Šiuo metu vienas labiausiai Lietuvoje politiškai persekiojamų, spaudimą ir patyčias patiriančių žmonių yra LGGRTC direktorius prof. Adas Jakubauskas.
Jo atžvilgiu jau ilgiau nei mėnuo vyksta unikalūs ir protu gan sunkiai suvokiami dalykai. Kitų, niekaip juridiškai nesusijusių, institucijų atstovai rašinėja jam viešus laiškus, atsiribojimus ir tiesmukus raginimus atsistatydinti, Seimo valdantieji suformavo specialią komisiją esą dėl Genocido centro situacijos, bet faktiškai ir realiai – spręsti A. Jakubausko ateitį centre. Įtakingiausi žurnalistai ir laido riteriai rašo jo pasmerkimus ir pajuokimus – nuo Marakaitytės ir Miliūtės iki Tapino ir Valatkos.
Pastarasis nuėjo toliausiai ir išvadino prof. Jakubauską gauleiteriu. Beveik niekas nežino, kas tai yra, tad proga Valatkai pasipuikuoti žiniomis, galimai įgytomis kadaise varant sovietinę propagandą prieš fašizmo grėsmę. Gauleiteris yra aukščiausio rango nacių partijos funkcionierius, vadovaujantis partijos teritoriniam padaliniui ir turintis ten iš esmės neribotą valdžią. Būtent nacių, ne jokios kitos. Valatka bando pritempti, kad Jakubauskas esąs „valstiečių gauleiteris“ (aliuzija, kad ir šie naciai?), bet tai mažai ką keičia.
Pastaruoju metu daug kalbama apie žeminimą ir tyčiojimąsi. Laisvės partija, dalyvaujanti ir A. Jakubausko ėdimo kampanijoje, registruoja pataisas radikaliai plečiančias teisinę atsakomybę už žeminančius pasisakymus apie įvairias mažumas. Ironiška, A. Jakubauskas yra tikros Lietuvos tautinės mažumos – Lietuvos totorių (tikros, nes ši tauta neturi valstybės) – atstovas. Tai, žinoma, nėra jokia indulgencija, bet kad jau formuojasi iškreiptos tikrovės režimas, kur priklausymas vienai ar kitai mažumai dėl nesuprantamų priežasčių kažką reiškia, gal turėtų reikšti ir LGGRTC direktoriaus atžvilgiu?
Naujausia Jakubausko vertimo iš posto banga prasidėjo po to, kai LGGRTC atleido centrą viešai ir sistemingai juodinusią darbuotoją istorikę dr. Mingailę Jurkutę. Be jokio tyrimo, be jokių faktinių aplinkybių išmanymo, be pačios vadovybės komentaro ar bent atsižvelgimo į jį, minėti teisieji paskelbė, jog tai POLITINIS SUSIDOROJIMAS su direktoriaus kritike, kad tai skandalas, kad skandalas ir tai, kad valdžia dar nereaguoja. Kaip ji turėtų reaguoti? Na, žinoma, kaip šie teisėjai seniai svajoja – direktoriaus atleidimu.
Nieko nežinau apie Mingailės Jurkutės profesines kompetencijas, tad neturiu ir jokio pagrindo jomis abejoti. Tačiau ji atleista ne už nekompetenciją ir blogą darbą, o už pakartotinį klaidinančios informacijos apie centrą skleidimą ir po to, kai pralaimėjo Darbo ginčų komisijoje – nešališkoje išorinėje institucijoje, kurios kompetencija taip pat neturiu pagrindo abejoti. Vadinasi, jos pažeidimai buvo neišgalvoti ir pašalinimas jiems proporcingas. Lengviau kalbėti apie etinę pusę: istorikė kelis mėnesius kaip kažką skandalingo kartojo ir piktinosi, kad centras nori, jog centro darbą komentuotų viešųjų ryšių skyrius.
