Penktadienis, 9 balandžio, 2021
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

V. Sinica. „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją?

Vytautas Sinica, www.propatria.lt
2017 06 26 12:04
24
Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prasmingam pokalbiui apie istorijos politiką reikia tikėti, kad istorijoje konkrečiais klausimais egzistuoja ir tiesa, o ne vien tik įvairios nuomonės ir interpretacijos. Kiekviena interpretacija gali ir turi būti įvertinta santykyje su tiesa, ir kiekvienas vertinimas – su valstybinės sąmonės būtinybe.

Istorijos politika vadinkime nuoseklias valstybės pastangas stiprinti konkrečius istorijos aiškinimus ir nustatyti, kokie istorijos aiškinimai šalyje yra absoliučiai nepriimtini. Visame pasaulyje tokios pastangos remiasi gana paprasta logika. Pirma, beveik visos mūsų dienų valstybės yra modernios tautinės valstybės, įsteigtos tautos apsisprendimo teise. Antra, tautinėje valstybėje neturi būti jokio tautinio grynumo, bet siektinas kuo didesnis piliečių bendro tapatumo jausmas. Trečia, tautinis tapatumas milžiniška dalimi visur yra nulemtas bendros istorinės atminties suvokimo. Ketvirta, kiekviena stabilios, solidarios ir lojalios visuomenės siekianti valstybė siekia ir piliečius vienijančios, o ne skaldančios istorinės atminties.

Ne paslaptis, kad tokios pastangos liberaliausiai visuomenės daliai visai nesuprantamos. Ir Lietuvoje jos buvo demonizuotos. Kaip 2011 metais įspėjo profesorius Alvydas Jokubaitis, „praeities prisiminimai liberalams yra privatus reikalas, o užuominos apie tautos, visuomenės ir bendruomenės atmintį atrodo kaip moralinio individualizmo išdavystė. Jų nuomone, atmintį gali turėti tik individai, o ne tauta, visuomenė ar valstybė“. Tas buvo akivaizdu ir praktikoje. Praėjusios kadencijos Seimui svarstant istorinės atminties įstatymą, liberalė Dalia Kuodytė skelbė, kad „„nėra tokio dalyko kaip istorinė atmintis“ ir „nėra tokio dalyko kaip istorinės atminties politika“. Panašiai aiškino ir nemaža dalis Lietuvos istorikų, publicistikoje ir akademiniuose tekstuose kartoję, kad istorijos politika yra autoritarizmo bruožas, nesutinkamas ir nepriimtinas demokratinėse valstybėse. Nors ES šalių praktika akivaizdžiai neigia tokius aiškinimus, Lietuvoje telkiančios istorijos politikos iki šiol bijoma ir baidomasi.

Prisidengiant baime, kad neva bus kišamasi į istorikų tyrimų laisvę, yra visomis priemonėmis kovojama prieš telkiančio istorinio pasakojimo kūrimą ir stiprinimą. Tai daryti labai lengva, nes sovietmetį išgyvenusi visuomenė yra ir taip labai stipriai suskaldytos istorinės atminties. Mūsų visuomenėje beveik tiek pat žmonių partizanus laiko didvyriais ir banditais, beveik tiek pat žmonių sovietmetį laiko naudingu ir pražūtingu, beveik tiek pat žmonių didžiuojasi prieškario Lietuvos pasiekimais ir laiko ją nesėkme.

Taigi tautą skaldančią atmintį ir taip visada turime. Dėl jos nieko nereikia daryti, ją natūraliai sukuria skirtingos patirtys, tėvų, senelių išgyvenimai ir pasakojimai. Kuo ankstesnių laikų istorija, tuo mažiau ja domimasi ir tuo mažiau tvirti įsitikinimai, kaip ją vertinti. Pats tvirčiausias ir nepakeičiamas istorijos šaltinis žmonėms visada yra gyvoji atmintis – liudininkų, ypač artimųjų pasakojimai. Jeigu tokie yra – jų ugdomą supratimą pakeisti labai sunku. Bet gyvoji istorija kaip tik ir yra labai fragmentiška ir skaldanti. Vienų seneliai buvo partizanai, kitų stribai, treti tiesiog bandė išgyventi apsimesdami, kad okupacijos ir karo nėra. Visi jie pasakoja visiškai skirtingus pasakojimus. Ir tai atsispindi mūsų sąmonėje. Suskaldyta istorinė atmintis reiškia suskaldytą ir nesolidarią visuomenę. Tačiau valstybė nieko nedarė, kad tai pakeistų. Priešingai, savo neveikimu ji leidžia klestėti vis didesniam pliuralizmui net svarbiausiais mūsų istorijos klausimais.

