Lietuvių ir lenkų santykiai kažkada nebuvo tokie įtempti. Nors valstybės ir tautos priklauso skirtingoms kalbų grupėms, skiriasi jų mentalitetas, kultūra ir visa kita, tačiau amžių glūdumoje būta ir bendrų interesų, žinoma, daugiausiai išreikštų karais, konfliktais su kaimynais, karalių ir kitų didikų giminystės ryšiais, nuožmia kova dėl sostų. Įsiskverbkime bent jau į XVII amžių, jo pradžią, kai vyko ATR karas su Maskva ir pasipriešinimas švedams. Kodėl ir jie kelia tiek prieštaravimų?
Religijų karas?
Abiejų tautų respublikos (ATR) ir Švedijos karas, prasidėjęs 1600 m. rugsėjo 17 d., buvo antras karinis konfliktas, įsiplieskęs dėl Vazų dinastijos pretenzijų į Švedijos karaliaus sostą. Pirmas to karo etapas buvo Livonijos karas, pasibaigęs 1583 m., kai didžiulė dabartinės Latvijos ir Estijos teritorija tarp Rygos ir Suomijos įlankų buvo padalinta tarp ATR, Švedijos ir Danijos.
Šis 25 metus užsitęsęs karas vyko dėl Maskvos didžiosios kunigaikštystės siekių užsitikrinti priėjimą prie Baltijos jūros, nepriklausant nuo Švedijos ar LDK. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo ruožtu, pagal 1569 m. sudarytą Liublino uniją, virto sąjunga su Lenkija. Prieš tai, 1561 m., Livonijos konfederacija buvo padalinta, ir Pietų Estija, Latvijos Vidzemė ir Latgala pateko LDK žinion. Tiesa, 1621 m. pagal Ništato sutartį, kai švedai gavo Rygą, ATR liko tik Latgala, kuri vadinosi Lenkijos vaivadija (Inflanty Polskie). 1577 m. rugsėjo 14 d. Pasvalyje, dalyvaujant Livonijos magistrui, tarp Lietuvos ir ordino buvo pasirašyta sutartis, kuria šalys įsipareigojo remti viena kitą prieš Rusiją kariaujant dėl Baltijos jūros.
Istorikai tvirtina, kad Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Švedija iš dalies kilo dėl religinių priežasčių. Mat, 1587 m. ATR karaliumi išrinktas Švedijos karalaitis Zigmantas Vaza buvo katalikės sūnus, o tėvas – protestantiškos liuteroniškos Švedijos karalius Jonas III. Liuteronybę puolė ginti ir dėl karaliaus sosto ėmęs kovoti Zigmanto dėdė Karolis. Jis Švedijos karaliumi buvo paskelbtas 1606 m. po ilgo vidinio ir išorinio karo, kurio vienas iš etapų ir buvo 1600 m. pradėtas Livonijos puolimas. Tų metų naktį iš rugsėjo 17 į 18-ąją apie 22 tūkstančių Karolio kareivių įsiveržė į Livoniją ties Piarnu ir beveik po metų jau buvo prie LDK sienų.
LDK etmono nuopelnai
Švedams kelią pastojo katalikų jėzuitų auklėtinis Jonas Karolis Chodkevičius, tuo metu sulaukęs 40-ties valstybės ir karo veikėjas. Jo tėvas buvo LDK pėstininkų etmonas, žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas, o motina kilusi iš garsios Krokuvos vaivadų giminės. Tai J.K.Chodkevičiui priklauso triuškinanti pergalė 1605 m. rugsėjo 27 d. ties Kircholmu (dabar Salaspilis), kai buvo sutriuškinta keliskart gausesnė švedų karaliaus Karolio IX kariuomenė. Įdomu, kad ATR lauko etmono vadovaujamoje armijoje buvo visas internacionalas: be lietuvių ir lenkų čia kovėsi stačiatikiai gudai, musulmonai Lietuvos totoriai bei protestantai Livonijos vokiečiai.
