K. K. Urba. Buvimas diskusijų šventėje „Būtent“

Bernardinų sodas, anksčiau sovietų pervadintas į Sereikiškių, paskutinėmis rugpjūčio dienomis sutraukė nemažą pulką miestelėnų, kurie norėjo patirti, išgirsti tai kas jiems labiausiai rūpi. Iškalbingas informatyvus proginis laikraštėlis pirmame puslapyje skelbė: „290 diskusijų aprėpia temas, dėl kurių dažnai nesutariame, ginčijamės ar net vengiame kalbėtis. Politika, technologijos, švietimas, verslas, kultūra, šeima ir kasdieniai mūsų pasirinkimai – programa skirta tiems, kuriems neužtenka antraštės ar vieno atsakymo.“ Įspūdinga, ar ne? Kas, kad sveikatos sfera nepaminėta prioritetiškai, o technologijos pirma kultūros rodo organizatorių technokratinius prioritetus. Vistiek labai gerai, juolab atsižvelgta į pernykščius priekaištus, kad diskusijos vyko „į vienus vartus“ – iš esmės tarp keturių penkių atrinktų pirmsėdžių, tad šiemet  diskusiją stebėjusių  klausimėliams buvo skirta gerokai daugiau laiko.

Man gi atsirado gera proga pasismaginti po daug žinančio ir išmanančio Lietuvos banko valdybos pirmininko Gedimino Šimkaus kalbėjimo diskusijoje iškalbinga tema: „Kainos kyla – ar Europa gali mums padėti“. Jis ir kiti diskutantai aiškino kaip gerai mes dabar  gyvename, kad mūsų perkamoji galia išaugo iki septynių tūkstančių kiaušinių per metus, o latviai ir estai atsilieka keletu šimtų.

Gavus  žodį oponavimui teko sugėdinti gražiakalbius  priminimu, kad pagal socialinės nelygybės koeficientą GINI Lietuva pastoviai tarp lyderiaujančių, kad po energetikos kainų šuolio natūraliai sukilo ir maisto kainos, bet jos negrįžo atgalios, kai energetika atpigo arba kitaip tariant, yra dvi Lietuvos – pensininkai ir tie kurie gyvena „nuo iki“ bei dar minimalias algas tegaunantys ir saujelė turčių.

Nieko nuostabaus – kapitalo koncentracija vyksta visame pasaulyje, o didžiausi milijardieriai, netgi, pareikalavo iš situacijų nevaldančių vyriausybių, paradoksaliai, didesnių mokesčių jiems patiems, nežinantiems kur dėti prikauptus milijonus, juolab vyriausybės senokai yra prasiskolinę bankams ir daug kur sunkiai suvaldo situacijas.

Pasiteirauti teko – ar Lietuvoje jau atsirado vidurinė klasė, sarkastiškai priminus Josifo Stalino žodžius, išsakytus berods apie 1935-us: “žitj stalo lutšie i viesieliejie“ (rus. gyventi tapo geriau ir linksmiau).

Lietuvos bankas yra tiesiogiai pagal teisės aktus atsakingas už infliaciją, tačiau p G.Šimkaus kainų naratyve, anaiptol, nefigūruoja, kad ir žinomo ekonomisto Nerijaus Mačiulio pagaliau išsakyti žodžiai – Lietuvos rinkose daug kur trūksta konkurencijos didiesiems tinklams, o tai ir yra viena svarbiausių kainų kilimo priežasčių, greta, žinoma, kuro kainų svyravimo, algų, pensijų augimo, kurį  G. Šimkus pavadino labai moksliškai – konvergencija, o aš dar ir penkių prekybos tinklų savininkų godumu, kuris beveik neturi  konkurencijos iš smulkių ir vidutiniokų.

Priminiau ne visai gerbiamam bankininkui, kad ne viename ekonomikos sektoriuje ženkli oligopolizacija arba, kalbant paprastai – keleto stambiųjų, turinčių liūto dalį rinkoje įvestas kainų diktatas, o jis man, kad konkurenciją kuria Lenkija, kurioje apsipirkinėja mūsų pasienis. Nei pridėsi, nei atimsi.

Arba, bent jau tiek, kad esama kainų politika ir konkurencijos stoka yra priežastimi, kodėl gyvenantys „nuo iki“ dirbantieji nesiryžta siaubingai nykstančioje lietuvių populiacijoje auginti daugiau vaikų, o pradinukų klasės  jau neprirenka pilno kontingento.