Žinoma, iškyla politinis paradoksas: tokioje visuomenėje kurti telkiančią istorijos politiką yra sunku ir nepopuliaru, nors dėl tos pačios priežasties ir labiausiai reikalinga. Jokia valstybė nėra suinteresuota palaikyti tokios istorinės sąmonės būklės, kokia šiandien yra Lietuvoje, ypač pavojingos karinės grėsmės akivaizdoje. Tačiau pasyvumas nesukuria vakuumo. Kiekvienos valstybės istoriją neišvengiamai kažkas rašo ir, tikėtina, perrašo. Tai gali vykti šalies viduje ir gali vykti kaimynystėje. Gali būti naudinga valstybei ir gali ją griauti. Suskaldyta atmintis yra puriausia dirva, į kurią nusėda priešiškų valstybių pasakojimai.

Ką reiškia vartoti žodžiai „valstybei naudinga atmintis“? Istorija ne tik telkia arba skaldo visuomenę, kas jau minėta, bet ir legitimuoja valstybės teritorines pretenzijas ir patį valstybingumą. Lygiai taip pat istorinis pasakojimas gali skelbti, kad valstybės valstybingumas neturėjo jokio istorinio pagrindo. Deja, bet dalis istorikų nejaučia absoliučiai jokios atsakomybės šiuo klausimu. Tobulas pavyzdys – ne taip seniai nuskambėjusi tezė, kad „iki Jablonskio nebuvo lietuvių tautos”. Esą tik XX a. pradžioje buvo sukurta tauta. LDK ir ATR jos nebuvo. Jei nebuvo tautos, tai negalėjo būti ir nutautinimo, negalėjo būti polonizacijos Abiejų Tautų Respublikoje ir rusifikacijos Carinėje Rusijoje. Negalėjo būti ir istorinės teisės į valstybės atkūrimą, negalėjo būti ir tautos apsisprendimo teisės. Kas apsisprendžia, jei tauta dar tik kuriasi?

Valstybę silpninančių mitų kūrimas, populiarinimas ir sklaida mūsų kaimynystėje ir pačioje Lietuvoje yra tapęs kone respektabilia veikla: kam hobiu, o kam ir pragyvenimo šaltiniu. Tarkime, kad istorijos perrašymas yra užsienio ar vidaus jėgų pastangos Lietuvos visuomenėje ar tarptautinėje bendruomenėje paskleisti melagingą istorijos versiją. Kaip taisyklė, tokios pastangos beveik visada nukreiptos prieš LIetuvos valstybę, prieš jos legitimaciją ir jos visuomenės susitelkimą. Faktiškai niekas nebando pagrąžinti Lietuvos istorijos, bet daug kas bando ją juodinti. Šios pastangos gali atrodyti chaotiškos, bet darosi vis akivaizdžiau, kad taip nėra. Vietoje tikrosios Lietuvos istorijos, beje, iki šiol Lietuvos mokyklose dėstytos tiesiog kaip faktinės informacijos, be sąmoningų valstybės pastangų formuoti tapatumą ir patriotinį prisirišimą, šiandien yra įvairiais būdais siūlomas naujas, jei ne visos, tai bent XX amžiaus Lietuvos istorijos pasakojimas.

Rusijos grėsmės akivaizdoje buvo pripažintas ir šis reiškinys, ir tai, kad reikia jam priešintis. Deja, tai daugeliu atveju virto parodomąja veikla. Vienintelė grėsmė, kurią drįstama pripažinti yra Rusijos skleidžiama antivalstybinė propaganda. Valstybė kuria strategijas, kaip su tuo kovoti, finansuoja žiniasklaidą, kad imtųsi priemonių, kariuomenė sukūrė tam departamentą, saugumas stebi įstaigas ir asmenis, kurie imasi skleisti melą apie istoriją. Bet nemaža dalimi vyksta ir kovos imitacija, nes tuo pačiu metu oficialiai atsisakoma pripažinti, kad didžioji dalis istorijos perrašinėtojų veikia čia, Lietuvoje, ir visai nebūtinai Rusijos užsakymu.

Vienintelis pripažintas ir pagal BK 170 straipsnį nubaustas už tokią veiklą yra Algirdas Paleckis, sakęs, kad Sausio 13 dieną Lietuvoje savi šaudė į savus. Sausio 13-osios įvykiai ir yra kone vienintelis mūsų istorijos puslapis, kurį dar drįstama apginti nuo melo ir akivaizdaus perrašinėjimo. Daugybe kitų klausimų akivaizdi propaganda yra toleruojama žodžio laisvės vardu. Ir ta propaganda labai dažnai kartoja iš esmės visiškai tą patį Algirdo Paleckio Lietuvos istorijos naratyvą – savi šaudė į savus. Trumpai pažvelkime į kelis populiarėjančius ir sovietinę „istoriją” visiškai atkartojančius Lietuvos istorijos perrašinėjimo atvejus.

