J. Akilaitis. Gedulo minėjimų veidmainystė: valdžia prisimena tremtinius ir aukas, bet bijo prisiminti tuos, kurie pasiryžo kovoti

Birželio viduryje Lietuvos valdžia vėl iškilmingai kalbės apie sovietinės okupacijos nusikaltimus. Prie Seimo bus keliama valstybės vėliava, skambės gedulingos kalbos, bus dedamos gėlės prie tremtinių ir politinių kalinių paminklų, rengiamos parodos, tylos minutėmis pagerbiamos okupacijos aukos. Minėsime 1941 m. birželio 14-osios trėmimų 85-ąsias metines – vieną baisiausių Lietuvos tautos tragedijų.

Tai būtina ir teisinga. Tačiau kartu kyla esminis klausimas: kodėl valstybė kalba apie Tautos kančią, bet sąmoningai nutyli Tautos pasipriešinimą?

Šių metų oficialioje Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų programa prasidės birželio 13 d. Rumšiškėse, pirmųjų masinių trėmimų aukoms prie Laptevų jūros pagerbti.

Birželio 14 d. Vilniuje vyks pagrindiniai valstybės minėjimai: Seime – iškilmingas posėdis, tylos minute pagerbtos okupacijos aukos, Nepriklausomybės aikštėje pakelta valstybės vėliava.

Vėliau vyks eisena, gėlių padėjimas prie politinių kalinių ir tremtinių paminklų, atminimo valanda Naujojoje Vilnioje ir šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje. Birželio 15 d. – pagerbti už Lietuvos laisvę žuvę kariai Antakalnio ir Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse ir kt.

Tačiau dienotvarkėje – nė žodžio apie 1941 metų Birželio sukilimą – net menkiausio dėmesio pačiam istoriniam lūžiui, kuris buvo tiesioginis Lietuvos žmonių atsakas į sovietinį terorą, areštus, kankinimus ir masines tremtis.

Vos po savaitės, kai tūkstančiai lietuvių buvo vežami gyvuliniuose vagonuose į Sibiro platybes, Lietuvoje prasidėjo ginkluotas tautos sukilimas prieš sovietų okupantą. 1941 metų birželio 23 dieną Kauno radijo bangomis pasauliui buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Sukilėliai savo krauju paneigė didžiausią sovietinį melą

Tai, kad Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo savo noru. Birželio sukilimas buvo nepriklausomybės siekio ir pasipriešinimo okupacijai aktas, kurį slepia mūsų valdžia ir kurio neleidžia aiškiai atskirti nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų.

Šiandien Lietuvos valdžia pasirinko nesąžiningą ir morališkai prieštaringą istorinės atminties kelią – ji lenkia galvą prieš tuos, kurie buvo vežami į tremtį, tačiau nusuka žvilgsnį nuo tų, kurie, matydami tautos naikinimą, ryžosi stoti į kovą. Pagerbiami kančios simboliai, tačiau ydingai nutylimi pasipriešinimo simboliai.

Tokia atminties politika kuria nevisavertį, iškreiptą istorinį pasakojimą – tarsi lietuvių tauta visada buvo tik pasyvi istorijos auka, o ne tauta, kuri sukilo, kovojo ir savo krauju paliudijo, kad okupacija niekada nebuvo priimta.

Kodėl valstybė drąsiai kalba apie tremties vagonus, bet nedrįsta prabilti apie tuos, kurie mėgino sustabdyti trėmimus ir sovietinį terorą? Ar tai istorinė atsakomybė, ar politinė baimė?

Lietuvos istorija yra ne tik tremtinių ašaros

Ar Lietuvos istorinė politika netapo diplomatinio patogumo ir politinio išskaičiavimo įkaite? Ar, vengdama galimų ginčų ir kritikos, valdžia nėra pasirengusi iš tautos atminties ištrinti tuos istorijos puslapius, kurie reikalauja drąsos ir principingumo juos prisiminti?

Lietuvos istorija yra ne tik tremtinių ašaros – tai ir sukilėlių kraujas, pralietas už teisę būti laisviems.

Politinė valia

Dar prieš kelis metus Vilniaus forumas, o vėliau – Tautos forumas viešai atkreipė dėmesį, kad valstybė iki šiol stokoja politinės valios aiškiai įprasminti Birželio sukilimą kaip pasipriešinimo sovietinei okupacijai aktą ir reikalavo įtraukti 1941 m. birželio 23 d. sukilimą į oficialų valstybės atminties kalendorių.