Visose valstybės institucijose įprasta, kad darbuotojai gali kalbėti savo profesinėje srityje (tarkime, apie savo vykdomus tyrimus), tačiau apie instituciją ar jos poziciją kalba tik vadovai arba jų įgalioti atstovai. Taip yra visose ministerijose, joms pavaldžiose įstaigose, tiesą sakant, ir mokslo įstaigose. Nemačiau Istorijos instituto darbuotojų komentuojant šio instituto poziciją ar vadovybės darbo niuansus, nors privačiai tų komentarų būna pačių įvairiausių. Nes visuotinai suprantama, kad tai nedaroma. Tik ne LGGRTC, tik ne M. Jurkutei ar V. Klumbiui, kurie nusprendė, kad jų darbovietės problemos yra viešas visos Lietuvos reikalas, o universaliai taikomas reikalavimas už centrą kalbėti vadovybei ar atstovui spaudai esąs cenzūra.
M. Jurkutės vaidmuo žiniasklaidoje pasirodant šiaip jau tyrimo eigoje neviešintam V. Valiušaičio Laisvės kovų dalyvio statuso svarstymo klausimui būtų vertas atskiro aptarimo. Tačiau pletkų nešiojimą palikime centro darbuotojams, kurių mentalitetas kaip pačios M. Jurkutės.
A. Jakubauskas yra ir neabejotinai ir toliau bus politinių atakų taikinys. Jo darbas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre yra ideologiškai nepriimtinas leftistinei valdančiajai koalicijai, nepaisant dalies ten esančių sąžiningai ir valstybiškai istorijos klausimus vertinančių žmonių. Jo ujimui iš užimamų pareigų pasitelkti kitų istorijos mokslo institucijų darbuotojai – nuo vadovų iki doktorantų. Donosus prieš jį organizuoja Nerijus Šepetys ir kiti rezistentų juodinimu pagarsėję istorikai. Šioje situacijoje apginti A. Jakubauską ir jo teisę po teisėto paskyrimo vadovauti Genocido tyrimų centrui yra kiekvieno sąžiningo piliečio ir ypač Seimo nario pareiga. Pakankamai žmonių mato tai, kas vyksta, ir prireikus reaguos visomis teisėtomis demokratinėmis priemonėmis.
Tuo pačiu genocido centre egzistuojančios problemos – paveldėtos ir įsisenėjusios, o kitos ir sukeltos naujojo vadovo veiksmų – turi būti sprendžiamos. Centro istorikai turi būti girdimi, įtraukiami į sprendimus, laisvi rašydami ir komentuodami savo tyrimus, dialogas su jais turi būti stiprinimas, jeigu tik to dialogo siekiama. Tačiau visa tai negali ir neturi virsti viešu susidorojimu su ideologiškai neįtikusiu asmeniu, atėjusiu į pareigas su pernelyg aiškiai išreikštu pasiryžimu apginti nuo informacinių atakų Lietuvos laisvės kovų istoriją. Jakubausko atleidimas ar atsistatydinimas negali būti centro problemų sprendimo sąlyga.
Priešingai, šis reikalavimas yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti norinčius centro problemų sprendimo ir siekiančius paversti centrą „šepetiško“ atgailavimo už Birželio sukilimą ir visas laisvės kovas kontora.
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
,,Iš Genocido centro atleista viena iš direktoriaus kritikių M.Jurkutė, ji sprendimą skųs”
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/is-genocido-centro-atleista-viena-is-direktoriaus-kritikiu-m-jurkute-56-1469788?copied
Esamomis aplinkybėmis to ir reikėjo tikėtis. Klausimas tik, kieno autorystė visa ši istorija – ar viduje, ar kas iš išorės veiksmus paskatina? Žinoma, kiekviename didesniame kolektyve pasitaiko žmonių, negebančių dirbti kitų vadovaujami, tačiau priežasties kituose ieškančių, nepripažįstančių, jog darbuotojui ne tik gali būti keliami reikalavimai, bet kitaip nė negali būti. Paprastai jie atleidimą už pražangas, ar už tai, kad paverčia darbovietės atmosferą netinkama darbui, pavadina ,,susidorojimu”, ir imasi ,,savigynos” veiksmų. O tada prasideda tai, ką anais laikais Rajkinas taikliai vienu sakiniu apibūdino: ,,Da ja tebia ZAPIŠU!” (,,Zapišu” tokių ypatų žodyne reiškia, jog kalnus skundų į visas esamas instancijas rašys ir dar kartos, nepajėgsi atsakinėti ir teisintis. Kad taip visai nekaltą žmogų ir pribaigti gali, jų sąžinės ,,nekrutija”).
