M. Kundrotas. Apie lyčių perkūrimą – šaltai, bet iš esmės

Šiandieniniai Seimo liberalai rengia Lietuvai keturių priemonių paketą lyčių perkūrimo srityje. Tai – Stambulo konvencijos ratifikavimas, lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas, „neapykantos nusikaltimų“ sąrašo išplėtimas, faktiškai uždraudžiant bet kokią neigiamą poziciją „seksualinių mažumų“ atžvilgiu ir nepilnamečių apsaugą nuo žalingo informacinio poveikio nustatančio įstatymo pakeitimas, išbraukiant iš jo draudimus propaguoti deviantines šeimos sampratas.

Visos šios iniciatyvos jau kuris laikas kursto aistras tiek šalininkų, tiek priešininkų stovyklose. Daugeliu atvejų tenka pasigesti šalto proto ir nuogų faktų. Peržvelkime šį paketą papunkčiui.

Stambulo konvencija oficialiai vadinama Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo. Jau pati konvencijos antraštė glumina tam tikrų smurto atvejų išskyrimu. Atrodytų, smurtas yra smurtas ir koks skirtumas, prieš kurios lyties asmenį jis taikomas. Abiejų lyčių atstovai pagal demokratijos normas prieš įstatymą lygūs. Keistai skamba ir smurto aplinkos išskyrimas, būtent – šeimos aplinkos. Vėlgi smurtas yra smurtas, bet  tam tikrų pažiūrų žmonėms svarbu išskirti šeimą, kaip vietą, kur smurtaujama.

Toks smurto atvejų išskyrimas nuteikinėja vieną lytį prieš kitą, o šeima iš saugaus meilės prieglobsčio žmonių pasaulėvaizdyje verčiama grėsmės ir baimės erdve, kurios geriau vengti. Vis dėlto tai – tik dalis šios konvencijos poveikių. Konvencijos tekste sutinkame keturias sąvokas, iš esmės dekonstruojančias prigimtinių lyčių sampratą. 4-ajame konvencijos straipsnyje kalbama apie socialinę lytį, seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę, o 14-ajame, kur aptariamas privalomas švietimas – apie nestereotipinius lyčių vaidmenis.

Iš šių sąvokų problemiškiausia – lyčių stereotipų sąvoka. Iš tikrųjų stereotipai įkalina mąstymą ir gyvenimus. Lytys – jokia išimtis. Vyras su plaktuku ir moteris su mezginiais – įvaizdžiai, siaurinantys galimus vyro ar moters gebėjimus ir raiškos būdus. Vyrui priskiriami tokie bruožai, kaip stiprumas, aktyvumas, šiurkštumas, moteriai – silpnumas, pasyvumas, švelnumas. Be to, vyras pagal šiuos stereotipus turi geisti moterų, pageidautina – daugiskaita, o moters misija – patikti ir atsiduoti. Šie „mačio“ ir „fifos“ stereotipai išties rodo ribotumą ir yra išgyvendintini.

Tik vargu, ar priėmus konvenciją bus apsiribota tokių stereotipų naikinimu. Abejones skatina kitų trijų sąvokų kontekstas – socialinės lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės. Straipsnis, kur šios trys sąvokos greta suminėtos, draudžia bet kokios rūšies diskriminaciją šių sąvokų rėmuose. O kas yra diskriminacija? Tai galima traktuoti labai įvairiai.

Dalis homoseksualų pasakys, jog šeimos teisė, leidžianti šeimą kurti tik skirtingų lyčių asmenims, yra diskriminuojanti. O jei berniukas susigalvos esąs mergaitė, ar tai bus jo lytinė tapatybė, kurią turės pripažinti tėvai, bendramoksliai ir mokytojai? Kas grės tiems, kurie atsisakys ją pripažinti? Šių ir panašių klausimų būtų galima išvengti, jei konvencija kalbėtų apie lyčių stereotipus tiktai prigimtinių lyčių ribose, bet kai įvardijama socialiai sukurta lytis, seksualinė orientacija ir galimai subjektyvi lytinė tapatybė, tai gali atverti tikrą Pandoros skrynią.

Trumpai tariant, žurnalistai, politikai ir įtakdariai, teigiantys, kad jokių kalbų apie orientacijas ar trečią, ketvirtą arba penktą lytį šioje konvencijoje nėra, tiesiog meluoja. O keisčiausia, kad jie laiko savo auditoriją visiškais kvailiais, nes šį melą paprasta patikrinti. Nereikia eiti į „homofobų“ ar „transfobų“ puslapius, konvencija lietuviškai pateikta puslapyje „Mano teisės“.