Ypač paradoksalu, kad Lietuva, nuolat pabrėžianti Ukrainos teisę priešintis Rusijos agresijai ir didvyriškai ginančią savo laisvę, ne visu pajėgumu įvertina savosios tautos ginkluotą pasipriešinimą 1941 metais. Negalima vienoje istorijos pamokoje girti kovą už laisvę, o kitoje – droviai nutylėti tuos, kurie pirmieji pakilo prieš sovietinę imperiją.

Žinoma, Birželio sukilimas yra sudėtingas istorinis įvykis, kuriam mėginama primesti nacistinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje įvykdytus nusikaltimus ir jų aukų tragedijas.

Tačiau istorinė atsakomybė reikalauja atsakingo vertinimo ir gebėjimo atskirti sukilimo tikslą – Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo siekį ir pasipriešinimą sovietinei okupacijai – nuo vėliau nacių okupacinio režimo vykdytų nusikaltimų.

Brandžios valstybės istorinė atmintis turi gebėti pripažinti visą istorijos sudėtingumą: pagerbti nekaltas aukas, pasmerkti nusikaltimus ir kartu deramai įvertinti tuos, kurie, rizikuodami savo gyvybe, siekė Lietuvos laisvės. Tik toks visapusiškas požiūris leidžia išsaugoti istorinę tiesą ir nepalikti reikšmingų tautos istorijos puslapių užmarštyje.

Todėl šių metų minėjimai palieka kartų įspūdį. Valdžia dar kartą rodo gebėjimą rengti iškilmes, tačiau jai trūksta drąsos pasakyti visą istorinę tiesą.

Lietuvos istorija nėra vien tremties vagonai ir masinės kapavietės. Tai ir žmonės, kurie, matydami savo Tautos naikinimą, išėjo į gatves su ginklu rankose ir paskelbė pasauliui: Lietuva nenori būti vergė!

Prezidentas ir Seimas turi įgauti drąsos ir ryžto

Negali būti abejonių, kad Birželio sukilimas siekė tik nepriklausomybės ir išsivadavimo iš okupantų jungo, vykdomo teroro nutraukimo. Nors jo atkurta nepriklausomybė gyvavo labai trumpai, tačiau ji aiškiai parodė pasauliui, jog Lietuva buvo ne „įstojusi į sovietų sąjungą savo noru“, o SSRS okupuota.

Tūkstančiai sukilėlių vos per kelias dienas žuvo gindami Lietuvos laisvę, gelbėdami politinius kalinius, stabdydami sovietų nusikaltimus ir represijas.

Pagerbti šį įvykį aukščiausiu lygiu ir didžiuotis juo, pagaliau išsilaisvinant iš melagingos sovietinės istoriografijos pančių yra mūsų visų Lietuvos piliečių pareiga, jei siekiame išsaugoti sukilėlių ir partizanų krauju iškovotą ir mums paliktą Lietuvos valstybę.

Todėl Lietuvos Prezidentas ir Seimas turi įgauti drąsos ir ryžto – aiškiai reabilituoti 1941 m. birželio sukilimą, kaip istorinį tautos pasipriešinimo okupacijai aktą, atspindėjusį lietuvių tautos valią išsivaduoti iš sovietinės priespaudos ir atkurti nepriklausomą valstybę, pripažįstant jį teisėtu pasipriešinimo okupacijai veiksmu.

Kartu būtina pradėti parlamentinį sumanymą dėl viešo švietimo ir istorinės atminties stiprinimo, kuria būtų aiškiai ir viešai atskiriami 1941 m. sukilimo tikslai nuo vėlesnių nacistinio okupacinio režimo nusikaltimų, užkertant kelią klaidinančioms istorinėms interpretacijoms.

Dėl Tautos kančių labiausiai virkaujantys Seimo nariai turėtų surengti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtraukimą į oficialų Lietuvos valstybės atminties kalendorių, užtikrinant, kad ši data būtų kasmet žymima valstybinio lygmens minėjimais, renginiais ir švietimo sumanymais, deramai pagerbiant sukilėlių siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Jie turi viešai ir parlamentinėje veikloje kelti istorinės tiesos klausimą dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo, skatinti Lietuvos Respublikos institucijas nutraukti istorinį neryžtingumą, nes istorija reikalauja drąsos, o lietuvių visuomenė reikalauja tiesos.

Taigi, kol valstybė nedrįs deramai pagerbti 1941 metų Birželio sukilimo, tol jos kalbos apie istorinę atmintį liks veidmainiškos, nes iškilmingas gedulo iškilmes visada lydės klausimas: kodėl pagerbiame tremties aukas, bet nedrįstame pagerbti tų, kurie pakilo ginti Lietuvos laisvės?

Autorius kilęs iš sovietinių tremčių paliestos šeimos.