V. Trainys. Tyrimas dėl A. Jakubausko – persekiojimas tai ar ne?

Vienas svarbiausių klausimų – persekiojimas tai ar ne. Dėliojant ant svarstyklių faktus toks įspūdis išties gali susidaryti, tačiau nėra taip viskas vienareikšmiška; nežinau, kaip reaguotų vienas aktyviausių A. Jakubausko priešininkų A. Anušauskas, ypatingai besipiktinantis dabar jau buvusio LGGRTC vadovo elgesiu su M. Jurkute, jei kuris nors pavaldinys ar pavaldinė iš Krašto apsaugos ministerijos toje pačioje laidoje (kai taip darė M. Jurkutė – Lietuvos radijas, vasario 1 d. „Aktualijų studija“) ištisai kaltintų jį melu, darbo imitacija ir t. t., pateikdama daugiausiai abstrakcijų puokštes. Atidžiai perklausiau tą laidą, ir tikrai pasigedau konkretumo. 

Aš M. Jurkutės neatleisčiau ir nuobaudos jai neskirčiau, tikrai nesudaryčiau kliūčių jai reikšti nuomonę, tačiau žengiant į viešumą, jai vertėtų pateikti daugiau konkrečių faktų (ypač kai kalbama apie politizavimą, „teisingo“ istorijos varianto įpiršinėjimą ir t. t.), kurių, švelniai tariant, labai trūksta.  

M. Jurkutė rašo, kad jai buvo sudaromos kliūtys naudotis LGGRTC archyvais. Kas išdrįso diskriminuoti? Kada? Kokią konkrečiai medžiagą renkant? Koks tai buvo nurodymas? Nesakau, kad netikiu jos ir kitų kritikų žodžiais, tačiau reikėtų didesnės konkretikos. 

Taip, kažkaip keistai su šovinistine Rusija susiję A. Jakubausko praeities apdovanojimai, galima įtartinai žiūrėti į jo aiškinimus, kad apie tai sužinojo tik pernai, tačiau faktas lieka faktu (apie kurį šiandien Seime nutylėjo A.Anušauskas) – po Krymo okupacijos jam neleidžiama įvažiuoti į RF teritoriją. Tai irgi turbūt kai ką pasako. 

Skaitau E. Zingerį, M. Jurkutę, daugelį kitų kritikų. Ten tiek abstrakčių frazių („politizavimas“, „ideologizavimas“ „radikalios grupuotės įsitvirtinimas“, „istorijos balinimas“, „istorinių asmenybių vertinimo klaidos“), bet nematau nė vieno konkretaus fakto, kada, kur, kokiam istorikui buvo trinktelėta per pirštus, reikalaujant rašyti neobjektyviai arba išvis nerašyti, klastoti faktus, nutylėti kažkokias detales, iškreipti istorines tiesas, mosuojant tam tikrais „naratyvais“. Nors užmuškite, nematau. 

Nesu A. Jakubausko gerbėjas ar šalininkas. Kaip ir priešingos stovyklos. Nesu nei leftistas, nei propatrijietis. Esu labai toli nuo „ultrų“, LGGRTC eksvadovą ginančių valstiečių, darbiečių, gražulių, puteikių ar astrų genovaičių, taip pat nuo tų, kurie pritvinkę neapykantos kitaip manantiems.   

Tačiau man rūpėjo ir teberūpi kažkaip atsekti tą ginčų kamuolį – objektyviai, be išankstinio nusistatymo, nesiremiant vien tik paviršutiniškomis detalėmis. 

Supratau, kad tai padaryti bent jau dabar nepavyks, kad nesutarimai taip smarkiai išplitę, o faktų raizgalynė tokia paini, kad reikia nemažai laiko, norint susidaryti bent kiek aiškesnį vaizdą. 

Jei A. Nikžentaitis ir kiti istorikai kaltina LGGRTC neaukštu moksliniu lygiu, tegul pasako konkrečiai, koks šios įstaigos tyrimas, pažyma, koks istorinis darbas (be daugelio linksniuojamos geologo pagal profesiją D. Stanciko užpernai gruodį parengtos pažymos apie Generolą Vėtrą; ir nors šioje pažymoje yra išties pernelyg drąsių išsireiškimų, perdėm kategoriškų išvadų ir per mažai kritiškumo, nei A. Nikžentaitis, nei kiti profesionalūs negeologai iki šiol nesiima bet kiek platesnių kunigo, žydų gelbėtojo Jono Borevičiaus palankaus Jonui Noreikai liudijimo, su juo susijusių aplinkybių tyrinėjimo – priešingai, istorikas N. Šepetys beatodairiškai, be jokių įrodymų leido suprasti, kad šviesios atminties dvasininkas dangstė Vėtrą, kaip „įrodymą“ paminėdamas, jog taip elgėsi daugelis lietuvių (nors J. Borevičiaus liudijimas niekuomet nebuvo pripažintas melagingu), yra žemo lygio. 