Nepažįstant konkrečių žmonių sunku spręsti, tačiau teko būti liudininke tokių istorijų, kai net niekuo nesusiję darbuotojai jautėsi, lyg tos atmosferos nuodijami.
LIETUVOS TREMTINIŲ IR POLITINIŲ KALINIŲ bei TREMTINIŲ GENOCIDO CENTRE TEKO LANKYTIS NE KARTĄ IR NE DEŠIMT. MAT ESU NE tiktai 41-jų TREMTINYS, bet ir 41-aisiais ir 48 – taisiais metais viso buvo ištremtą per 10 ZUBINŲ šėimos narių! SUŠAUDYTAS NIVOSIBIRSKO KALĖJIME buvo ir MANO TĖVELIS! MAMA su trimis vaikais, kalėjo iki 1957-jų metų!
Genocido centro DARBUOTOJOS BUVO IR YRA PUIKIOS DARBUOTOJOS! VISAIS SAVO TREMTINIO ORGANAIS JAUČIU, KAD Į ŠIĄ ORGANIZACIJĄ YRA INKORPORUOTAS KAGBISTAS! ŠALYN RANKAS NUO POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ GENOCIDO CENTRO!!!
Kiek tęsis ujimas?
Tol kol išės.
Šiaip buvo pranešta, kad Ginčų komisija klausimą dėl Jurkutės spręs tik šiandien (t.y. kovo 15 d.). Tai centro komunikacija irgi, švelniai tariant, šlubuoja.
Nesuprantami autoriaus argumentai dėl įstaigos komunikacijos. Taip, įstaigos darbus komunikuoja vadovybė arba įgalioti atstovai. O kaip su korupcija ar šiaip negerovės įstaigose? Tai jeigu pakisime viduje, tai ir rūgs ten viskas. Kaip buvo Kalėjimų departamente su darbuotoja atskleidusia įstaigos negeroves? O jeigu ministerijoje vyksta abejotini dalykai (darbuotojas ne visada gali pats nuspręsti ar jie tikrai neteisėti, bet jam kyla abejonės), tai ką tada? Tylėti? Iškart policijai skųsti juk irgi negali, nes nesi įsitikinęs, kad negerai. Tam ir yra žiniasklaida, tam ir yra dėmesys, kad būtų viskas išaiškinta. Jeigu neturi ko bijoti kritikos, tai kam atleidi darbuotoją? Suprantu, kad autorius ideologiškai nenori priimti Jurkutės ar centro istorikų pozicijos, bet buvo iškeltas klausimas dėl LKD statuso pagrįstumo (daug žymių rezistentų ir disidentų dar tokio neturi). Tai atrodė kaip naudojimas tarnybine padėtimi ir pan. Normaliai centras to nepakomentavo, nepateikė svarių argumentų, o toks darbuotojo išujimas tik toliau rodo, kad kažkas toje istorijoje negerai.
Taip, iš tiesų taip atrodė, todėl labai nustebau, kai buvo padaryta tokia klaida dėl LKD vardo tuo metu, kai buvo karštligiškai ieškoma bent menko kabliuko, progos sutrinti tiesos apie Laisvės kovas skleidėjus… Juk naujas vadovas tiesiog negali nepadaryti klaidų, todėl jį reikia išguiti, kol dar nesusiorientavo, neperprato visų povandeninių srovių Centre. Ir rado – zadanije įvykdyta.