Jei šioje diskusijoje jos bent jau klausėsi keturios penkios dešimtys miestelėnų, tai gretimoje palapinėje buvo ne vieno šimto susirūpinusių piliečių anšlagas – gerą pusvalandį jiems kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis. Tai, bei kitą dieną, vykusi palapinės, kur diskutuota, kaip tapti turtingais, apgultis, geriausiai parodė minios prioritetus: turėti persvėrė būti, o tame turėtų tekti didžiulis vaidmuo mesijui.

Ketvertas diskusijų renginių buvo skirta tiesiogiai migracijai, trejetas demografijai, tad ne į visus galėjau suspėti, nes rūpėjo ir kitos temos. Bet apie viską iš eilės, juolab išvakarėse Jono Vaiškūno parėdymo iš ligoninės palatos dėka pasirodė tas skaudžiausios prognostinės statistikos sklidinas straipsnis „Baltų civilizacijos pabaiga?!“, kuriame nubrėžta 2100 metų perspektyva, kūdikėliui, kuris gimė šiandien, o tada jau turės 73 nugyvento amžiaus metus. Lietuvoje bus apie 2.5 mln. gyventojų, tarp kurių Lietuviai sudarys tautinę apie 600 tūkst. mažumą greta musulmonų ir afrikiečių.

Teko gerokai pasukti galvą, ką daryti su post Kovo 11-os išaugusia hedonistine karta, kuriai būdinga karjera, nuosavas būstas, įsitvirtinimas darbe – sėkmė, ir tik tada jau pirmas vaikas, beje su didesne apsigimimo rizika apie 35-us gyvenimo metus.

Greta Lauryno Kasčiūno dėliotų akcentų po atlikto tyrimo su socialinio būsto poreikiais jaunai šeimai, kai, pridursiu, kaime liko šimtas tūkstančių trobų užkaltais langais, su moterų darbinimosi problematika, ar Kęstučio Vilkausko bandymas įstatymine tvarka prastumti programą provincijos apie miestelius regeneravimui jaunoms rankoms, atsirado nestandartinis linksmokas sprendinys – organizuoti ir populiarinti šeimų su dviem dukrom festivalius, nutaikant juos į gražios ir orios senatvės bei išėjimo į kitą pasaulį amerikietiška perspektyva: „tyliai užgeso savo namuose artimųjų aplinkoje“.

Karšinčius, nukaršinimas jau lyg ir dingę iš mūsų leksikono terminai ir nežinau iš kur jie kilę – ar nuo karščiavimų, ar nuo vilnos karšimo iš senolio barzdos, tačiau tokia festivalio idėja labai pradžiugino ministrę Ingą Ruginienė po diskusijos, kur man nedavė kalbėt: „Demografija 2050: ar klestinčiai Lietuvai būtinas gyventojų skaičiaus augimas?“.

Naudingų idiotų su „makaronų kabinimu“ verta tema, juolab vienas milijonas – daugiau nei trečdalis  Lietuvoje gyvena  „nuo iki“, o toliau bus dar gražiau, kai varguoliams kantrybės pritruks ir musulmonų su afrikiečiais bus tiek kiek lietuvių. Koktu darėsi išgirdus, kad diskusijose apie strategiją „Lietuva 2050“ figūravo bravūriški keturi milijonai, o demokratai „Vardan Lietuvos“ buvo kuklesni: diskusijos tema „3 milijonų Lietuva: svajonė ar realus tikslas“, greta dabarties gimstamumo rodiklio 0.97, kai demografiniam stabilumui reikia 2.1, vertė mąstyti –  kokiame paraleliniame pasaulyje anie politikieriai gyvena, beje, sėkmingai išvengę atsakomybių už valstybės demografinio resurso – kaimo apnaikinimą.

Ekonomistė Indrė Genytė – Pikčienė man bandė prieštarauti: maži ūkiai yra nekonkurencingi, todėl išnyko, o man atšovus – kam keliavo daugiau nei trisdešimties milijardų ES parama žemės ūkiui, abu užtilome. Jokios atsakomybės už žmones nuvarytus nuo Lietuvos žemės nėra ir čia.