Pirmoji dėmesio verta tezė: „partizanai banditai“. Žinia, Lietuvoje ypač tarp vyresnių žmonių yra labai skirtingas požiūris į partizanus. Sovietmečiu stribai apsimetę partizanais siaubdavo kaimus, žudė žmones ir daug kas nuo jų nukentėjo nekaltai. Taip pat daug žmonių, kurie bandė prisitaikyti prie sovietų režimo ir jį remti, patyrė partizanų represijas pagrįstai ir pelnytai. Partizanai laikė, kad turi teisę į karo lauko teismą, nes laisvos Lietuvos įstatymai kiekvieną bendradarbiaujantį su užsienio jėgomis baudė mirtimi, o jie – partizanai – buvo vieninteliai pasiskelbę laisvos Lietuvos atstovai. Toks buvo žiauraus teisingumo pagrindimas. Daugybė žmonių vaikams ir anūkams paliko ir neigiamus asmeninius prisiminimus apie partizanus. Šiandien tuo naudojasi ne tik atskirus asmenis, bet visą jų kovą už laisvę paneigti bandantys žmonės. Skleidžiama tezė, kad partizanai buvo tiesiog banditai, siautėję miškuose, suvedinėję asmenines sąskaitas. Parašyta daug straipsnių prieš paskutinį partizaną Antaną Kraujalį, ne vienas jų bandytas paversti žydšaudžiu, reikalauta nuimti paminklus ir kitus atminimo ženklus. Tokius straipsnius rašė ir įtakingi žmonės, pavyzdžiui, signatarai Jurgis Jurgelis ir Rimvydas Valatka. Nežinia, ar patys pastebėdami, kad kartoja sovietinę retoriką.

Istorijos perrašymui čia padeda net prokuratūra, išteisinanti partizanų žudikus. Ne taip seniai teismas Lietuvoje pareiškė, kad stribai vykdė galiojančius to meto įstatymus. Pasaulis apverstas aukštyn kojomis: nepriklausomos Lietuvos teismai pripažįsta okupacinės valdžios įstatymų teisėtumą. Dar daugiau, jie pripažįsta sovietinių įstatymų viršenybę prieš iki karo laisvoje Lietuvoje galiojusį baudžiamąjį kodeksą bei 1934 m. priimtą „Tautai ir valstybei saugoti įstatymą“, skelbiantį, kad kolaboruojantis su kitos valstybės institucijomis prieš Lietuvos valstybę, už išdavystę baudžiamas mirties bausme. Kas tai, jeigu ne tobulas istorijos perrašymo pavyzdys? Pagal šį absoliučiai sovietinį aiškinimą partizaninio karo laikotarpiu skirtingai sovietų režimą vertinę žmonės kariavo tarpusavyje, o ne okupuotos Lietuvos Respublikos piliečiai kovojo prieš okupantus. Vyko ne partizaninis pasipriešinimas, o pilietinis karas. Taigi ir vėl savi šaudė į savus.

Antroji tezė: „Birželio sukilimą rengė žydšaudžiai”. Rusijos seniai skleidžiamas melas apie neva fašistines Baltijos valstybes maitinamas „nacių medžiotojų“ iniciatyvomis. Iš lietuvių mėginama padaryti žydšaudžių tautą. Negalint meluoti, kad žudė visi, bandoma įteigti, kad žudė geriausieji iš mūsų – sukilėliai, laisvės kovotojai, tie, kurie organizavo gynybą ir dėjo galvas. Vienas po kito sukurpti skandalai dėl neva Holokaustą palaikiusių Juozo Brazaičio, Juozo Noreikos, Kazio Škirpos. Visai neseniai DELFI paskelbtas visiškai skandalingas tekstas, kuriuo holokausto ideologais paskelbti ir Antanas Maceika, Petras Klimas ir kiti šviesiausi prieškario Lietuvos žmonės.

Skleidžiant šį melą naudojamasi tuo, kad visuomenėje beveik nieko nežinoma šia tema. Lengva perrašinėti istoriją, kurios ir taip nelabai kas žino. Birželio sukilimas ir Laikinoji vyriausybė yra kaip tik tokia spraga istorijos mokyme. Dauguma vadovėlių apie tai užsimena vos pora pastraipų, nemini tūkstantinių sukilimo dalyvių aukų, o svarbiausia – net nebando paaiškinti Laikinosios vyriausybės santykio su nacių Lietuvoje vykdytu Holokaustu. Žiniasklaidoje skleidžiami mitai nesusiduria su mokyklos suteiktomis žiniomis ir lieka nepaneigti. Taigi ir vėl kartojamos sovietmečio propagandos tezės. Ir vėl savi šaudė į savus: ne Lietuvą okupavę nacionalsocialistai, o patys lietuviai, savo iniciatyva ir pajėgomis šaudė savo bendrapiliečius žydus. Turime jau tris Algirdo Paleckio naratyvo atvejus.