Tada būtų galima padiskutuoti, tikrai taip yra ar ne, ar tas lygis iš tikrųjų toks žemas. 

Taigi, ką turėjo omeny A. Nikžentaitis, abstrakčiai pasisakydamas toje pačioje vasario 1-osios radijo laidoje? Arba E. Zingeris, kalbėdamas, jog reikės panaikinti apdovanojimus, karinius laipsnius „abejotinos reputacijos asmenybėms“? Kokioms asmenybėms? Ar čia ne nurodinėjimas, kaip dirbti? Galbūt jis jau atliko tyrimus, aptiko įrodymus ir yra pasirengęs skelbti verdiktą? 

Kaip ir nieko nepasakoma, bet tarp eilučių metamas šešėlis; jei metate, tai konkretizuokite, prašau. Koks tyrimas buvo paviršutiniškas, tendencingas, neprofesionalus? Ar LGGRTC istorikų (šį kartą ne geologų ar buvusių cirko artistų) 2015, 2018, 2019 metų kovą atlikti tyrimai, pažymos apie Generolą Vėtrą, kuriuose prieštaringumų neišvengusio ryškaus rezistento veikla visumoje yra įvertinta teigiamai? Prie šių tyrinėjimų, kiek žinau, prisidėjo ir didelį autoritetą turintys istorikai A. Bubnys, A. Rukšėnas (bent jau jų darbais remiamasi). 

17 LGGRTC istorikų savo kreipimesi sausio pabaigoje tvirtino, jog vyresniajam patarėjui V. Valiušaičiui buvo suteikti platūs įgaliojimai vertinti istorijos profesionalų darbą, formuoti Centro tyrimų kryptis, kontroliuoti šios įstaigos Leidybos skyriaus darbą; ir šie įgaliojimai esą viršijo departamentų ir skyrių vadovų galias. 

Skaitau jo pareigybės aprašymą. Vieną, antrą, trečią kartą. Na, nėra to, ką rašo istorikai. Su visa pagarba jums visiems, nėra. Ten parašyta, kad vyresnysis patarėjas „analizuoja viešųjų ryšių publikacijas apie centro bei jo vykdomų tyrimų kryptis, teikia informaciją viešųjų ryšių priemonėms apie centro veiklos turinį“; „kuruoja centro internetinio puslapio turinį bei Leidybos skyriaus veiklą“, konsultuoja. 

Taigi, gerbiamieji, kur parašyta apie tyrimų krypčių formavimą? Kur yra paminėta kontrolė? Kur pažymėta, kad jis gali vertinti istorikų darbus, duoti jiems nurodymus?  

Kaltindama direktorių melu, mobingu, konfliktiškumu M. Jurkutė pati prikalbėjo netiesos, pvz., kad stringa archeologiniai tyrinėjimai Našlaičių kapinėse, naujajai LGGRTC vadovybei susipykus su Vilniaus universiteto archeologais – vienas jų, G.Vėlius, paneigė skleidžiamas kalbas apie susipykimą, pareiškęs, kad kasinėjimų nutraukimas nėra susijęs su peripetijomis Genocido centre. 

Taip kad nėra viskas taip paprasta, nėra tik juoda ar balta, kaip atrodo R. Valatkai arba I. Makaraitytei, kuri savo komentare lrt.lt („Propagandiniu kūju per istorikus ir Holokausto aukas“) net nepatikrinusi faktų kaip gryną pinigą pateikia, jog V. Valiušaitis formuoja studijų kryptis. Kaip čia su profesionalumu ir objektyvumu? 

Kaip ši žurnalistė faktiškai be jokios argumentacijos gali sudirbinėti istoriką profesionalą A. Anušauską, pareiškusį, jog palankus J. Noreikai kunigo J. Borevičiaus liudijimas yra svarus, vien dėl to, kad kai kurie kiti istorikai galvoja kitaip? Kaip čia su profesionalumu ir objektyvumu? 