Kronikos liudija, kad Švedijos karalius iš Salaspilio mūšio lauko pabėgo į Rygos uostą, kur jo laukė laivai, o švedus vijosi raiti lietuvių husarai, ant nugarų dėvintys prie balno tvirtinamus spalvotus sparnus. Manoma, kad jie simbolizavo vėjo greitį, gąsdino priešo žirgus, buvo naudoti saugant raitelius nuo totorių kilpavirvių – lasų. Kiti tyrinėtojai teigia, kad tų sparnų paskirtis daugiau psichologinė: taip buvo kuriama legenda, kad lietuviai ir jų žirgai yra nenugalimos mitologinės būtybės…
Taigi, 29 metų karas su švedais (kiti šaltiniai jį pratęsia iki 60 metų) iš esmės buvo dinastijos karas dėl karūnos ir Livonijos žemių. Pradiniame etape mūšiuose dalyvavo beveik 15 tūkstančių lietuvių ir lenkų armija. Vyriausiuoju vadu buvo paskirtas lenkų etmonas Janas Zamoyskis, dėl ko labai pyko Lietuvos etmonas Kristupas Radvila Perkūnas. Bet lenkai vis tiek užėmė visą vadovybę, nors Lietuvos kariuomenei jau vadovavo J. K. Chodkevičius.
Istorikas Alvydas Butkus prieš keletą metų straipsnyje „Kaip klastojama istorija: Salaspilio mūšis“ rašė, kad Lenkijos pajėgos šiame J. K. Chodkevičių išgarsinusiame mūšyje apskritai nedalyvavo arba kad lenkų husarai tesidarė 5-6 proc. visos kariuomenės, nors lenkų istorikų darbuose teigiama, kad tame mūšyje nebūta lietuvių… ATR laikais kariuomenės buvo atskiros, todėl lietuvių etmonus piktindavo lenkų diktatas.
1996 m. Lenkijos vyriausybė Salaspilyje pastatė akmenį su užrašu latvių ir lenkų kalbomis, kuriame šlovinamas lenkų indėlis į pergalę prieš švedus. Varšuva tuomet aiškino, kad lietuvių kalba tais laikais nebuvo vartojama… „Wikipedia“ straipsnyje anglų kalba apie šį mūšį visi laurai vėlgi tenka Lenkijai.
Varžytinės dėl Žalgirio pergalės
Nuklydus dar giliau į istoriją, vėl galima atsekti lenkų ir lietuvių varžytines. Ko gero, jos prasidėjo sulig 1410 m. liepos 15 d. įvykusiu Žalgirio mūšiu, kuriame be LDK ir Lenkijos karalystės karių mūšio vado kunigaikščio Vytauto pusėje dalyvavo ir totoriai, moldavai, čekai. Bet ir šiandien, praėjus 603-jiems metams po Žalgirio mūšio, pradėjusio Teutonų ordino triuškinimą, lenkai nevengia priminti, kas buvo tikrieji pergalės prieš Ordiną kalviai.
Antai, pasitinkant mūšio 600-metį, 2009 m. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtoje ataskaitoje apie tautiečių padėtį užsienyje Lietuva susilaukė nemažai kritikos. Žinoma, vienas jo „moderniųjų“ akcentų – nepriimtina švietimo politika Lietuvos mokyklose. „Vadovėliai ne sykį nurodo, kad tai lietuvių dėka buvo nugalėti kryžiuočiai, o kariuomenei neva vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas“, – tokių ir panašių priekaištų galima rasti minėtoje ataskaitoje.
Kronikos liudija, kad iš 51 tūkst. Žalgirio mūšyje dalyvavusių karių 50 vėliavų iš tikrųjų buvo lenkų, o 40 – lietuvių. Bet į 10 valandų trukusį mūšį lenkai įsijungė pavėlavę valandą, kai Vytauto būriai, neva pabūgę kryžiuočių, apsimetė besitraukiantys, ir lietuviams iš tiesų reikėjo skubios pagalbos.
