Argumentu ad hominem vadinamas atvejis, kai nuo teiginio aptarimo pereinama prie teigiančio asmens aptarinėjimo. Tai tradiciškai laikoma viena didžiausių argumentavimo klaidų. Bet prastas tas mąstytojas, kuris nėra bent karto suabejojęs net ir didžiausia aksioma ar akivaizdybe.
Klasikinės logikos požiūriu – kad ir kas būtų asmuo, tai nėra joks įrodymas apie jo teiginio klaidingumą ar teisingumą. Vis dėlto pereinant prie konkrečių atvejų viskas atrodo sudėtingiau. Diskutuojant ar analizuojant svarbu ne tik tai, ką autorius sako, bet ir kodėl jis taip sako. Aiškinantis, ar tai, ką jis sako, yra tiesa, svarbūs du veiksniai – (be)šališkumas ir išsilavinimas. Išsilavinimas tiek žinių, tiek ir mąstymo įgūdžių prasme.
Jei tarsime: „čia juk – moteris, ji ir mąsto kaip moteris“, tai savaime bus beprasmis teiginys. Moteris, kaip ir vyras, gali būti teisi, gali klysti, o gali ir sąmoningai meluoti. Bet jei kalbėsime apie konkrečią poziciją, susijusią su lyčių klausimu, pozicijos autoriaus lytis jau įgaus reikšmės.
Pavyzdžiui, kalbant apie moterų teisių plėtrą vyrų teisių sąskaita ar atvirkščiai, abiejose pusėse – tiek vyrų, tiek moterų pusėje – atsiranda šališkumo tikimybė. Tokiu atveju, siekiant objektyvumo, dera išklausyti abiejų pusių ir ieškoti tiesos, peržengiančios bet kurias šališkas pozicijas.
Šališkumo tikimybė galima tiek politikoje, tiek ir moksle. Pavyzdžiui, jei lenkų istorikas Barborą Radvilaitę aprašo kaip pasileidėlę arba Vokietijos žydas Adolfą Hitlerį vaizduoja slaptu homoseksualistu, tokie šaltiniai ir jų teiginiai vertintini ypač kritiškai. Abiem šiais atvejais labai tikėtina antipatija, o tiek simpatija, tiek ir antipatija gali sąlygoti šališkumą ir iškreipti tiesą.
Ne ką mažesnė problema, nei šališkumas, gali būti išsilavinimo trūkumas.
Žmogus, gyvenantis uždaroje informacinėje erdvėje ir dar pasižymintis mąstymo inertiškumu vargiai galės būti lygiavertis diskusijos partneris asmeniui, nuolatos atnaujinančiam savo žinių ir minčių bagažą. Aišku, iš principo pirmasis gali būti teisus, o antrasis – klysti, bet labiau tikėtina, kad bus atvirkščiai. Tai nėra vien provincijos ir metropolio skirtumas, pirmiausiai ateinantis į galvą. Informacinių technologijų amžiuje provincialas gali būti labiau išsilavinęs už metropolio gyventoją.
Tiek šališkumas, tiek išsilavinimas priklauso nuo daugelio sąlygų – patirties, aplinkos, prigimties, tapatybės, grupinės priklausomybės. Apie mąstymo sąlygotumą kalbėjo jau Frensis Beikonas XVI – XVII amžiuose. O juk bet kokia nuoroda į šias sąlygas, aptariant vieno ar kito autoriaus teiginius, tai – grynų gryniausi argumentai ad hominem.
Atsakymas į klausimą, kodėl žmogus teigia tai, ką teigia, gali būti raktas atsakymui – ar tai, ką jis teigia, yra tiesa. Kitaip tariant, svarbu išsiaiškinti, kokį poveikį teiginio turiniui gali turėti žmogiškasis veiksnys, ribojantis tiesos pažinimą ar net iškreipiantis jos supratimą.
Argumentavimui ad hominem rimčiausias galimas priekaištas – toks, kad jis nukreipia dėmesį nuo diskusijos ar analizės esmės, nuo objekto į subjektą, į tai, kas tiktai gali turėti reikšmės. Iš tiesų, tam tikrais atvejais ir šališkas, ir mažiau išsilavinęs žmogus gali būti teisus. Tad ar verta nagrinėti jo šališkumo ar išsilavinimo mastus, kai kalbama apie teiginio esmę?
Kiekvienos žinios ar minties vertę lemia tai, kas ja sakoma. Ne tai, kas ją sako. Šia prasme daugeliui mūsų visuomenėje dar reikia vaduotis iš argumentavimo ad hominem, kai vadovaujamasi autoritetais, o kitų mintys ir žinios marginalizuojamos.
Vis dėlto argumentas ad hominem gali turėti lemtingos vertės. Pavyzdžiui – teisėkūroje ir teisėsaugoje. Tiek leidžiant įstatymą, tiek jį vykdant būtina siekti kuo didesnio bešališkumo, o kartu ir kompetencijos. Jei galimas bent menkiausias viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktas, toks asmuo pagal teisingumo principą arba nušalinamas nuo sprendimo, arba privalo pagrįsti savo bešališkumą. O šališkumas, kaip ir kompetencijos stygius, įrodomas tik argumentais ad hominem.
Šis argumentavimo būdas gali būti svarbus ir mokslo srityje. Tarkime, kokį nors istorinį veikėją aprašo du autoriai, vienas kurių turi pagrindo simpatijai, o kitas – antipatijai to veikėjo atžvilgiu. Žinoma, kad simpatiko pateikiami duomenys vertintini kritiškai, kai jis šiam veikėjui priskiria teigiamus poelgius, bet jeigu simpatikas priskiria savo simpatijos objektui neigiamus poelgius, tai šie duomenys – labiau tikėtini. Lygiai taip pat iš antipatiko pusės labiau tikėtini tie duomenys, kur aprašytam veikėjui priskiriami teigiami poelgiai ar bruožai.
Kai kuriais atvejais argumentavimas ad hominem tiesiog nėra reikalingas.
Tai – tokie atvejai, kai teiginį galima patikrinti be aiškinimosi, dėl kokių priežasčių autorius taip teigia. Aritmetinį faktą, jog dukart du yra tiek pat, kiek prie dviejų pridėjus du, gali patikrinti bet kuris darželinukas be jokių nuokrypių į tai pasakiusio mokytojo asmenybę. Bet nutinka taip, kad autoriaus motyvų ir kompetencijų analizė yra vienintelis būdas bent priartėti prie tiesos.
Ko gero, perdėta sakyti, kad argumentavimas ad hominem iš esmės yra klaidingas. Jis gali būti klaidingas, o gali būti teisingas, priklausomai nuo konkretaus atvejo. Tiesiog asmuo, naudojantis argumentą ad hominem vieno ar kito autoriaus atžvilgiu, pats turėtų jį pagrįsti. O būtent – pagrįsti sąsają tarp pabrėžiamo autoriaus biografijos fakto ir to autoriaus teiginio turinio.
Teisingos mintys.
Ad hominem riba nera tiksli. Jei saipaisi is oponento issilavinimo, kai diskutuojama ne jo issilavinimo/patirties srityje, tai ad hominem ar ne?