M. Kundrotas. Lyties politika: prietarai ir tikrovė

Jau pats žodžių derinys „lyties politika“ skamba šiek tiek keistai. Nežiūrint to, šis derinys jau tapo tikrove – lyties klausimas įtrauktas į daugelio valstybių ir tarptautinių organizacijų darbotvarkes. Pradėta kova dėl to, kas tūkstantmečius atrodė savaime aišku. Norom ar nenorom į šią kovą įtraukiami žmonės, kurie lytiškumą supranta ligšioline prasme: pirma – kaip natūralų, antra – kaip privatų reikalą.

Liberalai ir kairieji libertarai, siekdami perimti politines, akademines ir informacines erdves, naudoja burtažodžius: Vakarai (suprask – pažanga ir demokratija), medicina (suprask – mokslas), statistika (suprask – faktai), internetas (suprask – informacinis prieinamumas). Galiausiai viską vainikuoja burtažodis – laisvė – iš pažiūros apsienantis be komentarų. Žvilgtelkime giliau.

Prietaras Nr. 1. Vakarai kryptingai ir nuosekliai žengia link abortų, homoseksualizmo, vaikų lytinio švietimo liberalizavimo. Netiesa. Vakarietiškos demokratijos šalys Airija ir Malta labai griežtai žiūri į žmogaus gyvybę, įskaitant vaiko gyvybę nėštumo stadijoje. Vakarietiškos kultūros šalis Australija, ilgai garsėjusi ypatingu liberalumu homoseksualistų atžvilgiu, 2013 m. panaikino homoseksualias santuokas. Tais pačiais metais Europos Parlamente septyniais balsais atmesta skandalingoji Estrelos rezoliucija, raginusi visose šalyse liberalizuoti abortus ir vaikų lytinį švietimą, sprendime dalyvavo daugelio Vakarų šalių politikai. Kai kurios šalys liberalios vienais klausimais, bet konservatyvios kitais.

Jau iš to galima suprasti, kad vieningos ir nuolatinės krypties nėra. Vyksta kova tarp skirtingų pozicijų, tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Atskiras klausimas, ar visa, kas ateina iš vienos geografinės erdvės, yra vien tiktai teigiama, ar vien tiktai neigiama, bet kuriuo atveju prietaras prasilenkia su tiesa. Maža to – Europos Sąjungos šalis Vengrija (taigi, pasauliniu mastu – Vakarų šalis) konstituciškai įtvirtino klasikinę, lyčių skirties ir jungties pagrindu kuriamą šeimą, o kita Europos Sąjungos šalis – Lenkija – netgi derybose su Europos Sąjunga išsireikalavo, kad moralės ir kultūros klausimais nacionalinė teisė būtų aukščiau briuselinės. Net šioje Sąjungoje galimos įvairios pozicijos.

Žinoma, Vakaruose yra jėgų, kurios siekia kalbėti visų Vakarų, o ilgainiui – viso pasaulio vardu. Puikus pavyzdys – ilgametis europarlamentinės frakcijos vadovas Danielis Kon-Benditas, žinomas kaip atviras pedofilas, o homoseksualistų ir transseksualistų – nors vežimu vežk. Nenuostabu, jog iš tokių sluoksnių kyla rezoliucijos, rekomendacijos ir netgi direktyvos, raginančios homoseksualius santykius prilyginti šeimai, vaiko žudymą – danties traukimui, atiminėti vaikus iš šeimų ir perdavinėti homoseksualistams, keturmečius mokyti masturbacijos, o šešiamečius – įvairių „lytinių orientacijų“.

Šias sroves tapatinti su visais Vakarais – tas pats, kas visus XX a. vidurio vokiečius laikyti naciais, o visus rusus – bolševikais. Vakaruose vyksta rimta kova. Iš esmės kova dėl vertybių – amžina.