Nors V. Čmilytė-Nielsen ne kartą skelbė, kad Seimo darbo grupė išsamiai įvertino situaciją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, perskaičius Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vadovaujamos šios grupės tyrimo ataskaitą, gerklėje pajutau prėsko patiekalo skonį – toks jis sausas, be konkrečių detalių, tyrimo metu išaiškėjusių faktų ir aplinkybių. 

Kadangi abi pusės į viešumą neretai išstodavo su abstrakcijomis (tu naudoji mobingą/ne, nenaudoju; tu kišiesi į istorinius tyrimus – ne, nesikišu; tu mūsų nuomonę ignoruoji, nekvieti į posėdžius, nesiskaitai/ne, tai melas ir t. t.), šioje kaltinimų košėje ieškojau vieno ar kelių dokumentų, kuriuose buvo išguldyta visa esmė, išklausius skirtingų šalių paaiškinimų, po kruopelę išsiaiškinus, kas, kaip, kur, kada, kodėl ir už ką. 

Tikėjausi, kad Seimo darbo grupė ne tik išklausinės visas puses, bet išnagrinėjusi dokumentaciją, nustatys daug faktų, juos paskelbs, kad piliečiai prieš balsavimą galėtų susidaryti tvirtesnę nuomonę ne vedini emocijų. 

Tačiau tyrimo ataskaitoje iš esmės nieko naujo nėra, o A. Jakubausko nuomonė joje net neatsispindi (bent jau toje, su kuria Seimo tinklapyje gali susipažinti visuomenė ir žiniasklaida). 

Pažvelgus į šį neišsamų 4 puslapių dokumentą (dievaž, pradedantis žurnalistas ar studentas pirmame savo straipsnyje arba referate būtų atidžiau viską išanalizavęs), nematau faktiškai nieko, kas padėtų atsekti siūlo galą. 

Nėra pridėta ir susitikimų protokolų, kuriuose galbūt atsispindinti esmė – visuomenei ir žiniasklaidai pateiktas toks pusžalis, neinformatyvus produktas, tiktai skatinantis vienos ar kitos pusės spekuliacijas. 

Esu kategoriškai prieš bet kokius istorijos balinimus, nurodinėjimus mokslininkams ir tokius išsireiškimus kaip „atminties karai“; bet atleiskite, radikalūs antiradikalai, šias frazes apie „karus“ jūs naudojate ne rečiau už savo oponentus. 

Skandalinga ir neatleistina būtų, jei koks nors istorikas būtų gavęs nurodymą nuslėpti žydų žudymo faktą, suklastoti duomenis, ištrinti gėdingus įrašus kažkam išbalinant biografiją, tačiau nurodykite šiuos faktus, jei tokie yra. Nuoširdžiai gerbiu A. Bubnį, A. Rukšėną ir kitus LGGRTC istorikus – jie tikrai nepasiduotų tokiam spaudimui, ir tikrai netylėtų. 

Nesakau, kad A. Jakubauskas auksinis vadovas, kankinys, kad jis nevertas kritikos. 

Jis pakankamai smarkiai pasišaudė sau į kojas (tiek su skandalinguoju interviu Krymo totorių TV, tiek savo elgesiu su kai kuriais darbuotojais – nors abstrakcijų kaltinimuose apstu, susidaro įspūdis ir apie nepagarbą, nutylėjimus, savo nuopelnų pervertinimus, kyla klausimų ir dėl apsistatymo praeityje į įtartinas situacijas patekusiais veikėjais ir t. t.), tačiau negaliu pakęsti, kai žaidžiama futbolą į vienus vartus. Jei kritikuojate vieną pusę, nenutylėkite ir kitos „užlankstymų“. 

Manau, reikėjo direktorių nušalinti ir viską gerokai nuodugniau ištirti, pabandyti rasti konsensusą (pavyzdžiui, sugrąžinant į darbą M. Jurkutę), ir tik pasibaigus tyrimui, spręsti vadovo atleidimo klausimą. 

Tačiau Seimas gana skubiai, pateikęs visuomenei ir žiniasklaidai tik labai paviršutinišką tyrimo ataskaitą, ėmėsi atstatydinimo veiksmų. 

Man tai neatrodo nei objektyvu, nei demokratiška – lygiai toks pat buldozeris, kaip ir M. Jurkutės atveju, tik galingesnis. 

Ant vieno buldozerio užvažiavo dar didesnis buldozeris, ir po to džiaugiamasi tariamais demokratiniais laimėjimais.

www.facebook.com/vygandas.trainys