M.Kundrotas. Regionų mirtis – neišvengiamybė ar valios stokos pasekmė?

Lietuvos provincija merdi. Dvasiškai ir fiziškai. Intelektualiausias jaunimas, baigęs didmiesčių universitetus, didmiesčiuose ir lieka – jei apskritai neišvyksta į užsienį. Darbo rinka siaurėja. Žemė dirvonuoja. Užimtumo stoka skatina girtuoklystę ir asocialumą apskritai. Padoresni, protingesni, veiklesni gyventojai bėga. Šie faktai tokie akivaizdūs, kad jų įvardijimas prasmingas nebent kaip nuoroda į jų priežastis ir galimus sprendimus.

Mokslu pradėta neveltui. Jokia visuomenė ar bendruomenė neturės visavertės būties be elito. Jei nėra intelektualinio elito – jo vietą užpildo galios ar turto pagrindu susikūrę elitai. Provincijos padėtis šiuo požiūriu – apverktina.

Šiuo metu Lietuvoje – 14 universitetų, skaičiuojant vien tik valstybinius. Iš jų 7 – Vilniuje, 5 – Kaune, po 1 – Klaipėdoje ir Šiauliuose. Daugelis universitetų dubliuojasi tiek savo tyrimais, tiek švietimu. Regionams iš tiesų tepriklauso 2 iš 14– juk nepriskirsime provincijai Kauno. Didžiojoje Britanijoje savą universitetą turi dažna grafystė, bent po vieną – keli didieji miestai, o sostinės universitetai sudaro tik lašą jūroje. Du garsiausi universitetai, beje, ne sostinėje.

Nesiteisinkime kur kas mažesniais pajėgumais – juk jų užtenka universitetų skaičiui, pranokstančiam buvusį apskričių skaičių prieš jų panaikinimą. Problema ta, jog beveik visi universitetai sutelkti dviejuose didmiesčiuose. Kolegijų neskaičiuokime – juk jų diplomai universitetiniams neprilygsta, nors mokslinis lygis gali būti ne ką mažesnis. Siekiant karjeros, pravarčiau rinktis universitetą ir daugelis juos renkasi. Kelerių studijų metų užtenka, jog jauna asmenybė socializuotųsi didmiestyje, ten susirastų draugus, šeimą ir darbą. Ir ten pasiliktų.

Dirbtinis universitetų jungimas – ne išeitis, nors daugelio jų studijos dubliuojasi, kai kur esama savitumų. Ne taip seniai mėginta sujungti Vilniaus universitetą su tuometiniu Vilniaus pedagoginiu (šiandien – Lietuvos edukologijos) universitetu: šis mėginimas baigėsi dėsninga nesėkme – juk ne tas pats ruošti mokslininką ir mokytoją. Kur kas geresnis sprendimas – išskirstyti universitetus po skirtingus Lietuvos kraštus ir miestus, drauge su jų bibliotekomis.

Istorinis Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas Kaune, žinoma, turėtų likti ten, kur yra. Savus universitetus turėtų išsaugoti Klaipėda ir Šiauliai. Kėdainiai su savo kultūrinėmis ir akademinėmis tradicijomis drąsiai galėtų pretenduoti į savo universitetą, pavyzdžiui – Humanitarinių ir socialinių mokslų, juolab kad jau yra pagrindas – vietinė kolegija. Žemės ūkio universitetas, praeitais metais pavadintas skambiu Aleksandro Stulginskio vardu, sėkmingai galėtų persikelti į tradicinio žemės ūkio krašto – Suvalkijos – centrą: Marijampolę. Dar keli universitetai galėtų būti paskirstyti po Alytų, Panevėžį, galbūt – Uteną ir Telšius.

Tai paskatintų tolygesnę intelektualinę miestų ir regionų raidą. Žinoma, galima laukti, kol regioniniai universitetai susikurs iš apačios – tiktai klausimas, kaip kūrimosi iš apačios šalininkai siūlytų pralaužti uždarą ratą, kai protingiausias jaunimas jau bėga iš regionų ir dažnai – nebegrįžta? Jei universitetai – valstybiniai, tai aktyvus valstybės vaidmuo neturėtų bauginti. O jei valstybę laikome tik naktiniu sargu, savotiška policijos nuovada – kam tuomet apskritai reikalinga valstybė? Šias funkcijas sėkmingai gali vykdyti privačios įmonės ar visuomeninės asociacijos.

Žinoma,vien universitetų paskirstymas neišspręs nei visų švietimo, nei regionų problemų. Švietimo srityje – ypač kalbant apie aukštąjį mokslą – būtinas valstybės, verslo ir mokslo bendruomenės bendradarbiavimas, nes jau prikepta gausybė įvairių sričių specialistų, kurie pagal specialybę nedirba – bent jau savo šalyje. Studijų rinka turi būti suderinta su darbo rinka. Antra vertus –prirengiame daug specialistų užsieniui už savo mokesčių mokėtojų pinigus. Reikalingos sutartys, kuriose valstybės remiami studentai įsipareigotų tam tikrą laikotarpį atidirbti Lietuvoje – žinoma, su garantija, jog to darbo čia bus.

Darbo stoka provincijose – atskira problema. Daugelis partijų kalba apie naujų darbovietų kūrimą, deja, nuo to jų negausėja. Ypač keista, kai apie tai kalba politikai – stambūs verslininkai, kurie patys prieš daugelį metų sunaikino besisteigiančią smulkią vietinę kooperaciją. Grįžimas prie kooperacijos, kova su didžiųjų prekybos centrų monopolijomis, gamybos skatinimas, griežtesnė mokesčių politika importui – visa tai reikalauja politinės valios. Kaip ir atsakymas Europos Sąjungai: užteks pašalpų už nieko neveikimą – lietuviai nori ir turi dirbti ir užsidirbti oriam gyvenimui.

Konkretus pavyzdys, kiek galima ir kiek tiesiog nenorima padaryti – kelerių metų senumo pokalbis su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovais. Pokalbio turinys– Klaipėdoje masiškai įdarbinami kinai ir lietuvių bedarbystė kaimyniniame Akmenės rajone. Pasiūlyta nutiesti geležinkelio atkarpą iš Akmenės į Klaipėdą, užtikrinant geresnį susisiekimą ir akmeniškių įsidarbinimą, pernelyg nenutolstant nuo savo gyvenamosios vietos. Atsakymo nesulaukta.

Užimtumo, darbo, mokslo infrastruktūros problemas reikia spręsti kompleksiškai – visoje Lietuvoje, bet ypač – provincijose. Nesiteisinkime urbanizacija. Intelektualiai ir socialiai aktyviausių žmonių bėgimas į didmiesčius – viena medalio pusė. Kita – dar didesnės masės bėgimas į užsienį. O ko tikėtis, kai savame krašte tiesiog nebėra kas veikti? Galbūt intelekto paskirstymas po regionus, ugdant vietinį elitą, būtų bent vienas – ne toks jau sunkus, bet reikšmingas – žingsnis į priekį. Bręstant vietinei šviesuomenei, galbūt pajudėtų ir kitų vietinių problemų sprendimai.