Prietaras Nr. 2. Sveikatos mokslas laikosi pozicijos, jog lytinis potraukis negali būti valdomas, homoseksualumas, transseksualumas ir biseksualumas – natūralūs ir normalūs reiškiniai, o abortas nėra žmogžudystė, bet žemesnės gyvybės formos aukojimas vardan aukštesnės – jau suaugusio žmogaus. Netiesa. Amerikos psichologų ir psichiatrų asociacijų vadai Nikolas Kamingsas ir Robertas Spiceris, inicijavę homoseksualizmo išbraukimą iš ligų ir sutrikimų sąrašo, po kiek laiko patys pripažino, jog tai buvo politiniai, o ne moksliniai sprendimai. Tai, kas vadinama sveikatos mokslo pozicija, iš tiesų tėra atskirų mokslininkų pozicijos, išplaukiančios iš jų vertybinių pažiūrų ir politinių konjunktūrų.

Žiūrint bendriau, jau garsusis psichoanalitikas Zygmundas Froidas, didelę žmogaus psichikos dalį grindęs seksualiniais instinktais, pripažino, jog seksualinę energiją galima transformuoti į kitų rūšių energiją. Iš ginčytinos prielaidos paradoksaliai prieita labai tikėtinos išvados: nors abejotina, kad sudėtingą žmogaus psichikos pasaulį galima grįsti vienu biologinės kilmės instinktu, bet jei šį instinktą galima transformuoti, vadinasi – jį galima valdyti. Vėliau šią teoriją išplėtojo kiti psichologai.

Net Lietuvoje daugelis medikų visais išvardytais punktais laikosi labai skirtingų požiūrių. Pavyzdžiui, dr. Rytas Ostrauskas ir dr. Saulius Grigonis kalba apie dirbtinį homoseksualumą, kurį kildina iš reklamos ir mados. Lyg ir apeidami klausimą, ar dalis homoseksualistų gali būti tokiais dėl prigimtinių priežasčių, jie vis gi pripažįsta, jog dirbtinis homoseksualumas – įmanomas ir net esamas. Atitinkamas išvadas sufleruoja prof. Marko Regneruso tyrimai, kuriais įrodyta, jog homoseksualistų auginami vaikai dažniau tampa homoseksualistais, nei augantys klasikinėse šeimose.

Taigi, homoseksualumas gali būti įgyjamas ir perduodamas kitiems, kaip infekcija. O jei taip, kova su jo propaganda yra pagrįsta ir prasminga.

Net priimant prielaidą, jog homoseksualus potraukis gali būti sąlygotas prigimties ar kitų objektyvių duotybių, iš to anaiptol neturi sekti išvada, jog taip pat sąlygotos ir homoseksualios praktikos. Lytinį potraukį galima kontroliuoti, nukreipiant savo psichinę energiją į kitus, prasmingesnius horizontus. Pagaliau, veikia ištisos išsigydžiusių homoseksualistų organizacijos, dalis jų sukūrė šeimas, o tai reiškia, jog net išlaikius lytinį instinktą, jį galima perorientuoti į kitą objektą, pagal tiesioginę paskirtį.

Dėl abortų, nuo kada žmogiškos prigimties būtybę laikyti visaverčiu žmogumi, yra grynai vertybinis klausimas. Kai kurie liberaliai-kairiųjų pozicijų radikalai jau skelbia, jog ir gimęs kūdikis dar nėra žmogus. Naciai leido sau žmogiškumą dozuoti rasiniais, bolševikai – klasiniais kriterijais. Dozavimas amžiaus kriterijais nėra kuo nors geresnis. Vargu, ar reikia įrodinėti, jog kūdikio dvasiniai duomenys – kitokie, nei vaiko, vaiko – nei suaugusio, o dviejų savaičių gemalo – kitokie, nei devynių mėnesių. Skirtingos smegenų ir nervų sistemos ypatybės – akivaizdžios, bet tai vargu, ar atsakys į moralinį klausimą – kada tampama žmogumi? Nedera priskirti medicinai to, kas tiesiog nėra jos sritis.

