėl kviečiu švęsti lietuvišką kiną, palaikyti kūrėjus, atrasti naujus talentus ir stebėti šių metų Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ tiesioginę transliaciją jau gegužės 31 d. per LRT.
– Dėkoju už pokalbį!
2026 metų nominantai
Metų geriausias studento darbas:
Amorfofalas (rež. Džiuginta Radavičiūtė, prod. Džiuginta Radavičiūtė, Samanta Molevičiūtė, LMTA Nacionalinė kino mokykla (KIMO))
Artimas kontaktas (rež. Augustė Gerikaitė, prod. Lineta Lasiauskaitė, Plopsas, LMTA Nacionalinė kino mokykla (KIMO))
Paskutinis sniegas (rež. Sotera Kupinaitė, prod. Gustė Girdvainytė, Džiuginta Radavičiūtė, LMTA Nacionalinė kino mokykla (KIMO))
Signalo kelias (rež. Eglė Razumaitė, prod. Lineta Lasiauskaitė, Plopsas, LMTA Nacionalinė kino mokykla (KIMO))
Sūkurys (rež. Linas Žiūra, prod. Linas Žiūra, LMTA Nacionalinė kino mokykla (KIMO))
Metų geriausias trumpametražis kino filmas:
Betono vaikai (rež. Saulius Baradinskas, prod. Viktorija Seniut-Strolienė)
Loving (rež. Vesta Tučkutė, prod. Milda Buškevičiūtė)
Panaši (rež. Adas Burkšaitis, prod. Greta Akcijonaitė, Kotryna Ramanauskaitė, Ramojus Petrauskas, Aurimas Pukevičius, Magic Film)
Po fentanilio (rež. Rinaldas Tomaševičius, prod. Lineta Lasiauskaitė, Plopsas)
Pra/rasti pasauliai (rež. Aušra Lukošiūnienė, prod. Aušra Lukošiūnienė)
Metų geriausias kino dailininko darbas:
Donatas pirštelis (Danka)
Ieva Rojūtė, Lizanė Fransena (Lisanne Fransen) (Svečias)
Jurijus Grigorovičius (Jurij Grigorovič), Aldis Meinerts (Du prokurorai)
Nerijus Narmontas (Kinų jūra)
Sigita Šimkūnaitė (Badautojų namelis)
Metų geriausias grimo dailininko darbas:
Dalia Baltuškienė (Apsilankymas namuose)
Giedrė Jarockaitė, Rūta Padvelskytė (Renovacija)
Jurgita Globytė (Badautojų namelis)
Milda Petružytė-Gucevičienė (Danka)
Tomašas Sieleckis (Tomasz Sielecki), Mira Voičak (Mira Wojtczak) (Kinų jūra)
Metų geriausias drabužių dailininko darbas:
Javaras Aleinė (Jawara Alleyne), Juozas Valenta (Kinų jūra)
Juozas Valenta, Morta Jonynaitė, Dovilė Balčiūnaitė (Siena)
Monika Vėbraitė (Badautojų namelis)
Morta Jonynaitė (Svečias)
Rasa Taujanskienė (Danka)
Metų geriausias kompozitoriaus darbas:
Domas Strupinskas (Smėlio užtvanka)
Dominykas Digimas (Siena)
Edvardas Broderis (Edvards Broders) (Renovacija)
Gediminas Jakubka (Dulkės, kaulai ir stebuklai)
Paulius Kilbauskas, Vygintas Kisevičius (Vieniša mama)
Metų geriausias garso režisieriaus darbas:
Julius Grigelionis (Svečias)
Kenas Jasumotas (Ken Yasumoto) (Dulkės, kaulai ir stebuklai)
Lukašas Maudris (Lukaš Moudry) (Kinų jūra)
Saulius Urbanavičius (Traukiniai)
Vladimiras Golovnitskis (Vladimir Golovnitski) (Du prokurorai)
Metų geriausias montažo režisieriaus darbas:
Armandas Začas (Armands Začs) (Renovacija)
Danielius Kokanauskis (Dulkės, kaulai ir stebuklai)
Eimantas Belickas (BIX Beveik nirvana)
Ignė Narbutaitė (Kinų jūra)
Kostas Radlinskas (Danka)
Metų geriausias operatoriaus darbas:
Audrius Budrys (Siena)
Bartošas Sviniarskis (Bartosz Swiniarski) (Kinų jūra)
Lukas Karalius, Alina Lu (Lagūna)
Vytautas Katkus (Dulkės, kaulai ir stebuklai)
Zbignievas Bartoševičius (Zbigniev Bartoševič) (Danka)
Metų geriausias antraplanis aktorės vaidmuo:
Aistė Diržiūtė-Rimkė (Renovacija)
Jelena Kirejeva (Badautojų namelis)
Lina Rastokaitė (Danka)
Saulė Bliuvaitė (Svečias)
Urtė Povilauskaitė (Siena)
Metų geriausias antraplanis aktoriaus vaidmuo:
Albinas Kėleris (Badautojų namelis)
Džianas Huangas (Jian Huang) (黃健瑋) (Kinų jūra)
Juozas Budraitis (Smėlis tavo plaukuose)
