„Tikiu, kad kalbant apie santykį su auditorija muziejus turi būti tas, kuris bando pasiekti žmones, o ne stebisi, kad jie neateina“, – sako Kęstutis Pikūnas, sukūręs pirmąją Lietuvos nacionalinį muziejų (LNM) ir jo šiuolaikinę tapatybę pristatančią knygą „ŽMONĖS. ISTORIJOS. ISTORIJA: Patirtys. Pasakojimai. Atmintis“.
Turėdamas šią mintį galvoje K. Pikūnas siekė apie instituciją, saugančią daugiau nei pusantro milijono muziejinių vertybių, papasakoti patraukliai, įtraukiančiai ir – svarbiausia – jaukiai, kad skaitantysis pajustų artumą muziejui, o knyga taptų kvietimu apsilankyti ir susipažinti.
Visuomenei K. Pikūnas pažįstamas iš išskirtinių leidybinių projektų – Lietuvą anglakalbiam skaitytojui pristatančių „Passport“ knygų ir „Metų knygos rinkimuose“ (2020 m.) publicistikos ir dokumentikos kategorijoje laimėjusios knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“.
Pokalbis – apie tai, kodėl apie muziejų ir jo tapatybę galiausiai nuspręsta pasakoti kalbinant jame dirbančius žmones, ką apie LNM turėtų suprasti skaitytojas, leidiniui skirsiantis vos keliasdešimt minučių, beigi kokį muziejų pamatė knygos sudarytojas, praleidęs su juo kelerius metus, kalbinęs jo darbuotojus ir stebėjęs vidinius procesus iš labai arti.
– Papasakokite, kaip apskritai atsidūrėte leidyboje? Kas jus traukia prie knygos leidybos procesų?
– Negalėčiau įvardyti kokio nors įvykio ar priežasties – manau, tokio dalyko tiesiog nėra. Į leidybą atėjau iš noro sukurti knygą anglų kalba, kuri pristatytų Lietuvą – taip gimė „Passport“.
Galbūt dėl to, kad daug metų gyvenau ne Lietuvoje ir anksčiau neretai būdavau palaikomas rusu. Norėjosi, kad užsieniečiai galėtų kuo plačiau susipažinti su Lietuva, jos kultūra ir ją kuriančiais žmonėmis.
Po to viskas natūraliai pakrypo knygos meno srities linkme užduodant klausimus, kaip leidinį sudėlioti taip, kad jis būtų įdomus ir patogus vartotojui. Jokių mokslų šioje srityje nesu baigęs – man tiesiog visada buvo smalsu.
Tad romantiškos istorijos, kodėl mane traukia knygos, negaliu papasakoti. Pats apskritai neturiu kantrybės skaityti: tam reikia skirti laiko, pasiruošti. Atsimenu, net ruošdamasis dvyliktos klasės egzaminams knygų be paveiksliukų tiesiog neskaičiau (juokiasi).
– Ar galima sakyti, kad kuriate knygas panašiems į save – kad būtų kuo patraukliau akiai ir įtraukiau?
– Taip, man pačiam turi būti įdomu. Tiesa, jei kalbame apie grožinę literatūrą, tai situacija visai kita: žmogus pats kuriasi istoriją. Žinoma, yra šriftai, popierius, formatas. Dargi šie papročiai priklauso ir nuo šalies, kurioje knyga leidžiama – jos savitos kiekvienoje kultūroje.
Yra sakančių, kad skaitytojas nėra svarbus – svarbi istorija ir turinys. O aš manau, kad svarbiausi dalykai yra tie, kurių nesimato arba kurie žmogui atrodo savaime suprantami.
Žurnale ar leidinyje daug elementų susideda ir kuria knygos skaitymo, buvimo su ja patirtį: tuščios vietos, šriftai, popierius. Logika, susijusi su tuo, kaip sudėliotos temos, kuris puslapis veda prie kito. Vartydami knygas žmonės turi savus įpročius – nuo ko pradeda, kur atsiverčia – gal skaito nuo pradžios, o gal skaitymą pradeda nuo paskutinio puslapio? O gal – nuo vidurio?
Viena įdomiausių man patirčių – dalyvavimas knygų mugėse, kai leisdavau sau stebėti žmones ir jų skaitymo, vartymo, domėjimosi knygomis įpročius: kaip jie ją atsiverčia, kas sudomina, o kas – dėmesį pameta, kiek svarbus viršelis, o kiek – knygos vidurys. Visas šias detales privalu suprasti.