Ramino mane vienas protingiausių Lietuvos vyrų – Andrius Romanovskis, kuris pasisakė esąs vienas iš 172 niekaip nepaisančių jokių prognozių ir neišnykstančių karaimų, o per savo karjerą nuo barmenavimo studijų laikais, dabar gi iškilęs iki Verslo konfederacijos vadovų, tačiau laiko plačiau padiskutuoti nebuvo, nes lėkėme į kitas diskusijas.

Prasmingai diskusijoje „Kas mokys mūsų vaikus rytoj?“ kalbėta apie švietimo problemas, nors iš esmės grybštelėta tik viena: mokytojų stygius, kuris, dėkui Dievui, kasmet vis menkėja – geros stipendijos plius priedai pritraukė kur kas gausiau studentų, kurie, deja, ne visi atlieka pareigą tėvynei bent jau vienais mokytojavimo metais.

Ministrė Raminta Popovienė pasakė, kad Seime bus priimta būtina Švietimo įstatymo pataisa dėl studentų stažuotojų su mentorystės priskyrimu ir jie galės oficialiai, teisėtai dirbti mokyklose paskutiniuose kursuose, direktoriui nedrebant, kad tikrintojų komisijos reikš priekaištus, kaip kad yra dabar. Deja,  kitoms problemoms beveik nebeliko laiko.

Neteko paminėti, kad STEAM programa faktiškai vis dar lieka be „M“ – matematikos, nors žygių dėl to būta į ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros kabinetus ir ne vienas. Spėjau pastebėti, kad pusę pamokos, kaip taisyklė, užima mokytojo kalbėjimas – naujos temos aiškinimas, o antrą pusę mokinių atsakinėjimas ir pratybos, tad Suomijos pavyzdys, kurioje apie 70 proc. mokyklų naudoja UNESCO apdovanotą programinę kompiuterinę įrangą, kuri yra ne tik individualus kiekvieno mokinio kontrolierius klasėje ir namuose užduočių atlikime, bet ir geras individualus mentorius, leidžiantis gabiems eiti į priekį sparčiau, nei tie, kuriems sunkiau sekasi, yra diegtinas kuo sparčiau ir plačiau pas mus.

Turku universiteto garbės daktarės prof. Valentinos Dagienės, beje, penkių vaikų Motinos,  iniciatyvų šioje srityje tikrai nepakanka, juolab ji mokyklinėmis informatikos olimpiadomis per įkurtą pasaulinę asociaciją, IT technologijų pažangą stumia bemaž šimte pasaulio valstybių. Tad teko prašyti ministrės diskusijos ministerijoje šia tema, juolab Vilija Targamadzė su kai kuriomis kolegėmis, kurios meta – „užteks tų gelžgalių“, nesuvokia esamų švietimo ir ugdymo realijų, kurios itin svarbios vaikams – „vizualams“, įsisavinantiems informaciją labiau akimis nė ausimis.

Užsiminus apie  orios senatvės visuotiną  pamoką gal net rugsėjo pirmai – ir dviejų dukrų turėjimo svarbą oriai senatvei, ministrė susiėmė už galvos ir pajuokavo „dar ir už tai mane tikrai pakars“. Bet neprieštaravo. Pasibaigus renginiui aptarėme ir gerą pusmetį trukusį ministerijos biurokratų atsirašinėjimą dėl Onkologijos mokslo tarybos prie ministerijos įsteigimą.

Ministrė paklausė – kodėl ne prie Lietuvos mokslo tarybos? Atsakiau, kad prie ministerijos yra stipriau, o ir ministerijos nuostatai numato mokslo sričių koordinavimą, tad beliktų papildyti ministerijos nuostatus, numatančius darbo grupių ir komisijų prie ministerijos steigimą, tarybomis, nors ir be to galima būtų apsieiti. Ministrė pažadėjo pasitarti, juolab onkologijos sritis viena opiausių Lietuvoje; aukštas sergamumas ir mirtingumas.

Gerai praėjo renginys skirtas klinikiniams tyrimams vėžio srityje: pastaraisiais dešimtmečiais atsiradus taikinių ir imuninėms terapijoms jų bandomieji   rezultatai tapo žymiai geresni. Man gi buvo proga padovanoti Nacionaliniam vėžio institutui gyvenimo mokslinį darbą – didžiulę Tumorigenezės schemą, kuri, neabejoju šiuo metu yra detaliausia vėžio raidos molekulinių mechanizmų nušvietimui, iš esamų, visame pasaulyje ir kuri jau keliauja mokslo pasaulyje net tik į Kauną, bet ir tolokai už jo.

