Vėlinės – gyvųjų mirusiųjų šventė. Gyvenimas – trumpas brūkšnelis tarp antkapio skaičių. Vieną gali išsikalti, o antrą – tau iškals. Tad, Vėlinės iškalbingas gyvenimo laiko matas sureikšminantis mūsų buvimą čia ir dabar. Vėlinių ugnys ir gėlių žiedai – apeiginiai saitai su iš protėvių paveldėtomis galiomis keliančiomis eiti, kurti, gyventi.
Kelkis kareivėli, gana tau gulėti
Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia
Jau tavo galvelės priešų kulkos laukia…
Vėlinės – budėjimo šventė, išėjusieji budina ir kelia prisnūdusius gyvuosius kovoms ir darbams išbaigti. Jų ilgesingas šauksmas jausmų vilnimis sklinda per mūsų sielas, kad suderinę jų stygas išgirstume pačia gražiausią gaidą.
Mūsų siela – per žemiškus kūnus tekanti, budinanti, prikelianti antdangiškoji dvasia. O dvasia – dieviška šviesa iš Aukščiausiojo buveinės – Dausų įspįstanti per dangaus skliauto angeles – žvaigždes. Kiek žmonių žemėje – tiek žvaigždžių danguje. Šviesus žmogus – šviesi žvaigždė, tamsus – blausi, vos žibanti. Nerodyk į žvaigždes pirštu. Nežinai kuri tavoji. Pataikysi į savąją – mirsi. Žvaigždė nukris – užges, o jos šviesa parodys vėlei kelią į Dausas.
Šiais vaizdiniais perteikiami giliausi žmogaus būties esmių supratimai. Gyvenimas – laikas žemėje, kai per kūną srūva dieviškųjų Dausų dvasia – siela. Ar toji šviesa išsisklaido tyruose kai mirštame, ar sugrįžta atgal Dievop iš kur manyta ją nusileidus? Mokslo šviesoje tai sunkiai išsprendžiamas klausimas. Tačiau aišku viena – šis gyvenimas vienintelis ir nepakartojamas. Kito nebebus. Bus kitų gyvenimai. O mūsų juose teliks tiek kiek ateinančioms kartoms esame atidavę savęs.
Žvakelių žvaigždynai ant kapų kauburių – tai ant protėvių pečių pakylėti tirpstantys mūsų gyvenimai. Atėjome čia jų pramintu keliu, dabar mano pareiga savo trumpo gyvenimo brūkšneliu pratęsti šią nesibaigiančią Visų gyvenimų trajektoriją.
Skaičiai skiriasi, o brūkšnelis tarp skaičių , nepatikėsit, visur vienodas. Ar man vienam taip atrodo?
Žvakelių žvaigždynai – niekada tai nešovė į galvą. Gražu, pakylėja.
Kai per didžiulę pievą eidavome į kapines, tarp pušų mirksinčios liepsnelės atrodė, lyg sielos, nedrąsiai grįžtančios, kur buvo jų kūnai palaidoti, kad ten mus pamatytų…
is tiesu nepaprastai ispudingai atrodo kapines Lietuvoje velai vakare ar jau nakti gryztant aplankius artimuju kapus is atokesniu rajonu – atrodo kad kazkaip atsiranda bendrumas su isejusiais Anapilin….
Okupacijos metais galimybe aplankyti kapus darbo dienomis galedavome tik po darbo o ir zvakes pardavineti pries Velines budavo draudziama todel baltomis parafininemis apsirupindavome dar vasara, vaskines pirkdavomes prie baznyciu irgi is anksto arba gamindavomes patys. Ypac gelbejo Kauno bobuciu prie kapiniu pardavinejami “sedevrai” – savadarbes mazuose keramikiniuose vazoneliuose su patikimais dagciais kuriu neuzpusdavo joks vejas ir neuzgesindavo joks lietus ar slapdriba…..
Žr. nuotrauką – ar ji nauja? Jei nauja – čia kai ko trūksta?
,,Paroda apie visada šalia esančią mirtį ir požiūrį į ją”
– diena.lt/naujienos/vilnius/menas-ir-pramogos/paroda-apie-visada-salia-esancia-mirti-ir-poziuri-i-ja-993966