Prietaras Nr. 3. Lytinis švietimas, orientuotas į seksualinių praktikų ir technikų pažinimą, kontracepcija ir abortai veiksmingiau sprendžia vaikų nėštumo, beglobių vaikų, lytinės prievartos ir ligų problemas, nei skaistybės ir šeimyninės ištikimybės kultūra. Netiesa. Iškalbingas Ugandos pavyzdys – prezidentui Joveriui Kagutai Museveniui pradėjus skaistybės ugdymo programą, ŽIV užsikrėtusių žmonių skaičius per aštuonetą metų (1990–1998) sumažėjo trigubai. Vis gi lietuviškoje žiniasklaidoje šios statistikos reikia ieškoti su žiburiu – ji labai trukdo liberaliai-kairuoliškai politinei konjunktūrai.

Priešingai, Pietų Afrikos Respublikoje po Nelsono Mandelos revoliucijos, ankstesnes puritoniškas sampratas pakeitus kairuoliškoms – su atitinkamu požiūriu į „sekso laisvę“ – ŽIV protrūkis pasiekė astronominius skaičius. 1993 m. – prieš revoliuciją – vos 4% sirgo ŽIV arba sifiliu, 1998 m. – per penkerius metus – skaičius išaugo iki 22,8%. Kairuoliška lytinio švietimo koncepcija menkai gelbėjo – 2003 m. ši šalis jau buvo tarp pasaulinių ŽIV infekcijos lyderių. Lytinė prievarta taip pat išplito, net mažamečių atžvilgiu. 2009 m. duomenimis apie 50% gimdyvių mirties priežastis – ŽIV.

Dėl beglobių vaikų – užtenka žvilgtelti į Iraną. Abortai ten stipriai ribojami, kontraceptikų rinkos taip pat praktiškai nėra, bet beglobių vaikų taip pat sunkiai rasi. Juos globoja net ne vaikų namai, o giminės, bendruomenė. Taigi, net ir šis reiškinys priklauso ne tiek nuo lytinio švietimo – lytinių santykių skatinimo prasme – kiek nuo moralės ir kultūros tradicijų.

Pagaliau, dėl vaikų nėštumo. Čia reiktų objektyvios analizės, bet palyginkime tarpukario Lietuvą su šiandienine. Ar Antano Smetonos laikais vaikų nėštumas buvo problema? Ar tai aprašyta mokslo, pagaliau – grožinės literatūros kūriniuose? Jei atskirų atvejų ir būta – ar tai buvo masinis reiškinys?

Akivaizdu – kuo labiau seksą skatinsi, tuo daugiau jo ir turėsi. O iš to – visos pasekmės, net iki lytinės prievartos. Dėl lytiniu keliu plintančių ligų – jeigu jau apie tai kalbama, o kalbama daug – vadinamosios apsaugos priemonės apsaugo anaiptol ne visas vietas, per kurias galima užsikrėsti. Nebent vadovautumės pavyzdžiu iš vienos amerikietiškos komedijos, kur partneriai nuo galvos iki kojų apsisiautė permatomos gumos gabalais – gal tada prevencija ir tikėtina. O kol kas geriausia prevencija – skaistybė ir santuokinė ištikimybė.

Šią pastraipą galima baigti klasika, kuri per daug fundamentali, kad būtų banali. Konservatyviose visuomenėse nėra lytinio švietimo – kaip jį supranta liberalai ir kairieji, užtat yra daug vaikų. Liberaliose ir kairuoliškose visuomenėse gausu lytinio švietimo, užtai vaikų vis mažėja. Mažėja tiek, jog tenka pradėti vaikų prekybą „juvenalinės justicijos“ pavidalu, bet apie tai plačiau – kitąsyk.

Prietaras Nr. 4. Lytinis švietimas aukščiau įvardytąja prasme reikalingas jau vien todėl, kad vaikai vis tiek ras norimą informaciją, ypač – interneto amžiuje. Lytinis švietimas ją bent pateiks kryptingiau. Čia jau panašu į tiesą, bet pagrįstai sakoma, jog didžiausias melas – tai dalis tiesos. Vaikai gali prieiti prie įvairios informacijos – gaudami ją tiek iš interneto, tiek iš gatvės. Įskaitant smurtinę informaciją. Ar tai reiškia, jog smurtinę informaciją taip pat reiktų įteisinti kokia nors švietimo programa?

