M. Kundrotas. Darkart apie chaltūros sąjūdį

Kai tautininkai su centristais įdainavo rinkiminį klipą, gerokai nuklysdami į lankas, juokėsi visa kultūros bendruomenė. Marijonas Mikutavičius rašė: jei čia – kylanti Lietuva, man mieliau matyti ją gulinčią. Būta ir egzaminų, kai žymūs ekspertai internete tikrino muzikines dainorėlių žinias.

Dabar būtų puiki proga pakartoti savo pastabas ir klausimus. Rūtos Meilutytės mitinge įdainuota „Laisvė“ skambėjo dvigubai apgailėtinai, ypač dėl to, kad daina, švelniai tariant, pasiskolinta ir dar išdarkyta. Bet kultūros elito reakcija – visiškai priešinga: aidi griausmingi plojimai, peraugantys į ovacijas.

Tai dar kartą rodo, jog pažangą sau prisiskirianti visuomenės mažuma vertina ne reiškinį, bet asmenis, grupes ir jų pozicijas. Nusidainuojantis tautininkas – tragikomedija, nusidainuojanti liberalė – šaunuolė.

Dvejopi standartai jau pereina ir į teismus: užtenka prisiminti, kokią baudą už įžeidimą gavo Olegas Šurajevas, o kokią – Petras Gražulis. Apie dvejopus laisvės raiškos standartus LRT nėra prasmės kartotis.

Ko gero, dabar derėtų laukti, kol „kultūros sąjūdžio“ vėliavnešio Andriaus Mamontovo „TV dainą“ mitinge prieš LRT direktorės diktatą perdainuos Žydrūnas Savickas. Kodėl būtent jis? Na, Rūta – sportininkė, Žydrūnas – taip pat. Gal tik nėra pagautas su dopingu. Ir kas žino, gal Žydrūnas įdainuotų šį kūrinį kur kas geriau nei Rūta įdainavo „Laisvę“? O pats „TV dainos“ tekstas labai tiktų tokiai akcijai.

Pats Andrius dabar primena Timūrą Mucurajevą. Buvo toks iškilus čečėnų laisvės bardas. Jis, regis, gyvena ir dabar, bet jo politinės pozicijos, sprendžiant iš šaltinių, žymiai pakitusios.

Andrius, mūsų jaunystės laikais kėlęs amžinuosius būties klausimus ir daugybę jaunuolių skatinęs ieškoti prasmės, savo „TV dainoje“ aptarė žiniasklaidos problemas, o pirmiausiai – manipuliaciją, kurią įkūnija dabartinė LRT. Kas pasikeitė?

Kokiai kultūrai atstovauja „kultūros sąjūdis“, geriausiai iliustruoja slėptino organo muliažas jo mitinge. Ar ką nors panašaus matėte, ar bent galėjote įsivaizduoti ano, tikrojo Sąjūdžio renginiuose?

Apie plakatus, kuriuose Remigijus Žemaitaitis klausinėjamas apie Vladimiro Putino kūno išskyras, detaliau rašyti ne tiktai gėda, bet ir baugu: juk šį tekstą gali perskaityti vaikai.

Na, o spjaudymas oponentams į veidus (deja, ne perkeltine prasme), turbūt, taps pažangiausia kultūros norma. Žinoma, jei „gerietis“ apspjaudo „blogietį“.

Žiauriausia, kad šį poelgį teisina ir kai kurie žmonės, kurių padorumu norėtųsi tikėti. Poliarizacija ir subjektyvumas peržengia bet kokias ribas. Kaip jau minėta, vertinamas ne elgesys, o kas ir kieno atžvilgiu elgiasi.

Nebetoli iki to, kad tikri ar tariami „blogiukai“ bus mušami, o gal ir žudomi. Toks požiūris įkvėpė Čarlio Kirko (Charlie Kirk) žudiką, šiuo požiūriu vadovaujasi ir Kremliaus orkai, žudantys, kankinantys ir prievartaujantys įsiteigtus „fašistus“.

Atmintyje iškyla vaikystėje skaitytos eilės: pažadint plėšrų liūtą dykumoj, iš tigro alkano atimti grobį nėra taip pavojinga, kaip įžiebti siaubingą aklo fanatizmo liepsną.

Visgi yra kai kas baisesnio ir už fanatizmą. Tai – veidmainystė ir manipuliacijos šiuo fanatizmu. Tikėtina, kad jaunuoliai, kurių kritinio mąstymo mechanizmai dar nėra išlavinti, bet vadovauja hormonai, visiškai nuoširdžiai galvoja kovojantys už tiesą, naudodami žemiausius metodus.

Bet tie, kurie už viso to stovi, puikiai žino, ką daro. Kultūros vardu jie skatina antikultūrą, laisvu žodžiu vadina diktatą, o kitų nuomonių žmones pasmerkia inkvizicijai ir ostrakizmui.

„Jie čia ateina tam, kad suformuotų tavo nuomonę, jie valdo šitą dvokiančią, supuvusią visuomenę“ (Andrius Mamontovas, „TV daina“). Andriau, ar atsimenate?

Na, o stebint „už laisvą žodį“ kovojantį Mantą Meškerį, jau šiek tiek ir juokinga. Tai – vaikinas, kurio iniciatyva P. Gražuliui uždrausta cituoti Šventąjį Raštą. Būtent taip suformulavo teisėjas Audrius Cininas: cituoti šventraščius galima ne bet kur ir ne bet kuriuos jų teiginius. Mantai, čia jūs už laisvą žodį?

Karikatūristė Herta Burbė, galimai reaguodama į Nuodėgulio istoriją, nupiešė katinuką, kurio klausiama: ką tau reiškia laisvas miaukimas? Katinukas atsako: kai aš miaukiu, ką noriu, o tie, kurie man nepatinka, tyli.

Pasimelskime, kad tokios karikatūros ir tokie straipsniai, kaip šis, dar būtų galimi ateities Lietuvoje.