O Aleksandro Bychovco kronika (arba Lietuvos metraštis) užfiksavusi vieną iškalbingą situaciją. Matydamas, kad iš jo kariuomenės daugelis žuvo, o lenkai jiems jokios pagalbos suteikti nenori, didysis kunigaikštis Vytautas atskubėjo pas savo brolį karalių Jogailą, o tas klausėsi mišių. Ir Vytautas pasakė taip: „Tu mišias klausai, o kunigaikščiai ir ponai broliai mano vos ne visi užmušti guli, ir tavo žmonės jokios pagalbos jiems suteikti nenori“. O tas jam atsakė: „Mielas broli, nieko negaliu padaryti, todėl, kad turiu išklausyti mišių iki galo“. Ir tik pasimeldęs įsakė savo „Dvaro“ būriui skubėti gelbėti, ir tas būrys nuskubėjo į pagalbą Lietuvos kariuomenei…
Kas ėmė Maskvą?
Tačiau grįžkime į pora šimtmečių vėlesnius laikus. Ilgai trukusių nesutarimų dėl Švedijos sosto fone ATR kariavo dar ir su Rusija. Istorikas Tomas Baranauskas rašė, kad 1492-1667 m. Lietuva net devynis kartus įsivėlė į mūšius su galinga, bet vidinių vaidų alinama Rusijos imperija. Puolančiąja puse dažniausiai būdavo Rusija, vis ieškanti išėjimo prie Baltijos jūros, tačiau septintąjį karą 1609-1618 m. pradėjo Lenkija ir Lietuva. Bendra ATR kariuomenė užėmė ne tik Smolenską, kuris jos žinioje išbuvo iki 1654 m., bet 1610 m. rugpjūčio 27 d. jai buvo atkelti ir Maskvos Kremliaus vartai. Tiesa, ji čia išsilaikė kiek daugiau negu dvejus metus, ir išsekinta bado bei apsiausties lenkų ir lietuvių įgula 1612 m. lapkričio 5 d. turėjo pasitraukti.
Dėl šio karo vėl netrūksta nesutarimų. T. Baranauskas pastebi, kad tautinė ATR karių sudėtis buvo marga: ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir rusinai (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai) bei samdiniai iš įvairių šalių (vokiečiai, prancūzai, vengrai ir kt.). Masinė sąmonė priešo įvaizdį linkusi apibendrinti: tai arba „lenkai“, arba „lietuviai“, bet ne dvi ar daugiau tautų. Lenkų istorikų vadovėliuose vėlgi pabrėžiami jų etmonų nuopelnai užimant Maskvą. Bet, T.Baranausko nuomone,
XVII a. rusų sąmonėje apibendrintas priešo ar svetimos šalies simbolis buvo Lietuva, ji įsitvirtino ir folklore. „Stiprią Maskvos carystę Lietuva apgulė iš visų keturių pusių“, – dainuojama rusų istorinėje dainoje. Apie užsispyrusį žmogų sakydavo: „Kovok su juo, kaip su Lietuva“. Mįslėse žvaigždės vadinamos „lietuviškais galvijais“. Mirtis ar pasakų slibinas nebijo „nei caro Maskvoje, nei karaliaus Lietuvoje“. Apie liaudies dainų herojų, pasižymėjusį tolimomis kelionėmis, sakoma, kad jis „keliavo po visas žemes, po visas Lietuvas“. Nepažįstamo svečio klausiama: „Tu kokios ordos, tu kokios Lietuvos?“ Tai vis istorinės atminties apie kažkada stipriausią Maskvos konkurentą atšvaitai.
Aišku, kad šie istoriniai ginčai temdo dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, dabartines šių santykių problemas nudažo pilka istorine spalva. Tuomet akcentuojamas ne pergalių prieš atėjūnus džiaugsmas, o kieno kokie nuopelnai ir viršenybė. Kita vertus, kol Varšuva stimuliuoja vyresniosios sesers sindromą, nuo Vilniaus bokštų atsimuša gūdus legendinio Vilko šauksmo aidas, kuris stingdo kaimynų kraują.