Galiausiai trečioji, galbūt garsiausia, tezė: „1920 metais įvyko ne Vilniaus okupacija, o pilietinis karas”. Ją, berods, 2009 metais iškėlė garsusis istorikas Alfredas Bumblauskas. Pagal ją, kai Liucjenas Želigovskis sudarė lietuvių diviziją ir apsimetė, kad tai tikrieji lietuviai nori pasiimti Vilnių, tai po beveik šimto metų A. Bumblauskas sugalvojo, kad L. Želigovskis visgi nemelavo ir šiandien kartoja jo melą. Senalietuviai, norėję atkurti ATR, tiesiog kovojo prieš jaunalietuvius, norėjusius modernios tautinės valstybės. Ir vėl jokios okupacijos, ir vėl savi šaudė į savus. Tokiu atveju Lenkija teisi ir okupacijos nebuvo. Tokiu atveju nebuvo kalta ir Vilniaus kraštą per II pasaulinį karą mėginusi reokupuoti Armija Krajova. Tokiu atveju teisi ir Rusija, sakydama, kad Vilnių Lietuvai padovanojo Stalinas. Tikrai padovanojo, jei jis Lietuvai nepriklausė teisėtai istorine teise, kaip istorinė Lietuvos sostinė, niekada iki okupacijos nebuvusi Lenkijos miestu. Iš pažiūros nekaltos mintys turi plačias politines pasekmes. Vienos šalies propaganda maitina kitos šalies propaganda, o dirvą tam paruošia mūsų pačių istorikai ir politikai.

Šis mitas, nors galbūt akivaizdžiausias mūsų visuomenei, labai patiko mūsų politikams. Dėl šventos meilės Lenkijai tapo įprasta žodį „Vilniaus okupacija“ trinti iš istorijos vadovėlių, viešų kalbų, istorikų knygų kaip politiškai nekorektišką. Visai neseniai Vilniaus savivaldybė priėmė Vilniaus atminties kultūros programą, kurioje nė vienoje vietoje nepaminėtas okupacijos faktas, o vietoje jo tiesiog neutraliai parašyta: „Želigovskio kariuomenė užėmė Vilnių“. Kas tas Želigovskis ir kaip mes tai vertiname, programoje neatsispindi. Taip perrašyta istorija iš viešų diskusijų virsta oficialios politikos dalimi.

Atskirais visiems žinomais pavyzdžiais nesunku parodyti, kad Lietuvai šiuo metu nuosekliai siūlomas istorinis pasakojimas, kurio pagrindinis motyvas: savi šaudė į savus. Savi šaudė į savus Sausio 13-ąją, viso partizaninio karo laikotarpiu, per Birželio sukilimą ir nepriklausomybės kovose prieš Lenkiją. Iš esmės, kada tik lietuviai stojo ginti savo nepriklausomybės, vietoje kovos su okupantu jiems pavykdavo tik šaudyti savus. Turbūt nereikia sakyti, kad tai neįkvepia nei didžiavimosi tokia valstybe, nei motyvacijos imtis ginklo ją ginant. Juk istorija gali parodyti, kad ir vėl tik šaudėm savus. Stebėdami iš pažiūros nekaltus aiškinimus apie mūsų istoriją, turėtume matyti ir šią gilesnę potekstę. Būtent tokia yra kaina Lietuvos pasyvumo, nekuriant jokios telkiančios istorijos politikos. Kai nerašai savo istorijos, už tave ją parašo kiti.