Kalbant apie LNM knygą, daugiausia laiko turbūt praleidau tiesiog stovėdamas ir žiūrėdamas į knygos žemėlapį: kiekvieną puslapį susipiešiau ranka ir žiūrėjau, kur kas prasideda, kokia galėtų būti logika, kaip skaitytojas prieis prie šios knygos.
– Daugeliui esate pažįstamas iš tokių išskirtinių leidybinių projektų kaip „Passport“ arba „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“. Pastarasis leidinys „Metų knygos rinkimuose 2020“ laimėjo publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Jau tada sakėte, kad ši knyga nėra tik apie Joną ir Adolfą Mekus, o kur kas daugiau – apie brolišką ryšį, bendrystę. Kitaip tariant, kuriate knygas, kurios kalba apie bendražmogiškus sumanymus. Kodėl vis dėlto pasirinkote dirbti su LNM pristatomoji knyga?
– Su muziejumi ryšys jau buvo užsimezgęs: per knygų muges LNM visą laiką buvo šalia, su darbuotojais pasišnekėdavome, muziejuje vyko „Mekų“ knygos pristatymas.
Šis projektas man buvo iššūkis dar ir dėl to, kad tokios knygos muziejus neturėjo. O LNM vardas savaime diktuoja: tai – Lietuvos istorija.
Į ką įsivėliau, supratau galbūt tik po pusmečio ar metų – kad turi labai daug ką suprasti ir daug ką suprasti tarp eilučių. Žinau, kiek tai kainavo laiko, pastangų, nuolatinio galvojimo, kiek popieriaus išmesta, pripaišius jame ranka dėliojant būsimosios knygos planą.
Bet man tai buvo įdomus iššūkis, iš kurio nemažai išmokau, sužinojau ir supratau. Jokios įdomios ar įkvepiančios istorijos nėra: tuo metu buvau Izraelyje, man paskambino iš muziejaus ir paklausė, ar būtų įdomu. Sakau – įdomu. Ir po trejų metų knyga išėjo (šypsosi).
– Minėjote, kad darbas su muziejaus knyga buvo kitoks. Kuo šis darbas skyrėsi nuo ankstesnių jūsų projektų?
– Idėjos ir koncepcijos labai skyrėsi nuo to, kokios buvo pradžioje ir kaip gavosi paskutiniame, jau popieriuje atsiradusiame variante. Kai kurie padaliniai, skyriai ar muziejaus rinkiniai gali atrodyti techniškai paprasti įgyvendinami, bet knyga nėra „guminė“ – beatodairiškai plėsti ir pildyti jos neįmanoma.
Taip pat – dirbama su daug žmonių, kuriems jų atstovaujama sritis ar padalinys yra svarbiausi. O padaliniai nebūtinai lygūs savo turinio ar turto, kurį nori parodyti, prasme. Kaip padaryti, kad vienas neatrodytų skurdesnis už kitą, turintį daugiau rinkinių ar eksponatų? Be kūrybinį procesą grindžiančio lygiavertiškumo principo tokia misija nėra įmanoma.
LNM, kaip darinys, yra įdomus: nuo optinio Kazio Varnelio meno iki Jono Basanavičiaus gimtinės ar padalinių, kurie iš pažiūros neturi ko parodyti, nes nėra nuolatinės parodos, tarkime – Buvusi areštinė.
Bet ši pirminė įžvalga yra klaidinga
Areštinėje atsiranda daugybė pjūvių – vien ko vertos sienos, kurios apie savo istoriją prabyla pačios. Bet kaip visa tai dera su kitu turiniu, kurį norima atskleisti knygoje? Kiek to rodyti, kokią žinutę norima transliuoti?
Muziejaus atveju tai, ką kūrėme, buvo vis dėlto muziejų ir jo tapatybę pristatanti knyga. Ji nėra mano leidinys, tą norėčiau pabrėžti, todėl dirbdamas turėjau suprasti ir muziejaus, ir rinkinių, ir padalinių lūkesčius, ir visa tai matyti bendrame kontekste.
Tokiam leidiniui gali kilti pavojus – turėti kelis puslapius netinkamoje vietoje ir prarasti skaitytoją visam laikui, tad norėjosi to išvengti. Visi taip varto knygas: praverčia, pažiūri, jei kas sudomina, sustoja. Jei du kartus pataikysi atsiversti neįdomų atvartą – viskas, knyga lentynoje.
– Tad kokio principo laikėtės, kad skaitytojas nebūtų prarastas ir kad knyga neatsidurtų lentynoje?