Ar ilgai dar tokie garsai viešpataus tarp Varšuvos ir Vilniaus?
Tai dar kartą įrodo, kokius sunkius kaimynus turime. Gal ne biauresnius negu rusai… Ką mano kiti?
Nesuprantu, kam Iškauskui vis prireikia kažkokių “neaptemdytų” Lietuvos ir Lenkijos santykių. Lietuvai Lenkija nebuvo reikalinga niekada, nereikalinga ir dabar. Atvirkščiai Lietuva visada buvo reikalinga Lenkijai.
Beje, gali būti, kad tie Lietuvos gviešimosi “santykiai” su Lenkija vyko jau nuo Netimero laikų (nuo Brunono lankymosi Lietuvoje 1009 metais) kol galutinai buvo apvainikuoti Jogailos išdavyste.
Taigi, gal geriau paklausykime Lietuvos protingo vyro Oskaro Milašiaus, sakiusio, kad bet koks dėjimasis su Lenkija yra Lietuvai pražūtingas. Tad kogi dėl tų santykių su Lenkija vis nerimsta Iškauskas – nejaugi jis norėtų Lietuvos prapulties.
Kam jų vis prireikia dabar, kai jie nei kariškai (Rusijos jie neatbaidys), nei politiškai-ekonomiškai, akivaizdu, Lietuvai nėra reikalingi.
Manau – tie santykiai turi būti tokie tarsi Lenkija Lietuvai būtų tuščia vieta, šalti kaimynų santykiai ir nieko daugiau…
Nu Kažin kažin ar suprato ir iki galo paskaitė straipsnį. Jame kaip tik sakoma, kad visais laikais santykiai su Lenklija buvo pagrįsti spaudimu, grėsme, diktatu, o tai ką – visiškai su jais neturėti santykių, kokie buvo 1920-1939 m.? Ne tie laikai… Nusišnekėjai, Kažin…
Taigi, nesakau, kad su ja visiškai neturėti santykių. Sakau- “šalti kaimynų santykiai ir nieko daugiau…”, t.y. su Lenkija nereikia jokių artimesių santykių negu su kitomis šalimis.
Kas dėl 1920-1939 m. santykių, tai jų nebuvo tik de jure, o de fakto buvo, vyko įvairios slaptos derybos, netgi dėl ginklų gabenimo per Klaipėdos uostą. O Iš 1938-1939 įvykių ir ankstesnių (1926 m. vad. perversmo) netgi galima manyti Smetoną buvus slaptu Lenkijos vasalu.
Arba vėlgi rašinio pavadinime, – užuot pasakius, kad Lenkija bendras su Lietuva pergales savinosi viena, o iš tikrųjų reikėtų sakyti tiesą, kad ji apskritai nelaikė, kad Lietuva kaip tokia buvo, yra išsireiškta – “bendras lietuvių ir lenkų pergales tebetemdo nesutarimai”. Taigi, pasakyta viliantis, kad jie nušvis… Ir tai daroma, kai Lietuva apie kokius nors bendrumus su Lenkija nenori ir girdėti, dėl Lietuvos, tai tegul jie nors ir visai užtemsta… Lietuva savo vaikams apie tas pergales papasakos viena pati. Reikia turėti pagaliau nors kiek savigarbos.
Visais tais šitmečiais Lenkija nuolat menkino ir nutylėdavo Lietuvos vaidmenį. Taip autorius ir neatskleidė kodėl taip darė, nors aišku prieš kylančią Maskvos kunigaikštystę ir jos agresyvią politiką Lenkijai labai reikėjo Lietuvos PAGALBOS. AUTORIUS MASKVOS KUNIGAIKŠTYSTĘ 17 A, jau vadina imperija, tai vėl istorijos iškraipymas. Imperija prasidėjo po Petro I nukariavimų17 a. pabaiga ir 18a. pradžia.