Pranešimas, skaitytas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Adolfo Damušio demokratijos studijų centro rengtose politinių studijų dienose „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ 2017 m. birželio 17 d.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. A. Butkus. Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus
  2. P. Kruopis. Istorija griaus ar statys Lietuvos valstybę?
  3. V. Sinica. Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją
  4. V. Sinica. Tautos apologija
  5. V. Sinica. „Autoritarinės“ Lenkijos istorijos politikos pamokos
  6. V. Sinica. Mūsų gėdinga rezistencija ir garbinga istorikų misija
  7. V. Sinica. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas
  8. R. Vaičiulis. Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (I dalis)
  9. R.Vaičiulis. Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (II dalis)
  10. D.Paukštė. LLRI logika: išvarius iš šalies savus, „užsieniečius specialistus reikia įdarbinti kuo greičiau, kol nevėlu“
  11. V. Sinica. Europeizacija kaip sovietizacija
  12. V. Sinica. Neutraliuosius istorijos politikos geriausiai išmokys Putinas
  13. V. Sinica. Istorijos perrašymas: būtina skubiai pasmerkti Vincą Kudirką
  14. V. Sinica. Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
  15. V. Sinica. Polonizacijos „mitas“
  16. V. Sinica. Lietuva neturi problemų
  17. V. Sinica. Lietuvos lenkams neturėtų galioti įstatymai?
  18. V. Vyšniauskas. Yranti istorija ardo valstybę
  19. V. Sinica. Antivalstybinis požiūris tarpsta tiek piliečių sąmonėje, tiek istorikų studijose
  20. V. Sinica. Nebijokite Trampo
  21. V.Sinica. Pamiršta istorinė atmintis
  22. V. Sinica. Jono Basanavičiaus Lietuva
  23. V. Sinica. Kosmopolitinis pilietinis ugdymas
  24. V. Sinica. Apie nugalėtojus ir pralaimėtojus
  25. R. Ozolas. Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra
  26. V. Sinica. Praleista proga patylėti ir vergo mentalitetas
  27. V. Sinica. Ką Lietuvoje reiškia „Užsienio reikalų ministerija?“
  28. V. Sinica: Lietuvai reikėtų imtis aktyvių veiksmų…
  29. V. Sinica. Kodėl Tomaševskis slepia savo pasididžiavimą?
  30. V. Sinica. Tautų kraustymasis, teisingumas ir atjautos ribos

ALKO TURINYS

Pastabos 24

  1. Žemyna says:
    4 m. ago

    Deja, ne kiekvienas, LR registruotas, buvo ir yra savas…
    Jie manipuliuoja jų tuometės gyvenamosios vietos registracijos duomenimis bei vėliau urmu suteiktą pilietybę „odna na vsech”…
    Jei tai iš tiesų buvo žmogžudžiai iš jų penktosios kolonos, o ne vien tik Šiaurės miestelio „močiteliai”, mūsų teisėsauga padarė nedovanotiną klaidą, neišaiškinusi jų, neištraukusi į dienos šviesą, ir neteisusi, kaip žmogžudžių. Juolab, tada dar nebuvo priimti mirties bausmę įteisinantys įstatymai – bent jau patys savo kailiu mirties baimę būtų pajutę… Kai šiandien kažkur susiduri su panašių nuotaikų žmogysta, jautiesi tikrai nesmagiai – gal tai vienas iš ANŲ?

    Atsakyti
  2. Tvankstas says:
    4 m. ago

    Man teko perskaityti ar paskaitinėti daugelio Europos šalių, taip pat Turkijos, istorijas, dažniausiai tituline kalba. Artimiausios tiesai yra Baltijos ir Skandinavijos šalių istorijos. Labiausiai iškraipytos yra buvusių kolonijų savininkių ar užkariautojų istorijos. Ypatingai suklastotos yra Lenkijos, Rusijos, Nyderlandų, Belgijos, Vokietijos, D.Britanijos, Prancūzijos, Turkijos istorijos. Kurį laikotarpį bepaimti – viskas rašoma ‘aristokratiškais sakiniais’, kaip pats mokė J.Huizinga Nyderlandų istorikus.

    Atsakyti
  3. Vilniukas says:
    4 m. ago

    Vienas išsigimėlis, tvirtinęs, kad sausio 13-tąją savi šaudė į savus, buvo nuteistas. Kitas, kuris teigia, kad 1920 metais nebuvo Vilniaus okupacijos, o buvo senalietuvių ir jaunalietuvių pilietinis karas, toliau augina pilvą ir neima į galvą… Ko gero, Temidė iš tikrųjų yra akla…

    Atsakyti
  4. Benediktas says:
    4 m. ago

    Manau, V. Sinica vykdo „stambios žuvies“ užsakymą – užmigdyti visuomenės budrumą bent trumpam laikui, „prastumti“ bosui reikalingą įstatymą, o bosas jau sugebės juo pasinaidoti. Teisybės paieškų gali nebeprireikti. Ašinė mintis – telkianti istorijos politika – tai pateisinimas ir buvusiems, ir būsimiems istorijos klastotojams. Likime budrūs!

    Atsakyti
    • Vilniukas says:
      4 m. ago

      Susidaro įspūdis, kad, Tamsta, arba neskaitei straipsnio, arba skaitei ir nieko nesupratai, arba esi ne lietuvis ir straipsnį išsivertei su “Google” vertėju…

      Atsakyti
    • nustrydas says:
      4 m. ago

      ar tik nebus tavęs, benediktai, landsbergis nuskriaudęs? ar labai skaudėjo kai skriaudė? pasipasakok, čia visi mūsiškiai 🙂

      Atsakyti
      • Vilniukas says:
        4 m. ago

        🤣🤣🤣

        Atsakyti
      • Kemblys says:
        4 m. ago

        Lukai, rašai ,,mūsiškiai”, tai ir tave nuskriaudė? Užjaučiu.