– Norėjau, kad knyga būtų tarsi „popierinis skrolinimas“: vieni dalykai veda prie kitų, bet tai, kas žmogui mažiau rezonuoja, tiesiog praverčiama. O ten, kur įdomiau, sustojama. Tačiau ir pravertimas palieka galvoje informaciją, kurią norima perduoti – su nuotrauka, pavadinimu, išnaša. Tad ir ji turi kiek „kabinti“.
Jei tai vaizdiškas, tarkime, pristatomasis leidinys su daug nuotraukų ir mažiau teksto, balansas vis tiek išlieka: vartydamas atkreipi dėmesį į nuotrauką, išnašą, pavadinimą, citatą ryškesniu ar didesniu šriftu. Žinias vis tiek registruoji.
Dažnai pamatęs nuotrauką – jei ji pasirodo atpažįstama ar sudomina estetine prasme – paskaitai, apie ką ji. Jei sudomina dar labiau, pažiūri citatą. Tada galbūt atsiverti knygos pirmąjį skyrių ir skaitai nuo pradžių.
Tokiu principu knyga ir sudaryta – kad vienas atvartas vestų prie kito, o tekstas nebūtų sugrūstas: jį „praskiedžia“ tuščia vieta, nuotrauka, išnaša. Tam atsirado ir vidinės paraštės – jos suteikia laisvės pasiūlyti daugiaužinių, o jei kuriame nors iš skyrių tokio poreikio nėra, vis tiek leidžia leidiniui kvėpuoti. Tikslas paprastas: kad knygą būtų patogu ir malonu vartyti.
– Jau užsiminėte, kad atėjote su vienokiu įsivaizdavimu, o galiausiai knyga tapo kitokia. Kokia buvo pirminė vizija ir su kokia tikrove susidūrėte?
– Pradžioje, beveik viskas, ką darai, dažniausiai įdomu tau vienam. Gali nebent turėti savo įsivaizdavimą, kas galbūt suveiktų ir kitiems. Pavyzdžiui, fotografo Tado Kazakevičiaus prisidėjimas prie šio leidinio atliepia tą turėtą viziją – ramią, nuoseklią, žmogišką. Tado fotografijos braižas ir jo jautrumas įkūnija minėtąją viziją.
Norėjau, kad žmogus, paėmęs knygą, apsilankytų visuose svarbiausiuose muziejaus skyriuose, rinkiniuose, padaliniuose bent vartydamas knygos puslapius. Tiesa, muziejuje tiek daug dalykų, kad jų visų aprėpti praktiškai neįmanoma.
– Galutinis rezultatas palieka išskirtinės ir netgi šiltos knygos įspūdį. Kam ji skirta?
– Šiluma – turbūt vienas iš tinkamų žodžių, toks tikslas ir buvo. Nuotraukos nėra rėkiančios „pažiūrėkit į mane“, bet jos turi padėti išlaikyti leidinio vientisumą.
Didžiausia dilema buvo – kam knyga skirta? Man sakė: „Visiems“. O ką reiškia „visiems“? Kaip knygą vartau aš, kaip varto menotyrininkas ar istorikas, kaip – mūsų tėvai: juk tai visiškai skirtingi dalykai! Kaip patenkinti visus?
Muziejuose dirbantys žmonės, manau, retai kada pagalvoja, kad didžioji dauguma lietuvių muziejuje nėra buvę. Didžioji dauguma net nežino, kad LNM turi dvylika padalinių. Jei sąmoningai nesidomima tam tikromis temomis, tai muziejus tėra institucija, kuri stovi: kada nors nueisiu ir taškas.
Nekalbu apie tuos žmones, kuriuos laikome mažiau išsilavinusiais, nes dirbdamas su knyga vis klausinėjau draugų ir kolegų, ką jie žino apie LNM, ir supratau, kad jie arba nežino nieko, arba – dar dažniau – jiems neįdomu.
– Knyga nerėksminga, tarsi kviečianti ją vartyti. Ar tikslas ir buvo pakviesti, sudominti tuos, kurie į muziejų nelinkę eiti?
– Visiškai sutinku – tikslas buvo pakviesti ir sudominti.
Ir dar vienas dalykas
Dažnai galvojame, kad žinome, tačiau iš tiesų žinome labai mažai. Pamenu, kažkada su draugu kalbėjausi apie Nepriklausomybės Akto signatarus ir jis man sako „Signatarai – čia viskas aišku, viskas jau apie juos žinoma“.
O aš jo ir prašau: „Išvardink man visus signatarus“. Įvardijo tris. Kas jie buvo – nežino. J. Basanavičių gal ir pasakytų, bet čia tos žinios ir baigiasi (šypsosi).