Besilankant Vienos Šv. Augustino bažnyčioje, vienoje iš nišų yra pakabinta memorialinė lenta su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Sabieskio bareljefu. Jam vadovaujant Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėms prie Vienos (1683) buvo sutriuškinta skaitlinga turkų kariuomenė ir išgelbėta Europa nuo islamo religijos nešėjos – Osmanų imperijos užkariavimo. Tačiau čia jau ne istorijos ūkų nustelbta informacija: lenta pakabinta 1983 m. ir pagaminta Varšuvoje, minint Vienos mūšio su turkais 300-ąsias metines, joje skelbiama, kad Jonas Sobieskis tik lenkų karalius, o apie Lietuvą nė žodelio, nors LDK, turėdama savo atskirą kariuomenę ir iždą, skaitlingai dalyvavo šiame mūšyje ir jos kariai liejo kraują už Europos išgelbėjimą nuo Osmanų imperijos. Vis tas Lenkijos gėdingas noras nutylėti ir neigti Lietuvą, nors abi tautos ir valstybės LDK ir Lenkija sudariusios sąjunginę valstybę Žečpospolitą anuomet buvo svarbus veiksnys Europos geopolitikoje.
Be abejo svarbus vaidmuo Europoje buvo. Tai galima sakyti vienareiksmiskai. Ir velgi vienareiksmiskai Lenkija nutyli Lietuvos indeli i ta svarbuma. Lenkija mums niekada nebuvo nei draugas, net nei padorus kaimynas nesugebejo buti. Tai turetume atsiminti, o ir valdziai intelektualai tai turetu priminti.
Bet domina stai kas: rasote apie Lietuvos kariuomenes inasa musyje prie Vienos… O kur rasti duomenu apie tai? Nes siaip vyrauja nuomone kad Lenkijos kariuomene ten dalyvavo, apie Lietuvos nutylima? Gal galetumete siek tiek placiau…
Lenkija po I pasaulinio karo buvo okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir gretimas jo teritorijas. Netgi buvo planai okupuoti visą Lietuvą. Visas tas Lenkijos okupuotas teritorijas Lietuvai grąžino ne Lenkija, o tuometinė Sovietų Sąjunga, kartu okupuodama ir Lietuvą. Lietuva įvairiais laikotarpiais buvo lenkinama ir buvo naikinamas lietuviškumas. Vilnius ir jo apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, tačiau po Lenkijos „partnerystės“ tapo lenkiškomis. Kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lenkija vis durdavo su peiliu į nugarą, kadangi buvo naikinamas lietuviškas žodis. Lenkija nepadėjo, o tik dar labiau kenkė. Nei Lenkija, nei Rusija nebuvo, nėra ir nebus Lietuvos strateginės partnerės. Šios šovinistinės šalys savitai supranta „draugystės“ ir „partnerystės“ sąvokas. Turi besąlygiškai priimti jų diktuojamas sąlygas, kad galėtum būti „artimu“ partneriu. Kartais man atrodo, kad Lenkijos vaidmuo yra dėl to sureikšminamas, kad kažkas iš to galėtų užsidirbti. Arba tiesiog iš vergiško noro tarnauti lenkams. Lenkiškų pavardžių rašymas, lenkiški gatvių pavadinimai. Kas toliau? Lenkiškai kalbėti ir melstis lenkiškai? O ką Lietuva gavo iš Lenkijos? Man lenkiškumo niekada netrūko. O jei kam trūksta, tai gali emigruoti pas savo motiną į Lenkiją. Lenkija yra korumpuota, religinga, atsilikusi valstybė. Lenkija neturi ir abejoju ar turės kada nors galingą kariuomenę, kokią turi Rusija, arba atominį ginklą. Norėdama Rusija galėtų sunaikinti Lenkiją per kelias savaites. Abejoju, ar Lenkijos politikai, o juolab šovinistiniai lenkai vertina Lietuvą kaip lygiavertį partnerį.
Tai kam mums (Lietuvai) toks partneris?
LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“
Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis