J. Vaiškūnas. Visų šventė (video)

Vėlinės – gyvųjų mirusiųjų šventė. Gyvenimas – trumpas brūkšnelis tarp antkapio skaičių. Vieną gali išsikalti, o antrą – tau iškals. Tad, Vėlinės iškalbingas  gyvenimo laiko matas sureikšminantis mūsų buvimą čia ir dabar. Vėlinių ugnys ir gėlių žiedai – apeiginiai saitai su iš protėvių paveldėtomis galiomis keliančiomis eiti, kurti, gyventi.

Kelkis kareivėli, gana tau gulėti
Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia
Jau tavo galvelės priešų kulkos laukia…

Vėlinės – budėjimo šventė, išėjusieji budina ir kelia prisnūdusius gyvuosius kovoms ir darbams išbaigti. Jų ilgesingas šauksmas jausmų vilnimis sklinda per mūsų sielas, kad suderinę jų stygas išgirstume pačia gražiausią gaidą. 

Mūsų siela – per žemiškus kūnus tekanti, budinanti, prikelianti antdangiškoji dvasia. O dvasia – dieviška šviesa iš Aukščiausiojo buveinės – Dausų įspįstanti per dangaus skliauto angeles – žvaigždes. Kiek žmonių žemėje – tiek žvaigždžių danguje. Šviesus žmogus – šviesi žvaigždė, tamsus – blausi, vos žibanti. Nerodyk į žvaigždes pirštu.  Nežinai kuri tavoji. Pataikysi į savąją – mirsi. Žvaigždė nukris – užges, o jos šviesa parodys vėlei kelią į Dausas.

Šiais vaizdiniais perteikiami giliausi žmogaus būties esmių supratimai. Gyvenimas – laikas žemėje, kai per kūną srūva dieviškųjų Dausų dvasia – siela. Ar toji šviesa išsisklaido tyruose kai mirštame, ar sugrįžta atgal Dievop iš kur manyta ją nusileidus? Mokslo šviesoje tai sunkiai išsprendžiamas klausimas. Tačiau aišku viena – šis gyvenimas vienintelis ir nepakartojamas. Kito nebebus. Bus kitų gyvenimai. O mūsų juose teliks tiek kiek ateinančioms kartoms esame atidavę savęs.

Žvakelių žvaigždynai ant kapų kauburių – tai ant protėvių pečių pakylėti tirpstantys mūsų gyvenimai. Atėjome čia jų pramintu keliu, dabar mano pareiga savo trumpo gyvenimo brūkšneliu pratęsti šią nesibaigiančią Visų gyvenimų trajektoriją.