Pirmiausiai – tėvų, o po to ir mokyklos uždavinys supažindinti vaiką su aplinka ir joje vykstančiais reiškiniais, bet ne tik apsiriboti žinia, jog yra tokių ir tokių dalykų, o pateikiant vertybinę poziciją: tai yra gerai, o tai – blogai. Svaigstantiems apie ideologinį diktatą šiais atvejais galima atsakyti, jog jų pozicijos – pavyzdžiui, kad homoseksualizmas esąs normalus reiškinys – taip pat ideologinės, tik destruktyvios. Garbingesni iš libertarų tiesiai prisipažįsta: taip, mes siekiame diktato, antraip savo diktatą įves tautininkai, konservatoriai, krikščionys ir kiti, kuriuos mes siekiame sunaikinti.

Lytinis švietimas turi būti orientuotas į sąmoningos ir atsakingos asmenybės ugdymą, rengimą santuokai ir šeimai, o ne aistrų valdomų gyvuliukų formavimą. Jis turi būti dozuojamas pagal amžių ir individualią kiekvieno brandą, o ne dogmatiškai ir schematiškai primetamas kokių nors socialinių inžinierių. Pagaliau, pirminė atsakomybė čia tenka tėvams, o po to jau – visiems kitiems.

Išmintinga ir kryptinga informacija – o ne jos trūkumu, ką išsigalvoja liberalai su kairiaisiais – galima permušti destruktyvios informacijos pliūpsnius, ar tai būtų lytinis palaidumas, ar smurtas, ar alkoholizmas, ar narkotikai.

Prietaras Nr. 5. Laisvė – tai galimybė daryti bet ką. Netiesa. Net liberalai pripažįsta, jog vieno laisvė baigiasi ties kito laisvės riba, o kairieji dar sustiprina šį principą socialine atsakomybe. Vis gi praktikoje, ypač kalbant apie lyties politiką, laisvė tampa galimybe daryti bet ką, o vienintelė atsakomybė – pripažinti šią galimybę, atsisakymas pripažinti gresia sankcijomis.

Aukščiausia laisvės forma – tai proto ir valios laisvė nuo aistrų. Graikų filosofai aistras vaizdavo žirgų pavidalu, o protą ir valią – važnyčiotojų. Romėnų filosofai pabrėžė: vincit, qui se vincit – nugalės, kas save nugalės. Kas nugalės, tas ir valdys. O valdžia sau ir laisvė – tai vienas ir tas pats.

Aistrų vergas nėra laisvas. Jis – tarsi narkomanas. Žinoma, jog lytinių santykių metu smegenis veikiančios medžiagos veikia labai panašiai kaip narkotikai. Prie jų priprantama ir norima vis daugiau. Žinomas edukologas Ričardas Pagojus teigia, jog ankstyvi lytiniai santykiai dažnai dera su žemesniu intelekto lygiu. Tai paaiškinti paprasta – kur save investuoji, ten daugiausiai ir turi. Jauno žmogaus uždaviniai – mokytis ir veikti visuomenėje, o lytiniai santykiai – santuokos ir šeimos etapas. Jie turi būti valdomi, o ne valdyti.

Genderizmas ne šiaip sau žengia koja kojon su globalizmu. Tai – dvi tos pačios socialinės inžinerijos pusės. Žmogus, valdomas primityvių instinktų, lengviau kontroliuojamas, nei tas, kuris sąmoningai ir valingai vadovaujasi dorybėmis ir išmintimi. Instinktyviam tik pasiūlyk prekę ir jis už ją parsiduos.

Apsispręskime, kuo norime būti. Sąmoningomis, laisvomis ir atsakingomis asmenybėmis, ar genderistų ir globalistų vergais.