Vakar susirinkome ant Sukinių piliakalnio uždegti ugnies ir paminėti Baltų vienybės dieną. Tuo pačiu metu vienybės ugnys kilo visoje Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje – visur, kur dar yra žmonių, prisimenančių, kad baltų pasaulis nesibaigia ties šiandienėmis valstybių sienomis.
Visiškai nesitikėjau, kad susirinks toks gausus būrys. Žmonės stovėjo aplink degančią ugnį, susikibę už rankų giedojo sutartines ir dėkojo Dievams. Akimirką galėjai patikėti, kad dar nesame visko praradę. Kad mūsų atmintis dar gyva. Kad protėvių žemė mums dar kelia pagarbą.
Tačiau už kelių šimtų metrų nuo mūsų, išgalastais pjūklais, riaumojo supista miško technika.
Kol mes giedojome, vienas po kito virto medžiai. Kol dėkojome Dievams už gyvybę, kažkas tą gyvybę pjovė, niokojo ir tempė lauk. Pjūklų garsas maišėsi su sutartinėmis, o pjaunamų medžių dejonės vėjyje tapo mūsų šventės palydovu.
Pamėginkite švęsti Baltų vienybės dieną klausydamiesi, kaip kertamas miškas. Pamėginkite dėkoti girios Dievams, kai už kelių šimtų metrų jų buveinė verčiama rąstais. Pamėginkite išlaikyti šventišką nuotaiką, kai ugnies spragsėjimą nustelbia technikos riaumojimas.
Tai nebuvo šventė. Tai buvo pasityčiojimas.
Negana to, kirtimai vyksta Žuvintės kraštovaizdžio draustinyje – teritorijoje, kuri dar 1992 metais buvo įsteigta siekiant išsaugoti Žuvintės upelio gilaus erozinio slėnio kraštovaizdį. Tai taip pat „Natura 2000“ teritorija, kuriai patvirtintas buveinių apsaugos gamtotvarkos planas. Kitaip tariant, tai vieta, kurią valstybė pati paskelbė saugoma.
Saugoma.
Koks gražus žodis. Ypač tada, kai tai galima suderinti su pjūklais verčiančiais medį po medžio.
Aš nemačiau kirtimų leidimų ir šiandien netvirtinu, kad buvo pažeistas konkretus įstatymo straipsnis. Tam reikalingi dokumentai ir atsakingų institucijų atsakymai. Tačiau štai kur slypi visas šios istorijos šlykštumas: jeigu kirtimai neteisėti, vadinasi, saugomos teritorijos nesugebama apsaugoti. Jeigu jie teisėti, vadinasi, sukūrėme tokią teisę, pagal kurią saugomą kraštovaizdį galima saugoti jį kertant.
Bet kuriuo atveju klausimas lieka tas pats: ką, po velnių, mes čia saugome?
Lentelę prie kelio? Eilutę dokumente? Institucijos pavadinimą? Pareigūno kėdę? Žemėlapį, kuriame teritorijos pažymėtos žalia spalva, o tos vietos miškas jau paleistas šūdinais Ikėjos baldais?
Panašu, kad išmokome saugoti tik taip, kaip šiandien sugebame saugoti savo oro erdvę. Kol iš Baltarusijos leidžiami kontrabandiniai balionai, valstybė rengia pasitarimus, kuria darbo grupes ir dalija rimtus pareiškimus. O paskui paaiškėja, kad tarp įtariamųjų bendradarbiavimu su kontrabandininkais yra net policijos ir pasienio pareigūnų – žmonių, kurių pareiga buvo su tuo kovoti. Nors tai kol kas yra ikiteisminio tyrimo įtarimai, o ne teismo nuosprendžiai, tačiau pats faktas skamba kaip makabriška valstybės parodija.
Akivaizdu, kad ir miškai saugomi lygiai taip pat.
Kol jie stovi, visi atsakingi ir iki apsišikimo rimtais veidais. Kai jų nebeliks, paaiškės, kad niekas nieko nežinojo. Bus pradėtas tyrimas. Bus sudaryta komisija. Viena institucija persiųs klausimą kitai, kita paaiškins, kad sprendimą priėmė ne ji, trečia pasakys, kad viskas atlikta pagal tuo metu galiojusią tvarką. Galbūt net bus nustatyta keletas procedūrinių pažeidimų. Ir gal net pagrūmota pirštu išreiškianti gilu susirūpinimą.
Tik medžiams nuo to jau bus nei šilta, nei šalta.
Jų nebebus.
Ir šaukštai, nors ir auksiniai, bet kaip visada, bus po pietų.
Visuomet vengiau kalbėti apie politiką. Ne todėl, kad man nerūpi valstybė, o todėl, kad politinės rietenos dažnai nustelbia tai, kas iš tikrųjų svarbu. Tačiau kai saugomoje teritorijoje krinta medžiai, o žmonės, bandantis kelti klausimu, paverčiamas marginalais ir radikalais, tai jau yra politika. Kai valstybės vardu saugoma tai, ką valstybės palaiminta technika tuo pat metu naikina, tylėti reiškia dalyvauti tame farse.
Panašu, kad prapisome savo valstybę.
Ne vienu dideliu smūgiu. Ne per vieną naktį. Prapisinėjome ją pamažu – po vieną mišką, po vieną numojimą ranka, po vieną nutylėtą sprendimą. Kaskart, kai atsidusome ir pasakėme, kad vis tiek nieko nepakeisime. Kaskart, kai patikėjome, kad kažkur sėdi atsakingi žmonės ir viskuo pasirūpins. Kaskart, kai valstybės institucija pasirinko saugoti ne gamtą ir ne žmogų, o interesų grupes ir savo užpakalį.
Mes vis dar vadiname šią valstybę sava, bet vis dažniau joje su mumis elgiamasi kaip su pašaliniais. Mums leidžiama mylėti mišką, kol netrukdome jo iškirsti. Leidžiama giedoti apie Žemę, kol neklausiame, kas ją pardavė. Leidžiama švęsti protėvių dienas, kol protėvių girios tyliai paverčiamos medienos produkcija.
Ir štai stovime ant piliakalnio. Susikibę už rankų. Prieš mus dega ugnis, už mūsų virsta miškas.
Galbūt tikslesnio mūsų valstybės paveikslo ir nebereikia.
Todėl sveikinu visus su Baltų vienybės diena.
Sveikinu valstybėje, kurioje vienybės ugnį dar galime uždegti, tačiau ne visada galime apsaugoti mišką, kuriame ją kūrename. Sveikinu saugomų teritorijų šalyje, kurioje žodis „saugoma“ vis dažniau reiškia ne pažadą, o cinišką užrašą. Sveikinu visus, kurie vis dar tiki, kad už mus kažkas viską sutvarkys.
O ypač sveikinu tuos, kurie mano, kad tylėjimas yra ramybė.
Ne. Tylėjimas tokiais atvejais yra sutikimas.
Jeigu Baltų vienybė dar ką nors reiškia, ji turi reikšti ne vien susikibusias rankas prie ugnies. Ji turi reikšti ir gebėjimą tomis rankomis ginti tai, kas dar liko. Nes netrukus galime nebeturėti nei girios, nei šaltinio, nei kraštovaizdžio – tik lenteles, kuriose bus parašyta, kad visa tai čia kadaise buvo saugoma. Galėsime prie jų nusifotografuoti…
Su švente.
Ugnys dar dega.
Miškai – toliau virsta ant šono…