Doram žmogui atlaikyti tokį puolimą nepaprastai sunku – beveik neįmanoma. Linkiu ponui Adui nustebinti Jį puolančius. Juk nesijaudiname, kad varnai krrrranksi, krrrrranksi, kad ne lakštingalomis gieda? O čia ar ne tas pat? Tiesiog žmonės patys save apnuogino, savo siekius parodė….
Nenusibodo komunikuoti? Komunikacija – (lot. communicatio – pranešimas, perdavimas < communico – padarau bendrą, bendrauju). Ryšiai, ryšių palaikymas, viešieji ryšiai, bendravimas, keitimasis žiniomis… Bet galite man atrėžti, kad VLKK teigimu „tai vartotinas tarptautinis žodis.“ Fiankju, spasibo, mersy tai komisijai, kuri laikas nuo laiko pasireiškia žiniasklaidoje su visokiais savotiškais pasvarstymais, postringiavimais.
Adui iš dalies koją pakišo tai, kad jis nebuvo gerai susipažinęs ir turėjęs įdirbį rezistencijos ir genocido tematikoje.Šios temos vistik labai jautrios, nes dalis tam tikra dalis yra susitepusi savo reputaciją dalyvavimu genocide. Dėl to Adas atsidūrė situacinėse pinklėse. Tikiuosi, kad po kurio laiko tie puolimai bus vertinami tik kaip kovinis tarnybinis krikštas.
Nemanau, kad galima į vieną krūvą sumesti ir Mingailę Jurkutę, ir Valdemarą Klumbį. Kaip bežiūrėsi, V. Klumbys “17-os” pareiškimo nepasirašė. Jis nepriklauso tai grupuotei, kurią atstovauja “17-a” ir už kurios stovi vienas toks katalikiškas žurnalas. Jo motyvai kiti. Sakyčiau grynai istoriniai, ir niekaip nesuvestini tik į Birželio sukilimo problematiką. Iš tiesų yra nemaža problemų su Genocido centro istorijos koncepcija. Tai ir pokario įvykių vertinimas. Pav. tiesiog neįmanoma viso pasipriešinimo suvesti tik ginkluotą pasipriešinimą.
Darbo grupė išvadas dėl Genocido tyrimų centro pateiks penktadienį: mano, kad esama vadovybė turi keistis
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2021/03/17/news/darbo-grupe-isvadas-del-genocido-tyrimu-centro-pateiks-penktadieni-mano-kad-esama-vadovybe-turi-keistis-18678361/
Svetainėje „YouTube“
– youtu.be/yNE0H3AHsD4
Žiūrėkite 2021-03-17 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Bronislovo Genzelio, Irenos Andrukaitienės, Audriaus Butkevičiaus ir Zigmo Vaišvilos spaudos konferenciją
„Kovo 11 dienos Seimo akibrokštas Tautai ir Valstybės Nepriklausomybės idėjai“
apie Burauskaitės laikais Ėmužio rašytą DIKTANTĄ apie mons. V. Sladkevičių, apie dalies Seimo „darbą Lietuvai” ir kt. klausimus..
Klausimas: ar buv. direktorė buvo pašalinta už Centro rašytus „diktantus” (KGBistų sąrašas, Ėmužis ir kt.), ar ji pati nusprendė daugiau nepasiduoti prievartavimui vykdyti zadanijas, o liekant poste tai buvo neįmanoma?
Be to, atsirado Centro darbuotojų, laikančių save labiau nusipelniusių diktantų rašymo srityje, todėl labiau vertų direktoriaus vietos, negu „pašalietis”…
KĄ BENDRO TURI A. JAKUBAUSKAS IR LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ BEI TREMTINIŲ GENOCIDO
TYRIMO CENTRAS? AR A. JAKUBAUSKAS PATS NEJAUČIA, KAD JI, ŽAŽKAS IR KAŽKADA, YRA IĮ CENTRĄ PASODINĘS NE VISAI GRAŽIAIS SOVIETINIAIS SUMETIMAIS?!