        Atsakyti
  5. Kemblys says:
    4 m. ago

    Įspūdis, kad Vytautas Sinica jaunatviškai persistengia įrodinėdamas. Daug daug kartų straipsnyje kartojamas priešų melas apie praeities įvykius apverčia patį straipsnį aukštyn kojom. Manau, kad tokį straipsnį turėjo perskaityti keli žmonės (nusimanantys apie įtaigą, praeities įvykius, priešų klastą) ir parašyti Sinicai pastabas, prieš spausdinant.
    Nebūtų likę straipsnyje ir tokių NESĄMONIŲ: ,,valstybinės sąmonės, istorinės sąmonės, sąmoningų valstybės pastangų”.

    Atsakyti
    • nustrydas says:
      4 m. ago

      kemblys, liberastinė tryda ištiko?

      Atsakyti
      • Vilniukas says:
        4 m. ago

        🤣🤣🤣🤣🤣

        Atsakyti
  6. Matantis says:
    4 m. ago

    Istorijos politika yra istorijos (per)rašymas “nugalėtojo” rankomis. Kad tik tai netaptų Pyro pergale

    Atsakyti
  7. tikras lietuvis says:
    4 m. ago

    Autorius klysta – net partizanai neturėjo teisės teisti ar bausti gyventojų, nes net partizanai nebuvo rinkti.
    Banditai tuo labiau (partizanai ir banditai nėra tas pats).
    Bet partizanais ir laikytini tik tie, kurių tikslas buvo – laisva Lietuva ir kurie gynė lietuvius, o ne puolė juos.
    Kaip tik po 1949 02 16, atsiradus vieningai vadovybei, gyventojų terorizavimas buvo uždraustas, nes miškiniai visuomenės daugumai, turėjusiai išlaikyti šeimas, nieko pasiūlyti negalėjo, todėl negalėjo ir drausti dirbti civiliuose darbuose.
    O kaip tik tautos išgyvenimas buvo svarbiausias, o ne miškinių veiksmai, nevejantys okupantų iš Tėvynės:
    https://www.youtube.com/watch?v=gzKS9Bb8SZc

    Atsakyti
  8. Buvęs profesorius says:
    4 m. ago

    Labai teisinga mintis: “Kai nerašai savo istorijos, už tave ją parašo kiti.” Būtų gerai šią publikaciją paviešinti plačiau, ypač pedagogų tarpe.

    Atsakyti
  9. Vilna says:
    4 m. ago

    Ir vėl tik vergiški pabėdavojimai, tarsi meldžiant Aukščiausiojo paguodos, apeliuojant į tuos “istorijos rašytojus”. Jokios išeities, jokio konkretaus kitokio “istorijos rašymo” – nėra. Juk mes nežinodami kur buvo Saulės mūšis, kur buvo Pilėnai, kodėl Mindaugas, kad nebūtų Lietuvos kariuomenių kaunamasi tarpusavyje, įžengė į Vorutos miestą, kas per vieta ta Voruta buvo, ar jos vardas yra tik vardas, o ne kažką ypatingo sakantis ir t.t. ir pan., negalime suprasti kas tuo metu buvo Lietuva, kur konkrečiau ji buvo, kas tie jos lietuviai… Tai gal, sakau, imtumemės patys šaltinių nagrinėjimo, užuot apžvelgiant “jų rašymus”, kad, pvz., nustatytume Saulės mūšio, Pilėnų vietas ir t.t. ir pan. Štai, kad ir Eiliuotosios Livonijos kronikos, kurioje rašoma apie Saulės mūšį, eiliuotojo teksto rišlumas rodo, kad ta Soule pavadinimas laikytinas ne vietovės, o upelio pavadinimu. Taigi ieškoti mūšio vietos orientuojantis į Šiaulių vietovę, remiantis minėta kronika, yra tuščias darbas.

    Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      4 m. ago

      Kur buvo Saulės mūšis žinome:
      http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/saules-musio-vietos-beieskant/233984

      Atsakyti
      • Vilna says:
        4 m. ago

        Tai, kad jos dar beieškoma… Beje, 19 a. amžiaus samprotavimai. kad mūšio vieta laikytini Šiauliai, šiandien jau neatlaiko kritikos, tėra tik tebesitęsiantys Lietuvos istorijos painiojimai…

        Atsakyti
        • tikras lietuvis says:
          4 m. ago

          Neskaitai – ne Šiaulių, O Joniškio rajone įvyko, o “ieško” tie, kurie visada ieško ko nepametę.

