2025 m. spalio 7-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip religinės laisvės panaikinimo diena. Vilniaus apygardos teismas, atstovaujamas teisėjo Audriaus Cinino, skelbdamas nuosprendį europarlamentarui Petrui Gražuliui, išsakiusiam kritišką nuomonę apie homoseksualus, remiantis Biblija, suformulavo beprecedentį motyvą.
Užuot aiškinęsis, kiek pagrįsta ar klaidinga buvo P. Gražulio pateikta Biblijos interpretacija, kiek tiksliai pavartota viena ar kita vertinamoji sąvoka, teismas aiškiai suformulavo, kad ne viską iš Biblijos galima cituoti, o jei galima cituoti – tai ne visur. Maloni išimtis kol kas palikta bažnyčios erdvėms. Bet ar ilgam?
Net sovietai, persekioję bažnyčias ir eilinius tikinčiuosius, vengė kištis į religinę doktriną. Jie kišosi į bažnyčių veiklą, drausdami vaikų religinį švietimą, kišosi į bažnyčių struktūrą, šalia vyskupų skirdami savus vyskupijų administratorius, bet kištis į religinę doktriną net ir sovietams būtų buvę per daug.
Iš istorinių precedentų A. Cinino įgarsintai pozicijai atmintyje iškyla tik nacių Vokietija, kur buvo įvesta taip vadinama pozityviosios krikščionybės doktrina, kuri diletantiškas ir antihumaniškas nacių idėjas įsodino į religinę doktriną. Dabar pozityviosios krikščionybės konceptas, tik jau ne nacistinis, o leftistinis, oficialiai įvestas į Lietuvos Respublikos teisę. Valstybė sprendžia, ką iš krikščionybės išbraukti, o ką – palikti.
Šis klausimas – ne apie P. Gražulį. Net ne apie lytinius deviantus. Tai – klausimas apie tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę. Jei į teisę įvedami jausmai, graduojami pagal selektyvią visuomenės grupių hierarchiją, tai šiandien kai kurie Šventraščio žodžiai užgauna homoseksualus, o kas ką gali užgauti rytoj?
Pacituosi Dievo įsakymą „Nesvetimauk“, ir užgausi svetimautoją. Perpasakosi Kristaus palyginimą apie amoralų teisėją, ir kiek teisėjų įžeisi? O pakartosi biblinį teiginį, jog nėra kito vardo žmogui ateiti pas Dievą, išskyrus Kristaus vardą, ir kiek kitų religijų atstovų pasijus pažeminti. Ką tada išvis galima cituoti? Tik apie Dievo meilę, kuri be Dievo teisingumo virsta seilėtu hipsterišku sentimentalumu. Tai – dvasinė kastracija.
Jei valstybė teismo asmenyje braunasi į giliausias žmogaus vertybių ir tapatumo erdves, kokias sudaro religija, tai yra totalitarinė valstybė. Ir tik laiko klausimas, kada ateities cininai uždraus Dievo Žodį in corpore skelbti ir bažnyčiose. Policija veršis į pamaldas, uždės kunigams ir pastoriams antrankius ir išsiveš.
Jau sudarytas precedentas, pagal kurį valstybė, iš laisvos tautos atstovybės tapusi Briuselio departamentu, kelia save aukščiau žmogaus asmens laisvės, aukščiau bažnyčios ir paties Dievo. O kas yra tas, kuris save kelia į Dievo vietą arba aukščiau jo? Teisingai, Antikristas. Ar šis žodis užgautų A. Cininą?
Nendrė Černiauskienė teismo salėje A. Cinino paklausė, kaip jo įgarsinta teismo pozicija dera su Lietuvos-Vatikano konkordatu. Teisėjas pademonstravo savo kompetenciją, drąsą ir sąžinę, tardamas: kitas klausimas. Ką daryti krikščionims, esant tokioms tendencijoms, atsako pats Dievo Žodis. Ten pasakyta: Dievo reikia klausyti daugiau nei žmonių. Išgyvenome vieną Sąjungą, gal išgyvensime ir kitą.
P. Gražulis sako skųsiąs sprendimą. Beliko jam pasiūlyti akcentuoti ne tiek sprendimą, kiek jo motyvą. Net Europos Sąjungos institucijose motyvas apriboti religinių šventraščių citatas turėtų sukelti pasipriešinimą. Jei ten dar esama demokratijos. Nes jei nėra saugu būti krikščionimi, tai kam tada saugu?
Autorius yra istorikas ir politologas
,,Net Europos Sąjungos institucijose motyvas apriboti religinių šventraščių citatas turėtų sukelti pasipriešinimą. Jei ten dar esama demokratijos.” Jei.
Labai apmaudu.
Nebetoli ta diena, kai Biblija Europoje bus uždrausta, o tada Koranas taps naujuoju žiburiu, ar vaivorykštė vietoj saulės patekės?
Man sukanka keturiasdešimt vieneri. Bet šiemet švęsti nesinori.
Jaučiu, kad mūsų kartai baigiasi laikas išgelbėti laisvą internetą – tą, kurį mums sukūrė mūsų tėvai.
Tai, kas kadaise buvo laisvo žodžio ir atviros informacijos pažadas, šiandien tampa tobuliausiu žmonių kontrolės įrankiu.
Šalys, kurios dar neseniai vadintos laisvomis, viena po kitos įveda distopines priemones: skaitmeninius asmens tapatybės dokumentus Jungtinėje Karalystėje, privalomus amžiaus patikrinimus Australijoje, masinį privačių žinučių skenavimą Europos Sąjungoje.
Vokietijoje persekiojami žmonės, kurie drįsta kritikuoti valdžią internete. Jungtinėje Karalystėje tūkstančiai sėda į kalėjimą už savo įrašus „Twitter“. Prancūzijoje tiriami technologijų lyderiai, kurie gina laisvę ir privatumą.
Tamsus, distopinis pasaulis artėja sparčiau, nei mes suvokiame. Ir mes rizikuojame tapti karta, kuri paskutinė dar turėjo laisvę – ir pati tylėdama leido ją atimti.
Mums įteigė melą.
Mums įrodinėjo, kad svarbiausia mūsų kartos kova – sugriauti viską, ką sukūrė mūsų protėviai: tradicijas, privatumą, suverenitetą, laisvą rinką ir žodžio laisvę.
Išduodami šį palikimą, mes patys pasukome link savinaikos – moralinės, intelektinės, ekonominės ir galiausiai biologinės.
Todėl ne – šiandien aš nešvęsiu.
Mano laikas senka.
Mūsų visų laikas senka.
Biblija yra atgyvena. Krikščionys yra tamsuoliai, atsilikėliai.. Pasaulis jau XXI amžiuje, o jie dviejų tūkstančių metų dokumentu vadovaujasi ir gyvena. Gal dar ir smurtą prieš silpnesny reabilituosit, nes taip kažkur Biblijoje yra parašyta?