(Tęsinys)
Istoriniai Marcelijaus Martinaičio žodžiai
Literatūriniai tiltai, jungę Lietuvą su Lenkijos lietuviais, buvo tiesiami gerokai anksčiau, nei daug kam šiandien galėtų atrodyti. Anais laikais tie tiltai buvo trapūs, o išrinktieji jais judėjo retai, epizodiškai, akylai stebimi ir dozuojami tuometinės valdžios saugotojų.
1955-aisiais pas Lenkijos lietuvius atkeliavo poeto Teofilio Tilvyčio žodis. 1957 metais sausakimša Punsko kino salė griausmingais plojimais susitiko poetą bei literatūros kritiką Kostą Korsaką.
O po dvejų metų, 1959-aisiais, Punsko kultūros namų skliautai iškilmingai lingavo nuo tuometinio poetinio olimpo viršūnėje karūnuoto Eduardo Mieželaičio eilių. Į gimtuosius Bubelius retsykiais tyliai sugrįždavo ir poetas Albinas Žukauskas… O po to – tyla. Tik 1978 metais ją pralaužė poeto Eugenijaus Matuzevičiaus apsilankymas Punske.
Visi šie susitikimai vyko po griežtu kontrolės didinamuoju stiklu. Jie vietos lietuviams buvo nepalyginamai daugiau nei oficialūs apsilankymai – tai buvo gyvas, neįkainojamas kraujo ryšys su Didžiąja Lietuva, maitinęs dvasią per pačias didžiausias jotvingių krašto lietuvių sausras.
Visai naujas, kokybiškai kitoks ir nepertraukiamas literatūrinių ryšių laikas prasidėjo įsimintinais 1986 metais. Į Punską atvyko Lietuvos rašytojų delegacija: Mykolas Karčiauskas, Marcelijus Martinaitis ir prozininkas Juozas Baltušis.
Susitikimas įvyko sausakimšoje Punsko mokyklos sporto salėje. Žmonės stovėjo petys į petį, gaudydami kiekvieną gyvą lietuvišką žodį.
Svečiai iš Vilniaus (gal išskyrus Baltušį) atvirai kalbėjo apie lietuvių literatūros procesus, skaitė savo naujausius kūrinius. Tuo metu nei patys rašytojai, nei vietos rengėjai net nenutuokė, kad jie ką tik tapo „Poezijos pavasario“ tradicijos Lenkijoje pradininkais.
Šių eilučių autoriaus ausyse ilgam gyvai aidėjo tuomet Marcelijaus Martinaičio ištarti žodžiai. Kai buvo pasiskųsta, kaip sudėtinga nuvykti į „Poezijos pavasario“ šventę Lietuvoje, kad sovietų pasieniečiai per sieną nepraleidžia, Marcelijus šyptelėjo, patapšnojo per petį ir tarė:
„Kodėl neatvyksti į „Poezijos pavasarį“ Lietuvoje?.. Sudėtinga? Per sieną neleidžia? Tai niekis. Negali atvykti pas mus, tai „Poezijos pavasaris“ atvyks čia.“
Šie žodžiai tapo kūnu jau kitais, 1987, metais. Viskas, kas įvyksta pirmą kartą – pirmoji meilė, pirmasis įkopimas į nepažįstamo kalno viršūnę, pirmasis nepriklausomas apsilankymas Lietuvoje – palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
1987-ųjų pavasarį Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“ su džiaugsmu rašė
Šiais metais „Poezijos pavasaris“ pražydo ir Punsko krašte. Šios gražios šventės aukurą uždegė Lietuvos TSR liaudies poetas Algimantas Baltakis. Kartu su juo susitikti su poezijos mėgėjais atvyko poetai: Sigitas Geda, Ramutė Skučaitė, Algimantas Bučys ir mūsų tėviškėnas Sigitas Birgelis.
Pirmieji susitikimai vyko Navinykų ir Punsko mokyklose. Poetai ne tik skaitė savo eiles, bet ir džiugino vietinius dovanotomis knygomis, kurių tuomet buvo deficitas.
Šventę papuošė vietos licėjaus bei pradinių klasių mokinių dainos, šokiai ir deklamacijos. Mažoji Punsko ir Seinų visuomenė suprato – įvyko kažkas didingo ir negrįžtamo.
Nors pirmuosius kelerius metus šventės rengimą formaliai prižiūrėjo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Punsko skyrius, jau nuo 1989 metų, prasidėjus politiniams pokyčiams, „Poezijos pavasario“ vairą perėmė Lenkijos lietuviai. O tiesioginiu jo koordinatoriumi ir siela tapo šių eilučių autorius.
Šventė rado savo tvirtą, nepajudinamą vietą krašto kultūrinių renginių kalendoriuje ir giliai įleido šaknis į šio regiono literatūros dirvą.
Nuotraukose 2016 m. „Poezijos pavasario“ akimirkos
(Bus daugiau)
Džiugu, Sigitai, kad Licėjus, kaip jotvingių poezijos žiburys ir šiandien gyvuoja Lenkijoje.