Po kito renginio vienoje palapinių pavyko išplėšti bičiulį ministrą Liną Kukuraitį iš minios pensininkių, troškusių būtinai su juo pasidaryti „selfį“, ir pavyko pasikalbėti dėl onkologinių vaistų kompensavimo. Pasakiau, kad, jei prieš dešimt metų situacija su vaistų kompensavimu buvo labai bloga, tai dabar jau tik bloga. Ministras atsakė, kad dar keturiolika vaistų gauna kompensavimą, o aš paprieštaravau, kad situacija, lyginant su Vokietija, vistiek, lieka nepatenkinama ir reikia prispausti Finansų ministeriją, nes problema – lėšų stoka.

Linas pasakė, kad vyksta priešingas procesas – Finansų ministerija, beje, eilinį kartą gviešiasi PSDF – Privalomo sveikatos draudimo fondo lėšų, kad galėtų suvesti valstybės finansų balansą į priimtinas deficito ribas. Tai kaip čia išeina Lietuvoje? Prioritetas „ikanomikos“ augimas, o ne žmonių sveikatų sergėjimas ir traukimas iš mirties nagų?  Juolab Konstitucijos straipsniai sako, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms, kad žmogaus gyvybes saugo įstatymas ir kad draudžiama vykdyti medicininius eksperimentus be paciento sutikimo.

Betgi jie pas mus, utriruojant,  vyksta nuolatos – nustatinėjama, kiek žmogus išgyvens be vaistų. O statistika iškalbinga: 2023 m. iš 48 per ankstesnius ketverius metus EMA registruotų inovatyvių onkologinių vaistų Lietuvoje buvo kompensuojami tik 3, Vokietijoje – 46. 2024 m. iš 56 naujų onkologinių vaistų Lietuvoje jau buvo 8, Vokietijoje – 54. 2025 m. iš 56 naujų onkologinių vaistų Lietuvoje – 13, Vokietijoje – 51. Kas ją – situaciją perlauš iš esmės ir ką apie tai galvoja ne tik Seimo Sveikatos bei Finansų ir biudžeto komitetai? Bet kol prioritetu valstybėje bus „ikanomika auga“, o ne žmonių gyvybės, kurių nuo vėžio kasmet netenkama apie 8 aštuonis tūkstančius, vietoje tikėtinų penkių, tol mažai kas keisis ir šioje dramatiškoje srityje.

Pasiklausius Arūno Gelūno ir Vytauto Juozapaičio dialogo, kuriame kultūra suvokiama senoviškai – kaip menų raiška ir sklaida greta sakralikos, etnikos, dar žiniasklaidos padorumo, o ne moderniau, kaip įpareigotų įstatymas – su darbo, verslo, poilsio, teisine, politine, žiniasklaidos, valdymo, ekologine, elgesio, jaunimo, šeimos, mokslo ir ugdymo bei kūno kultūrų su jų aukščiausios kokybės siekiu,  greta tradicinių, tebekultivuojamų kultūros sferų, teko beviltiškai pasišalinti ir apgailestauti, kad buvęs keliatūkstantinis Lietuvos kultūros kongresas paverstas neįtakinga kelių dešimčių pensininkų sekta, kuri nedalyvavo festivalio kultūrinėse diskusijose.

Vilties suteikė už skverno pagautas Vytenis Andriukaitis, kuris į priminimą, kad Lietuvos kultūros kanono įteisinimas dingo iš socdemų programos – mestelėjo pavymui: „nieko, atstatysime“. Kad taip Dievams į ausį.

O jų būta festivalyje ir musulmonų tikėjimo propagavime, man padovanojusiame knygelę apie Koraną, kurią naktį vartydamas nustebau – Alachas yra ne tik  maloningas, vienatinis, teisėjas, suteikiantis mirtį prieš prisikėlimą,  bet ir viską apskaičiuojantis, teisingas vedlys. Tad penktadienio vakarą,  po sunkių diskusijų pusdienio, nenustebau, kad turkai sutriuškino lietuvius krepšinio aikštelėje su visai kita energija. Islamas tebeauga, plečiasi kaip galinga banga, tad kaip rasti sutarimą, supratimą? Jei tarpukaryje Lietuva turėjo žydų reikalų ministrą, tai gal mums reikia, kad ir Andriaus Romanovskio – musulmonų-karaimų ir kitų kitatikių reikalų ministru?