Man pačiam nutiko tas pats, kai kūriau pirmąją „Passport“ knygą. Galvojau, kad apie Lietuvą ir jos istoriją žinau nemažai. Pradėjau dirbti ir labai greitai supratau, kad iš tikrųjų žinau gerokai mažiau nei maniau.
Bet čia ir prasideda įdomumas, kai turi galimybę dirbti su istorikais, kalbiesi su žmonėmis, klausaisi jų, skaitai, tyrinėji, pradedi matyti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nepagalvodavai. Tada supranti, kiek daug dar yra ką atrasti.
– Kodėl knygos struktūroje atsirado žmonės? Kiekvieną skyrių pristato ne tik eksponatai, istorinis kontekstas, bet ir pokalbis su muziejaus darbuotoju, kuris tarsi pristato vieną ar kitą muziejaus dalį.
– Sprendimas nebuvo eurekos akimirka. Viename iš darbo etapų buvome nusprendę muziejaus nepristatyti per jame dirbančius žmones. Bet sudarant knygą vis labiau jutau, kad vien eksponatų neužtenka.
Žinoma, jie kalba iš savęs, bet negali papasakoti žmogui, sukurti emocijos, susitapatinimo – pavyzdžiui: ką pasakoja apeiginė lazda su briedės galva, išskaptuota prieš 5000 metų?
Turinys ir forma turi papildyti vienas kitą. Per maždaug pusantrų metų pamačiau, kad be žmonių tai neįmanoma – leidinys nebus gyvas, jis tiesiog pristatys eksponatus, taps muziejaus rinkinių katalogu.
O LNM turi daugiau nei pusantro milijono muziejinių vertybių. Suprantu, kad yra aukso fondas, svarbiausi eksponatai, bet jie nebūtinai yra patraukliausi – ir visų vis tiek neparodysi.
Galiausiai juk ir visą istoriją kuria žmonės
Tai ir parašyta ant viršelio: žmonės, istorija, istorijos. Tai trys pagrindiniai dalykai, kuriais remiasi knyga. Trys istoriko Norberto Černiausko esė labai įtaigiai papildo knygos turinį ir kartu atskleidžia jos sumanymą – kodėl ji būtent tokia ir ką norėjome ja papasakoti.
Juk istoriją pasakoja konkretūs žmonės su savo žvilgsniais ir perspektyvomis. Skirtingų žmonių žvilgsnis į tą patį daiktą gali būti visiškai kitoks, tad ir norėjosi, kad LNM pasimatytų kaip žvilgsnių įvairovė.
– Knygoje reikėjo pristatyti ir tai, ko dar nėra – Naująjį arsenalą. Jame šiuo metu vyksta rekonstrukcija. Kaip išsivystė jo pristatymo kampas?
– Apie planus, kaip turėtų vystytis Naujojo arsenalo rekonstrukcija ir kokia turėtų būti naujoji paroda, tikrai girdėjau dirbdamas su muziejumi, bet visuomet klausiau savęs ir kitų, ar galiu apie juos pasakoti? Juk tai – tik gimstantis darinys, o jo vizija ir koncepcija dar gali tobulėti, keistis, vystytis. Ir rekonstrukcija užtruks.
Bet apie Naująjį arsenalą knygoje vis tiek reikėjo papasakoti, juk jis – kertinė viso LNM dalis, dažnai pagrindinis pastatas, su kuriuo ir siejama visa institucija.
Sprendimas atėjo palengva. Po ilgų ieškojimų buvo nuspręsta pristatyti ekspozicijos kūrimo procesą, kokiais sumanymais kvėpuoja šiuolaikinė kuratorystė.
Galiausiai pokalbis su LNM Parodų ir parodų skyriaus vadove, architekte Ieva Cicėnaite ir pasisuko apie tai, kas yra šiuolaikinis muziejus, kokiais principais remdamasis jis bendrauja su lankytojais, kokiomis pamatinėmis vertybėmis grindžiamas jo darbas.
– Daug kalbame apie tai, kas žmonėms galėtų būti įdomu ar patrauklu. Turite nemažai su šiais klausimais susijusios patirties, tad kaip sudominti tuos, kurie į muziejų galbūt neitų?
– Svarbu, kas pasakoja ir nuo ko pradedama pasakoti. Yra tokia formulė: 60 proc. žmonių apskritai niekas neįdomu, 20 proc. kažkuo susidomi, o dar 20 proc. yra smalsūs, aktyviai domisi.
