A. Kumpis. Protesto notomis oro erdvės neapsaugosime

Lietuvoje viešėjęs ir „Delfi“ žurnalistei interviu davęs buvęs aukšto rango JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pareigūnas, šiuo metu vadovaujantis į bepilotes sistemas investuojančiam JAV fondui „Ondas Capital“, Džeimsas Akuna (Jamesas Acuna) konstatavo, kad Estija ir Latvija dronų srityje yra labiau pažengusios nei Lietuva.

Anot jo, nors situacija yra geresnė nei prieš ketverius metus, Lietuvoje vis dar trūksta platesnio dronų panaudojimo.

Kad gerokai atsiliekame ne tik nuo lenkų, britų ar amerikiečių, bet ir nuo savo artimiausių kaimynų latvių bei estų, jau seniai nėra paslaptis.

Tai patvirtina ir faktas, kad penktais karo Ukrainoje metais vis dar nesugebame aptikti, sekti ir neutralizuoti nei mūsų oro erdvę pažeidžiančių dronų, nei oro balionų.

O sparčiai evoliucionuojančių ir atsinaujinančių bepiločių sistemų įsigijimo bei integravimo į mūsų gynybos sistemą procedūros pas mus vis dar užtrunka per ilgai.

Pastarųjų dienų kontroversiškas Lietuvos prezidento G. Nausėdos kreipimasis į „kariaujančias šalis Europoje“, raginant nenaudoti Lietuvos teritorijos bepiločių orlaivių antskrydžiams, nuskambėjo ne tik kaip nesąžiningas priekaištas už savo ir kartu mūsų laisvę kovojančiai Ukrainai dėl mūsų teritoriją pasiekiančių jos dezorientuotų dronų, bet ir kaip viešas pripažinimas, kad mes nekontroliuojame savo oro erdvės.

Akivaizdu, kad politikai ir už šalies gynybą atsakingi asmenys, tiek metų ignoravę šias problemas, dabar bando apsidrausti nukreipdami visuomenės dėmesį kitur.

Šiandien svarbiausia ne tai, iš kur tie dronai ar balionai atskrenda ir kas juos siunčia, o tai, kad vis dar neturime veiksmingų jų aptikimo ir neutralizavimo priemonių ir jokiomis protesto notomis Rusijai ar Baltarusijai šios situacijos nepakeisime.

Taigi, kodėl šioje srityje taip beviltiškai atsiliekame ir net nerodome bent kiek apčiuopiamo progreso? Pirmiausia todėl, kad neturime lyderių, kuriems nuoširdžiai rūpėtų šalies gynyba.

Visos už gynybą atsakingų asmenų pastangos tiek vakar, tiek šiandien yra nukreiptos ne į veiksmingos gynybos strategijos ir priemonių paiešką bei įgyvendinimą, o į siaurų, asmeninių interesų tenkinimą.

Ilgą laiką valdininkai, nenorėdami prisiimti atsakomybės, paprasčiausiai neigė šiuolaikinio karo realybę ir buvo labiau linkę laukti, kol pirma mūsų sąjungininkai įdiegs naujoves, o ne imtis iniciatyvos patys.

Šiandien, kai tie patys sąjungininkai jau koreguoja savo kariuomenių struktūras, kuria specializuotus bepiločių sistemų padalinius ir į pratybas kviečiasi ukrainiečius, tam kad šie pademonstruotų akivaizdžias NATO šalių kariuomenių gynybos spragas, mes ir toliau sėkmingai stagnuojame.

Neseniai vykusios pratybos „Narsus grifonas 2026“ – akivaizdus to įrodymas.

Žiūrint į jas stebėjusių šalies vadovų ir kariuomenės vadovybės džiūgaujančius veidus, atrodo, kad jie nuoširdžiai nesupranta, jog šiuolaikiniame kare tokie atviroje vietovėje judantys kariniai vienetai būtų akimirksniu sunaikinti, o iš viso to paradinio manevravimo per penkiolika minučių liktų tik krūvos lavonų ir degančios technikos laužai.

Tai juk akivaizdu – karo veiksmai Ukrainoje tai patvirtina. Todėl ir peršasi vienintelis logiškas atsakymas – jiems tai nerūpi.

Praėjusią savaitę iš Rusijos teritorijos į Latviją įskridus ir susprogus keliems dronams, atsistatydino šios kaimyninės šalies krašto apsaugos ministras.

Kokios atsakomybės už akivaizdų neveiksnumą pareikalausime iš savo šalies atsakingų pareigūnų?

Kiek dronų dar turėtų kirsti mūsų oro erdvę ir kokią žalą jie turėtų padaryti, kad pagaliau pamatytume realius jų darbo rezultatus, o ne vien puikavimąsi prieš kameras parodomosiose pratybose bei beprasmių protesto notų siuntinėjimą?

Autorius yra Ukrainoje kovojantis karys savanoris