Romanas Lutskis (Roman Lutskyi) (Renovacija)
Salvijus Trepulis (Danka)
Metų geriausias aktorės vaidmuo:
Danguolė Beinarytė (Siena)
Ineta Stasiulytė (Badautojų namelis)
Jūratė Onaitytė (Smėlis tavo plaukuose)
Ula Liagaitė (Danka)
Žygimantė Elena Jakštaitė (Renovacija)
Metų geriausias aktoriaus vaidmuo:
Arvydas Dapšys (Badautojų namelis)
Marius Repšys (Kinų jūra)
Paulius Pinigis (Badautojų namelis)
Robertas Petraitis (Aktyvistas)
Šarūnas Zenkevičius (Siena)
Metų geriausias mažumos bendros gamybos kino filmas:
Du prokurorai (rež. Sergei Loznitsa, liet. prod. Uljana Kim)
Iki pergalės! (rež. Valentyn Vasyanovych, liet. prod. Marija Razgutė, M-Films)
Smėlio Užtvankos (rež. Čejen Černic Čanak, liet. prod. Ieva Norvilienė)
Traukiniai (rež. Maciejus (Maciej) J. Drygas, liet. prod. Rasa Miškinytė)
Vieniša mama (rež. Dženikė Askevolda (Janicke Askevold), liet. prod. Gabija Siurbytė, Viktorija Rimkutė, Dansu Films)
Metų geriausias animacinis filmas:
Bff. Turbo nuotykių maratonas (rež. Urtė Oetingerė (Oettinger), Ignas Meilūnas, prod. Agnė Adomėnė);
Pasaulių sutvėrimas (rež. Kristina Buožytė, Vitalijus Žukas, prod. Kristina Buožytė, Vitalijus Žukas, Natrix Natrix)
Pingvinas ir balandis (rež. Gertrūda Nemčauskaitė, prod. Justė Beniušytė, Ignas Meilūnas)
Ten (rež. Šarūnas Vyštartas, prod. Akvilė Bliujūtė-Janušė, Meinardas Valkevičius, Meinart)
Metų geriausias ilgametražis dokumentinis kino filmas:
Bix beveik nirvana (rež. Emilis Vėlyvis, prod. Uljana Kim)
Dulkės, kaulai ir stebuklai (rež. Aistė Žegulytė, prod. Uljana Kim, Migla Butkutė, Kristofė Audeguisė (Christophe Audeguis), Dominika Marzoto (Dominique Marzotto), Lionelis Arielis Guedijus (Lionel Ariel Guedj), Robertas (Roberts) Vinovskis, Dominikas Jarmakovičius (Dominiks Jarmakovičs)
Irena (rež. Giedrė Žickytė, prod. Giedrė Žickytė, Ilma Nausėdaitė, Andrius Korvel, Pilė Riunkė (Pille Rünk), Martička Božilova (Martichka Bozhilova)
Lagūna (rež. Šarūnas Bartas, prod. Šarūno Barto studija Kinema, KinoElektron)
Toks kaimas Amerikoje (rež. Ramunė Rakauskaitė, prod. Ramunė Rakauskaitė)
Metų geriausias scenarijaus autorius:
Gabrielė Urbonaitė (Renovacija)
Ignas Jonynas (Siena)
Karolis Kaupinis (Badautojų namelis)
Saulė Bliuvaitė (Kinų jūra)
Vytautas Katkus, Marija Kavtaradze (Svečias)
Metų geriausias režisieriaus darbas:
Aistė Žegulytė (Dulkės, kaulai ir stebuklai)
Gabrielė Urbonaitė (Renovacija)
Jurgis Matulevičius (Kinų jūra)
Karolis Kaupinis (Badautojų namelis)
Vytautas Katkus (Svečias)
Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas:
Badautojų namelis (rež. Karolis Kaupinis, prod. Marija Razgutė, M-Films)
Kinų jūra (rež. Jurgis Matulevičius, prod. Ieva Černiauskaitė, Stasys Baltakis)
Renovacija (rež. Gabrielė Urbonaitė, prod. Uljana Kim, Alise Rogule, Dominikas Jarmakovičius, Kristiana Van der Heidena (Kristian Van der Heyden)
Siena (rež. Ignas Jonynas, prod. Rūta Jekentaitė, Martynas Mickėnas)
Svečias (rež. Vytautas Katkus, prod. Marija Razgutė, Brigita Beniušytė, M-Films)
Metų žiūroviškiausias filmas:
Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes (rež. Vytautas V. Landsbergis, prod. Žilvinas Naujokas)
Kai nesitiki (rež. Vytautas Adomaitis, prod. Julius Balašaitis, Baltas filmas)
Laimingos Žvaigždės (rež. Justinas Krisiūnas, prod. Matas Valiulis, Justinas Krisiūnas)
Milijonieriaus jubiliejus (rež. Tadas Vidmantas, prod. Vabalo filmai)
Šeima į gamtą (rež. Marius Rimkus, prod. Dagnė Puodžiūnaitė, Rokas Vabalas, Lukas Karpovičius)