Ženkime toliau. Kuo prigimtinei lyčiai ar šeimai prieštarautų lyčiai neutrali partnerystė? Juk kalbama apie leidimą sudarinėti tokias partnerystes. Ne apie vertimą. Tai – dažniausias liberalų klausimas konservatoriams šios problematikos kontekste: nejaugi jūsų lytinė tapatybė tokia silpna, kad ją griauna kitokia kažkieno kito tapatybė? Išties, brandžiam, stipriam, savarankiškam žmogui vargu, ar pakenks kito žmogaus pavyzdys. Bet kaip vaikai, paaugliai, dar tik ieškantys savos tapatybės? Valstybės parama tam tikriems santykiams juos paverstų norma.

Lyg to būtų maža, europinė teisė partnerystę prilygina šeimai, o tai reiškia teisę įsivaikinti. Ar tikrai sutinkame su tuo, kad vaikas augtų su dviem tėčiais ar dviem mamom? Kaip tai veiktų jo paties tapatybę, savimonę ir savivoką? Užsieniuose esama įvairių pavyzdžių. Ne visi homoseksualūs tėvai ar įtėviai tvirkina ar prievartauja. Ne visose homoseksualų „šeimose“ augantys vaikai patys tampa homoseksualais. Bet tikimybė tam yra. Vaikystės aplinka daro didelę įtaką pasaulėvaizdžiui, tad augančiam hedonistinėje aplinkoje didesnė tikimybė užaugti hedonistu.

Ką norima keisti „neapykantos nusikaltimų“ srityje? Iš tiesų tokia sąvoka jau egzistuoja, draudimai ir bausmės pagal šią sąvoką išdėstyti 170-ajame Baudžiamojo kodekso straipsnyje. Dabar norima šią sąvoką prastumti ir į administracinę teisę. Tai būtų logiška laisvės atžvilgiu, jei ši nusikaltimų kategorija, įterpta į administracinę teisę, dingtų iš baudžiamosios, kaip daroma narkotikų laikymo ir platinimo srityje. Bet panašu, kad vienas sritis liberalizuojant kitur einama vis didesnio represyvumo keliu.

Baudžiamojoje teisėje liks sunkesni „neapykantos nusikaltimai“, o administracinę teisę siekiama papildyti tuo, kas ligtol dar buvo legalu – bet kokia kritika privilegijuotų grupių, tarp jų – „seksualinių mažumų“ atžvilgiu. Apie šias grupes galima bus kalbėti tiktai gerai arba nieko. O ten, kur atsiranda grupių už kritikos ribų, demokratijai galima statyti didelį ir gražų antkapį.

Na ir paskutinis klausimas. Nepilnamečių apsaugos įstatymas formaliai draudžia propaguoti kitokias šeimos formas, nei įtvirtinta Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse. Faktiškai gi šis įstatymas lieka už teisminės praktikos ribų. Jis nėra taikomas, o pats jo buvimas lygiagrečiai su įstatymais, draudžiančiais diskriminuoti „seksualines mažumas“ ar elgtis priešiškai jų atžvilgiu, atrodo tragikomiškai. Juk diskriminacija ir priešiškumas genderistų supratimu yra jau tai, kad toks įstatymas apskritai egzistuoja. Tad siekis iš jo išbraukti minėtą draudimą, deja, visiškai nuoseklus.

Kokie galėtų būti sprendimai iš konservatyviosios pusės? Kalbant apie Stambulo konvenciją, smurtas mūsų šalyje ir taip uždraustas. Bet kieno prieš bet ką. Tad ši konvencija būtų perteklinė ir dar įnešanti į mūsų teisinę sistemą daug pavojingos sumaišties. Partnerystės klausimas lengvai išsprendžiamas bendro gyvenimo sutartimi, kuri suteiktų visas norimas socialines teises, išskyrus pretenzijas į šeimą ir įsivaikinimą.

„Neapykantos nusikaltimų“ sąvoka apskritai turėtų būti panaikinta – koks skirtumas, ar kas nors sumuša žmogų norėdamas apiplėšti, ar iš priešiškumo? Ne jausmai, o veiksmai turėtų būti baudžiami. Smurtas yra smurtas. O draudimas propaguoti „alternatyvias“ šeimos formas logiškai atrodytų tik išbraukus iš visų teisinių aktų ideologinę sąvoką „seksualinė orientacija“. Arba valstybė gina prigimtinę šeimą, arba genderizmą.

Apibendrinant – iš liberalios koalicijos susidarymo galima išspausti ir šį tą gero. Itin radikalūs siūlymai palieka vis mažiau abejingų. Vis daugiau žmonių palieka amebų būseną ir užima vienokią arba kitokią poziciją: kas už – tai už, kas prieš – tai prieš. Aiškumas jau savaime gerai.