Gi kavinėje po diskusijų pusdienio,  užkandžiaujant naktipiečius stebėjau tris juodo gymio kokių penkerių šešerių metų be perstojo šėliojančiai laksčiusius vaikiukus, kurių vieno paklausius – ar kalbi lietuviškai, išgirdau – ne, ..aš kalbu angliškai. Pačiame Vilniaus centre.

Šeštadienis diskusijų festivalyje atnešė ir gerus pokalbius su karo vyrais –  net Lietuvos kariuomenės vadu bei ministerijos pareigūnais dėl mobilios teritorinės gynybos divizijos įkūrimo 4 tūkstančių lengvųjų automobilių,(kurių savininkams Krašto apsaugos ministerija apmokėtų civilinį draudimą), kovinių ekipažų pagrindu, sudarytu iš dvidešimttūkstantinės 105 tūkstančių Lietuvos ginklų turėtojų asociacijos narių, nesančių Šaulių organizacijos nariais ar statutiniais pareigūnais, o lietutis įvijo į gretimą Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų palapinę, kur vyko šiek tiek nuobodoka profesūros ir docentų diskusija apie idėjų, nudreifavusių į ideologijas, vietą šiuolaikėje politikoje.

Suskėliau linksmą idėją apie šeimų su dviem dukrom, užtikrinančiom orią senatvę ir tokį pat iškeliavimą į kitą pasaulį, festivalio būtinumą, juolab išsiaiškinau, kad ir sutikti festivalyje  socdemas  ambasadorius Darius Skusevičius, ir liberalai Eugenijus bei Simonas  Gentvilai turi po dvi dukras. Čia pat, palapinėje gimė ir obalsis – IŠSAUGOKIME TĖVYNĘ, kuris turėtų pakreipti visas Lietuvos politines partijas bendram tikslui.

Bet tam reikia ir būsimame margame festivalyje BŪTENT labai nuoseklios ir palčios diskusijų temomis LIETUVOS KELIO dalies su savu gerai atrėžtu sodo teritorijos gabalu. Jame pirmiausia disputai dėl Lietuvos ekonomikos, ir jos kraujo – finansų politikos esminio gerinimo, kad rastųsi konkurencija stambiesiems ir rinka taptų konkurencine, atkraipyta, o ne su kainų diktatu. Po to jau sekančios temos, turint materialaus pagrindo suvokimą – šeimos stiprinimas, gausinimas, su atitinkama kur kas platesne švietimo ir sveikatos apsaugos  problematika.

Dabar gi politikieriai diskusijų temų chaose pasiaugino savus reitingus, o liekantys nepopuliariais sostinėje socdemai, kažkodėl savo palapinės neturėjo, gal bijodami priekaištų ir juos diskusijose atstovavo keletas ryškesnių veikėjų. Daugelis miestelėnų išėjo it musę kandę, nes nė viena diskusija nesibaigė atitinkamos rezoliucijos suformulavimu ir priėmimu su aiškiu adresatu: Seimas, vyriausybė, ministerijos. Tad šis festivalis –  tikros demokratijos mokykla, tėra tik stiprėjantis ir augantis svarbus Lietuvos politinės kultūros daigas, kuris turi šimtinę rėmėjų, diskusijų kūrėjų ir draugų.

Organizacinė pusė ir techninis festivalio aprūpinimas buvo aukščiausio lygio – visos diskusijos penkiasdešimtyje veiklos erdvių buvo įrašinėjamos vaizdo ir garso atkūrimui, o turinį kūrė suinteresuoti žmonės – suinteresuoti Lietuvos pažanga piliečiai. Tad belieka dėkoti gausiam savanoriavusių būriui ir palinkėti festivaliui tapti permanentiniu: įrašais perkeltais į interneto erdvę su diskusijų, komentarų pavidale galimybe, kad jis taptų prieinamas kiekvienam internautui. Netgi iš artimesnio ar tolimojo užjūrio.