Bet jeigu kalbi tik tiems 20 proc. smalsiųjų, tikrai pasieki tik dalį jų. Todėl svarbi turinio ir formos dermė – reikia pradėti nuo dalykų, kurie įdomūs nepriklausomai nuo žmogaus išsilavinimo ar tautybės. Universalių temų, objektų ir istorijų. Būtent tuo ir remiasi ši knyga.
Pagalvokime kad ir apie Lietuvos žydų istoriją. Būtų panašiai kaip anksčiau minėtame pavyzdyje apie Nepriklausomybės Akto signatarus – užmegzti turiningą pokalbį šia tema nebūtų paprasta.
Bet jei pradėtume nuo konkrečių žmonių, jų istorijų, nuo to, kiek jidiš žodžių esama lietuvių kalboje ir panašių dalykų, jau atsirastų už ko užsikabinti. Bet tai tik aisbergo viršūnė. Man atrodo, žmones labiausiai sudomina ne abstrakčios temos, o tai, ką jie gali atpažinti savo pačių gyvenime.
Didžioji dalis žmonių knygos nevartys ilgiau nei keliasdešimt minučių. Bet jų galvoje vis tiek liks nuotraukos, antraštės, citatos, kurios suformuos nuomonę apie muziejų. Manau, tai ir yra svarbiausia, ką tokia knyga gali padaryti.
Knyga nukrauta ir į skubantį žmogų
Tą, kuris neturi laiko įsigilinti, bet per keliasdešimt minučių gali atrasti kažką, kas jį sudomins. O tie, kurie skaitys atidžiai ir skirs knygai daugiau laiko, tikėtina, jau ir taip nemažai žino bei supranta apie muziejų kaip instituciją ir tai, kad vyksta jo viduje.
– Ką turėtų tas skubantis žmogus suprasti apie muziejų, skyręs knygai 20 minučių?
– Vienas iš pagrindinių tikslų buvo parodyti LNM mastą ir apimtį – tai tikrai svarbi, didelė institucija, kuri pasakoja šalies istoriją. Sudarant knygą visą laiką trūko bendro supratimo – ir lankytojai, Lietuvos piliečiai jo neturi – kas yra Lietuvos nacionalinis muziejus?
Juk yra ir matoma, ir nematoma pusės. Pavyzdžiui, saugojimas, restauravimas – ji daug didesnė ir galbūt net svarbesnė muziejaus darbo dalis.
Manau, šitai pasikeis atsidarius Naujajam arsenalui, nes tai bus šiuolaikiškas muziejus pačiame Vilniaus centre, o dargi – šis pastatas ir šiaip yra žinomiausias LNM padalinys, tad svarbu pakeisti jo vaizdinį, o tada ir visas muziejus taps dar svarbesniu, konkurencingu rinkos žaidėju.
Beje, norėčiau, kad knygos skaitytojas pradėtų domėtis pačia Lietuvos istorija. Juk žinome labai mažai.
Užčiuopiu net tam tikrą paradoksą: kalbantis su įvairiais istorikais ir paklausus jų apie ką nors, ką jie vertina kaip „ne savo temą“, – jie iškart pasako, kad jos negali komentuoti.
Tai – savo pačių žinojimo ribų suvokimas, refleksija. O ką kalbėti apie žmogų, kuris dirba nuo devynių iki penkių, grįžta namo, laukia sodo darbai, vaikai? Tokia tikrovė: ne visi esame smalsūs, o gal renkamės kitus dalykus?
Tiesa, tikiu, kad kalbant apie santykį su auditorija muziejus turi būti tas, kuris bando pasiekti žmones. Nesistebėti, kad jie neateina. Žinoma, tai ir švietimo, ir auklėjimo šeimoje dalykas – eiti į muziejus, į parodas turi būti natūralu. Bet reikia suprasti ir laiką, kuriuo gyvename: mus nuolat gali patraukti kokia nors kita medija ar turinys – nuo telefono iki „Netflix“ serialo.
Dėl to forma ir yra svarbi: tik ji gali sudominti žmogų ateiti. Įsivaizduokite, jei knyga būtų kietais viršeliais, storu kreidiniu popieriumi, su mažytėmis, skirtingos kokybės nuotraukomis – kas ją vartytų?
Nebent tai būtų vienintelė knyga eilėje pas gydytoją (šypsosi). Reikia sukurti produktą, kuris būtų patrauklus, bet kartu ir atsirastų tose vietose, kuriose turi būti, kad būtų atrastas.
Daugiau apie leidinį „Žmonės. Istorija. Istorija: Patirtys. Pasakojimai. Atmintis“: spausti čia.
Kalbėjosi Kristina Tamelytė
