I. Vasinauskaitė. Tiesiog… ačiū, Arvydai!

Šiandien galima tik stebėtis, kodėl pasipiktinę tavo „Tikros Sąjūdžio istorijos“ pasirodymu ar neįsileidę knygos į Vilniaus knygų mugę, pirmieji pajuto ar suprato, kaip laiku tu ją išleidai. Pakartojai savo prieš 37 metus pradėtą Lietuvos žadinimo žygį. Gi mūsų valstybėje išaugo Nepriklausomybės vaikų kartos, kurioms už prigimtinę lietuvybę yra svarbiau asmeninis gerbūvis.

Arvydai, Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje pristatydamas „Tikrą Sąjūdžio istoriją“, tu dar kartą subūrei žmones, kuriems Sąjūdis buvo dvasinė būsena ar gyvenimo būdas. Viliuosi, ir išliko. Tavo parinkta vaizdinė medžiaga priminė, kokie anuomet atviri, nuoširdūs, pasitikintys ir drąsūs buvome.

Po renginio man skambinęs ne vienas žmogus prisipažino ir ašarą nubraukęs… Vadinasi, bent Sąjūdžio paveldas, taip aš vadinu salėje buvusius bendražygius, su kuriais dirbau prieš tuos 37 metus, šių dienų realybėje išsaugojo nesurambėjusias sielas. Mačiau, kaip kantriai jie laukė tavo autografo per visą bibliotekos konferencijų salę išsiraičiusioje eilėje.

Bandau įsivaizduoti, kaip tavo knygą skaitys mieli Lietuvos žmonės. Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Pirmiausia ją visą, lapas po lapo perverčiau. Tarsi albumą ar prisiminimų dienoraštį. Tikiuosi, kad rasis ir daugiau taip darančių. Ir tai bus mūsų amžininkai, aktyviai dalyvavusieji Sąjūdžio veikloje.

Skaitysime tavo knygą, prisimindami, kas buvome, su kuo ir ar labai pasikeitėme. Kartojimas – mokslo motina.

Skaitys istorikai, politologai, visokie visokių reikalų ekspertai. Kiekvienas tai darys vedinas savų tikslų ar kieno nors įpareigojimu. Žinoma, už projektinį finansavimą.
Bus ir neskaitysiančių. Jau dabar yra tokius ketinimus deklaruojančių. Tokiems bus gana sunku, nes labai norėsis bent slapčia akį užmesti, ką tas Sąjūdžio eretikas Arvydas Juozaitis rašo.

Ir dar. AČIŪ, kad būtent dabar išleidai savo „Tikrą Sąjūdžio istoriją“. Negaliu atsidžiaugti, kaip laiku ši knyga pasirodė.

Dabar bus sunkiau naikinti archyvus ar retušuoti Atgimimo laikotarpio istoriją. Drįstu tikėtis, kad bent susigės tie, kurie prie šių dienų politikos realijų bando pritempti Baltijos kelią, Sąjūdį ar net 1991-ųjų sausio 13-osios agresijos įvykius. Reikia džiaugtis, kad į pavilnio miškus ginkluoti vyrai dar neišėjo…

Toks įspūdis, kad kažkoks šešėlyje tūnantis kretantis politinio teatro režisierius išrikiuoja Vilniaus burbulo aktyvuolius į „Laisvės kelią“ 2020-08-23. Ir nuo sostinės iki Medininkų sustoja dalyviai, demonstruojantys kišimąsi į kaimyninės šalies vidaus reikalus. Tačiau iš Baltarusijos pusės į laisvės kelią išėjusių nebuvo… Net renginio datos pasirinkimas – Baltijos kelio diskreditavimas. Be to, DI šią akciją priskiria… Sąjūdžiui.

Besibaigiantys 2025-ieji tapo niekšiškiausia Sąjūdžio istorijos kląstote, bandant pritempti vadinamųjų kultūrininkų performansus prie Lietuvą išsivadavimui nuo rusų okupacijos prikėlusio tautinio-pilietinio judėjimo. Net lyderis parinktas velnioniškai panašus į tave, Arvydai, jaunystėje.

Tik, va, nuovokos ir oratorinio meno Dievulis anam pagailėjo… O kur dar pasityčiojimas iš sausio 13-osios, prie teisėtai demokratiniuose rinkimuose išrinkto šalies Parlamento uždegant laužus kaip anuomet, kai Aukščiausiąją Tarybą ruošėsi pulti rusų Alfa desantininkai. Ir dar 1991-ųjų agresijos 35-mečio išvakarėse.

Arvydai, atleisk už tokias moteriškai buitines sąmokslo teorijas. Aš – ne filosofė, o tik žmogus iš Sąjūdžio praeities. Toks emocijų pliūpsnis. Tačiau istorinė knyga mane kažkaip kitaip privertė pažvelgti į šiandieną.

Tavo susitikimas su šiauliečiais buvo tikros „Sąjūdžio Mišios“. Tu pats taip tą renginį pavadinai ir jo pabaigoje kaip AMEN skambėjo tavo žodžiai: „Sąjūdžio negali niekas pasisavinti…“

Susitikimas baigėsi Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ giedojimu istoriniu nuotoliu, pagal filmuotą archyvinę medžiagą – drauge su 1988-ųjų liepos 9-osios mitingo Vingio parke dalyviais.

P.S. O dėl signataro Romualdo Ozolo aš dar su tavim žmoniškai pasiginčysiu. Rasiu progą….

2025-12-30