          Atsakyti
  10. Vilna says:
    4 m. ago

    Visgi istorijai yra reikalingas pakankamai patikimas tikrumas. Jo dėl mūšio vietos nei Šiaulių, nei Joniškio atveju nėra. Rusų, kurių 200 raitelių taip pat dalyvavo mūšyje Ordino pusėje, metraštis mūšio vietą nurodo “na Kamne”. Toks pasakymas rusų kalboje reiškia, kad Kamena yra upės pavadinimas, kuris kalbiškai gana pagrįstai gali būti tapatintinas su Žeimenos vardu. Tokiu atveju Soulos upelio būtų logiška ieškoti prie Žeimenos. Tačiau tai dėl kažkokių asmenų ambicijų ar intereso išlaikyti svetimųjų supainiotą Lietuvos istoriją nėra daroma.

    Atsakyti
    • Vaclovas M. says:
      4 m. ago

      Labai įdomi rusų metraščio žinia “na Kamne”. Tai tikrai upėvardis, upė ir dabar teka, tai Akmenė Žemaitijoje.Ant jos pakrančių, o gal santakos su Soule vietoje ir ieškotina mūšio vieta? Įdomu, ar kas nors bandė tikrinti šią versiją?

      Atsakyti
      • tikras lietuvis says:
        4 m. ago

        Paistai: Akmenė – venedų kraštas, nes upės pavadinimas Venta. Nei jokia ten ne Žemaitija – žemaičiai tais laikais buvo prie Raseinių ir tik.

        Atsakyti
    • tikras lietuvis says:
      4 m. ago

      Soule ten – Saulė: kada žiemgaliai juos bubijo per naktį, tai rytą, prašvitus kryžeiviai sušuko: Saulė. Bet tai jiems nebepadėjo.
      Ir nėra jokių na kamnie – neišsigalvokit.

      Atsakyti
  11. tikras lietuvis says:
    4 m. ago

    Patvirtinimas, kad Saulės mūšis vyko prie Jauniūnų:
    http://www.travelzone.lv/_library/intsiklopediya/saule/index.html

    Atsakyti
  12. tž says:
    4 m. ago

    Skaitau V. Kapsuko knygą Buržuazinė Lietuva, kuri parašyta 1934 m. Ten labai gerai aprašomi tarpukario Lietuvos politinės inttrigos, turtingųjų nusikaltimai ir nebaudžiamumas, tautos engimas ir neteisybė. Viskas 1:1 kaip dabar ES Lietuvoje. Knygą galite parsisiųsti pdf internete pasiguglinę. Tuometin ių laikraščius, kurie cituojami knygoje galima rasti epaveldo svetainėje ir susitikrinti faktus. Sinica jei paskaitytų ir kritiškai įvertintų tai nerašytų tokių švelnaus tono prolansbergisinių straipsnių. Buvo carinė Lietuva, buvo laisva, buvo tarybinė, buvo laisva, dabar ES Lietuva. Ir visi laikotarpiai yra mūsų. Ir visais laikais buvo privalumų, buvo ir trūkumų, nereikia nieko juodinti.

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

V. Sinica. Leftizmas

V. Sinica. Leftizmas

2021 04 09
Ramūnas Karbauskis | asmeninė nuotr.

R. Karbauskis. 130 Dulkio punktų absurdiškais sprendimais lakstančių

2021 04 09
Kyla grėsmė Meškiniam česnakui

Kyla grėsmė Meškiniam česnakui

2021 04 08
Teisingumo ministerija | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Siūloma leisti steigti politinę partiją ir ES piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje

2021 04 07
R. Karbauskis. Yla išlindo iš maišo, arba kodėl politikai bijo pažiūrėti į veidrodį?

R. Karbauskis. Konservatoriai Prezidentūroje ruošia vietą G.Landsbergiui

2021 04 06
molkslasplius.lt nuotr.

G. Merkys. Ar paminėsime ir kaip paminėsime 1941 m. Birželio sukilimo metines?

2021 04 03
L. Milčius. Ar ir tu palinkai?

A. Jakubauskas: Metas telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį (video)

2021 04 02
R. Čekutis. LGGRTC puolimo gijos driekiasi ir iš užatlantės

V. Trainys. Tyrimas dėl A. Jakubausko – persekiojimas tai ar ne?

2021 04 02
M. Puidokas. Kas žlugdo Vakarų civilizaciją ir iškelia komunistinę Kiniją?

M. Puidokas. Kelio atgal nėra – Vakarų visuomenei metas pabusti

2021 04 02
Č. Iškauskas. Penktoji kolona: lietuviškasis dėmuo (II)

Č. Iškauskas. Kaip suprantame laisvę?

