M. Kundrotas. Šventybės gynyba ir humoras, kurio nėra

Religinis herojus, raitas ant klozeto. Ruda medžiaga ištepliotos marmūzės šluostymasis į tautinę ir valstybinę vėliavą. Įsiveržimas į religinės bendruomenės apeigas su patyčiomis. Visa tai kelia rimtų klausimų, ar turėtų būti viešosios raiškos ribos, kalbant apie tautinių, pilietinių, religinių šventybių dergimą.

Yra du kraštutinumai. Vienas jų – absoliuti žmogaus raiškos laisvė, deja – galima tik teoriškai. Netgi didžiausi liberalai pripažįsta: Jūsų laisvė mosuoti kumščiais baigiasi ties mano nosies riba. Kitas – ginti šventybę disproporcinėmis priemonėmis. Prancūzijoje veikiantis leidinys „Charlie Hebdo“, religines figūras vaizduojantis sodomiškų aktų piešiniais ir kitomis žeminamomis formomis, sulaukė tikėtino atsako. Krikščionys įprato taikstytis su patyčiomis, o giliai tikintys musulmonai atsakė šūviais.

Atviras klausimas, kas labiau pateisinama – patyčios iš kito žmogaus šventybės, o per tai – ir iš paties žmogaus, ar atsakymas smurtu? Atsakymas priklauso nuo atskaitos taško. Šiuo atveju smurtininkus galima suprasti labiau: jų motyvas – ginti savo šventybę – kilnus, nors priemonės – aiškiai disproporcinės. Peckelių atveju žemas tiek motyvas, tiek raiškos būdas. Jie siekė išniekinti tai, kas žmonėms šventa, ir padarė tai atgrasiausiomis formomis.

Tą patį reiktų pasakyti ir apie šviežią įvykį, kai centrinė krikščionių figūra spektaklyje pavaizduota besituštinančio asmens pozoje. Nei tai kritika, nei humoras. O jei humoras, tai spuoguotų, agresyvių mažvaikių lygio. Vaikystėje girdėjau eilėraštį: susitiko trys draugai… Po to įvardyti vyriški ir moteriški organai, o galiausiai dėl rimo paminėti plaukai. Tolesniame stulpelyje vaizdžiai apibūdintos įvardytų organų funkcijos. Kvatojomės, nes lytinės brandos laikotarpiu juoką kelia pats vulgarumas, be jokio papildomo sąmojaus.

Pasitaiko anekdotų, karikatūrų ar kitokio žanro humoro, kur esama vulgarumo, bet kartu yra gilesnė mintis. Kai kur – net filosofinė. Tada būna, ką apmąstyti ar iš ko pasijuokti. Bet juoktis iš paties vulgarumo subrendusiam žmogui – žemiausias lygis. Kitas klausimas – ar tokius atvejus turėtų reguliuoti valstybė? Gal žmogus turi teisę būti kvailas arba šlykštus? O gal netgi turi teisę tą kvailybę ar šlykštybę perduoti kitiems, jeigu jiems tai patinka?

Atsakymas į tai – sudėtingas. Maža, kas kam gali būti šlykštu. Pasitaiko sutikti žmonių, kuriems šlykštūs kitų tautų, religijų, rasių atstovai. Nejau drausime jiems rodytis gatvėse dėl to, kad kažkas jiems jaučia liguistą pasibjaurėjimą? Kitas atvejis, kai logiškai aiškus motyvas sukelti pasišlykštėjimą ar pasipiktinimą. Ekshibicionizmas draudžiamas net ganėtinai liberaliose visuomenėse. Motyvas užgauti kitą žmogų be racionalios priežasties vadinamas sadizmu, o tai – smerktinas motyvas.

Antra vertus lieka klausimas, ar draustina visa, kas gali žeisti? Aštri ironija destruktyvaus politiko, kriminalinio nusikaltėlio ar šiaip amoralaus asmens atžvilgiu? Žinoma, jog tokiais atvejais sarkazmas yra atsakas į destrukciją. Ir dauguma atvejų – adekvatesnis, nei šaudymas. Tas pats principas tinka, kalbant apie destruktyvias idėjas ar jų sistemas. O jei kam nors tautiškumas, patriotizmas ar konkreti religija atrodo būtent destruktyvia idėja? Ką gi, šiuo atveju valstybės bešališkumas – sunkiai įmanomas. Dauguma religijų moko doros, kas yra valstybinės reikšmės reikalas, o tautiškumas ir patriotizmas yra tiesioginis valstybės interesas.

Valstybės bešališkumas religijų klausimu turi apsiriboti vienodomis teisėmis visoms religinėms bendrijoms, kurių doktrinos ir praktikos atitinka doros, tautiškumo ir patriotizmo principus. Jokios politinės ar teisinės viršenybės vienai religijai kitų atžvilgiu. Bet pati religija, kaip reiškinys, turi būti ginama valstybės nuo amoralių išpuolių. Kas kita – kritika. Ji galima, o kai kuriais atvejais ir būtina. Tai – pliuralistinės visuomenės sąlyga.

Leistina ir švelni pašaipa. Feisbuke net yra grupė „Bažnytiniai anekdotai“, kur patys krikščionys pokštauja apie savo tikėjimą ir kertines jo figūras. Humoras gerina sveikatą, lavina protą, ugdo vaizduotę. Bet humoras skirtinas nuo vulgarybių, kur tikėjimas, jo figūros ir patys tikintieji žmonės užgauliojami, žeminami ar šmeižiami.

Kalbant apie tautinius ir valstybinius simbolius, jų niekinimas demotyvuoja žmones savo tautos ir valstybės atžvilgiais. Tokie veiksmai naudingi tiktai priešams – tiek vidiniams, tiek išoriniams. Galima diskutuoti apie tai, ar Lietuvą geriau reprezentuoja Trispalvė, ar Didžiosios Kunigaikštystės laikų vėliava su Vyčiu, ar koks nors naujadaras, bet tiek valstybinės, tiek istorinės vėliavos tepliojimas kokiais nors maisto produktais ar žmogaus kūno išskyromis yra nusikalstama patyčia. Ir tai turi būti baudžiama įstatymu.

Na, o brovimasis į religinių bendrijų susirinkimus ar šventoves, įžeidinėjant ten susirinkusius tikinčiuosius, baustinas net pagal galiojančius įstatymus. Tereikia juos vykdyti. Be jokių atsikalbinėjimų apie žmogaus išraiškos laisvę ar tariamą meną.

Būtina parengti išsamią teisinę bazę, kur kritika ar humoras būtų atskirti nuo patyčių, nustatant patyčių ribas ir objektus. Pradedant nuo religinių, tautinių ir valstybinių vertybių apsaugos nuo šio pobūdžio destrukcijos. Maža vilties, jog tai darys dabartinis Seimas, kuriame vyrauja liberalios ir kairuoliškos nuostatos, bet artėja prezidento rinkimai.

Šventybės gynyba galėtų tapti rimtu lakmuso popierėliu, nustatant pretendentų vertę užimti šias pareigas. Juk prezidentas turi įstatymo iniciatyvos teisę ir didžiulį moralinį autoritetą. O tai – jau šis tas. Imkime ir užduokime pretendentams klausimą: ar jie sieks apginti šventybę?