2021 04 02
Rodyti daugiau

Naujienos

Prekybos žmonėmis atvejų nemažėja
Lietuvoje

Prekybos žmonėmis atvejų nemažėja

2021 04 09
technologijos.lt nuotr.
Lietuvoje

Seime pristatyti alkoholio vartojimo tyrimai

2021 04 09
Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves
Gamta ir žmogus

Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves

2021 04 09
Darbo partijos frakcija ragina sušaukti neeilinę Seimo sesiją dėl apribojimų smulkiajam verslui
Lietuvoje

Privalomą darbuotojų tyrimą siūloma aiškintis KT

2021 04 09
Jūros taršą stebės dar nematyti orlaiviai
Gamta ir ekologija

Jūros taršą stebės dar nematyti orlaiviai

2021 04 09
Mokykla | LEU nuotr.
Lietuvoje

Daugiau mokyklų galės gauti kokybės krepšelį

2021 04 09
Olga Vėbrienė | aad.lt nuotr.
Lietuvoje

Iš pareigų atleista AAD direktorė

2021 04 09
Nuo kitos savaitės duris atvers dalis bibliotekų
Lietuvoje

Bibliotekų ir valstybės archyvų skaityklos galės veikti visoje Lietuvoje

2021 04 09


SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Pajūrietis apie Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves
  • Kažin apie V. Valiušaitis. Kas buvo Petras Cvirka
  • Žemyna apie A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys
  • Vaje! apie Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Prekybos žmonėmis atvejų nemažėja
  • Seime pristatyti alkoholio vartojimo tyrimai
  • Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves
  • Privalomą darbuotojų tyrimą siūloma aiškintis KT

Skaitomiausi straipsniai

  • A. Jakubauskas: Metas telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį (video) peržiūrėta: 869; komentarų: 13
  • Ar bus apgintas gyvasis Juškų etninės kultūros muziejus? (nuotraukos, video) peržiūrėta: 497; komentarų: 4
  • „Aktualioji istorija“: „Lietuvos piliakalnių tyrimų medžiaga“ – nauja informacija apie Lietuvos piliakalnius peržiūrėta: 485; komentarų: 7
  • Seimui bandant atleisti LGGRTC direktorių Lietuvoje kils piketų banga (tiesioginė transliacija) peržiūrėta: 381; komentarų: 2
  • Seimas nužudė paskutinę piliečių iniciatyvą peržiūrėta: 340; komentarų: 4
  • Ruošiamasi naujam kelio Vilnius–Utena tvarkymo etapui peržiūrėta: 328; komentarų: 1

Artimiausi renginiai

  1. Rasos

    2021-06-23 08:00 - 2021-06-24 17:00

Žiūrėti visus Renginiai

Kiti Straipsniai

V. Sinica. Leftizmas

by Jonas Vaiškūnas
2021 04 09
2
V. Sinica. Leftizmas

„Leftistų“ etiketė skamba vis dažniau laidose, straipsniuose, pačių politikų diskusijose ir net paskaitose. Dėstydamas VU studentams dar prieš tris metus...

Skaityti toliau

R. Karbauskis. 130 Dulkio punktų absurdiškais sprendimais lakstančių

by Jonas Vaiškūnas
2021 04 09
1
Ramūnas Karbauskis | asmeninė nuotr.

Ingridos Šimonytės Vyriausybei nesiseka. Tai jau galima drąsiai konstatuoti. Kaip ir faktą, kad mūsų šešėlinės Vyriausybės raginimai šiai Vyriausybei neuždaryti...

Skaityti toliau

Kyla grėsmė Meškiniam česnakui

by Kristina Aleknaitė
2021 04 08
0
Kyla grėsmė Meškiniam česnakui

Saugomų teritorijų direkcijos džiaugiasi šiuo metu miškuose banguojančiomis tikromis meškinio česnako jūromis. Dar neseniai šis augalas buvo retai aptinkamas Lietuvoje,...

Skaityti toliau

Naujausios pastabos

  • Pajūrietis apie Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves
  • Kažin apie V. Valiušaitis. Kas buvo Petras Cvirka
  • Žemyna apie A. Bajor. Asmenvardis – tautinės tapatybės atspindys
  • Vaje! apie Vilnius kviečia kurti žaliąsias erdves
  • Virginija apie Ar bus apgintas gyvasis Juškų etninės kultūros muziejus? (nuotraukos, video)
Kitas straipsnis
Ieškoti geriausio būdo Gedimino kalnui išsaugoti padės ir Lenkijos ekspertai

Vyriausybė patvirtino neatidėliotinų veiksmų planą dėl Gedimino kalno būklės

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | Visi rašiniai
Pradžia

 

Darbo skelbimai

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai