Z. Tamakauskas. Kauniečiai atidavė pagarbą knygnešiams

Kovo mėnesį   kasmet  pažymima Knygnešio diena. Ta proga Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus salėje įvyko Knygnešių minėjimo popietė. Ją surengė LŠS  Kauno šaulių antroji kuopa, vadovaujama  Juliaus Proškaus, gražiai talkinant aktyviam kuopos šauliui Ramūnui Kazakevičiui. Minėjimą savo poetišku žodžiu vedė Kauno įgulos karininkų ramovės ryšių su visuomene skyriaus darbuotojas majoras Gediminas Reutas.

Apie  Lietuvos knygnešius ir jų veiklą  pranešimą skaitė šių eilučių autorius. Pranešime   išskirti du knygnešystės tarpsniai. Pirmasis – susijęs su vadinamuoju spaudos draudimo laikotarpiu, antrasis – knygnešystė sovietinės okupacijos metais. Pirmajame tarpsnyje po nepavykusio 1863 metų sukilimo, rusiškasis imperializmas, panaikinęs iš žemėlapio Lietuvos vardą,  norėjo sunaikinti mūsų dvasinės kultūros svarbiausią atspindį  – lietuvių kalbą, tradicinio raidyno vartojimą, represinėmis priemonėmis paspartinti mūsų tautos surusinimo eigą. Svarbų vaidmenį,  stabdant pavergėjų užmačias, suvaidino daugiašakė  vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla,  knygnešystė.  

Vyskupas ne tik rašė lietuviškas knygeles, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir plačiai organizavo knygnešystę. Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvęs „Kario“ žurnalo redaktorius Petras Ruseckas vyskupą Motiejų Valančių pavadino didvyriu, tikru to laiko tautos vadu. Vyskupo žodžio ir veiklos įkvėptas knygnešystės veikloje ryškiausiai pasižymėjo knygnešių karaliaus vardą gavęs Jurgis Bielinis.  Lietuva įvertinusi šio jau legenda tapusio knygnešio gimtadienį – kalendoriaus kovo mėnesio 16 dienos lapelyje pažymi Knygnešio dieną. Jo atminimui  yra skirtas ir dailininko Kazio Šimonio paveikslas „Knygnešio mirtis“.

Kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo žinomus knygnešius.  Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje garsėjo jau mūsų minėtas Jurgis Bielinis, Žemaitijoje – kunigas M. Jurgutis, Suvalkų krašte – J. Kancleris, Rytų Lietuvoje – S. Didžiulis, Vilniaus krašte – kunigas S. Gimžauskas. Tarnaudamas  Rygos policijoje, lietuvišką spausdintą žodį kūrė ir   platino Juozas Miliauskas, literatūrinėje spaudoje žinomas  kaip Juozapas  Miglovara. Jis savo poezija ir publicistika propagavo tautos vienybę, meilę tėvynei, aukštino gimtąją kalbą,  net lietuvių kalbos gramatiką buvo pasiryžęs parašyti.

Šakių apskrityje platindamas lietuvišką spaudą pasižymėjo Sudargo klebonas M. Sederavičius, sutelkęs nemažą  būrį kunigų bei pasauliečių knygnešių.

Garsėjo savo aktyvia veikla „Garšvių“ , „Atgajos“, „Sietyno“, „Aušrinės“, „Žiburėlio“, „Kūdikio“ ir kitos knygnešių organizacijos.  Lietuviškos spaudos platinimo centrai buvo įkurti Vlado Putvinskio Šilo-Pavėžupio  dvare, Seinų ir Kauno kunigų seminarijose, Veiverių mokytojų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčios punkte plačiai išgarsėjo vadinama „Dvylikos  lietuvybės apaštalų“ draugija, kurios  būrį sudarė žinomi tautinio atgimimo veikėjai – Jonas ir Petras Vileišiai, kunigai J. Ambraziejus ir V. Urbanavičius, inžinierius J. Bortkevičius, dr. A. Domaševičius ir kt. Draugija siekė įvesti lietuvių kalbą į viešąjį  gyvenimą, stengėsi, kad ji skambėtų ir bažnyčiose, siekė žadinti lietuvių tautinę savimonę. 

Mažojoje Lietuvoje,  platindama lietuvišką spaudą, didžiulį darbą nuveikė Marta Zauniūtė.

Malonu pažymėti, kad ir  Lietuvos šaulių sąjungos Kauno skyriaus 2-osios kuopos vado Juliaus Proškaus prosenelis, senelis ir senelė Praškevičiai buvo žymūs knygnešiai ir daraktoriai Stakliškių bei Kalvių seniūnijose.

Rusijos vidaus reikalų ministras, atsakydamas į Žemaitijos pavyskupio Antano Baranausko prašymą grąžinti lietuviams spaudą, atrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatiška…” Krašto rusintojai – muravjovai, miliutinai, kaufmanai ir jų tarnai, tikėję, kad rusiška raidė pabaigs tai, ko neužbaigė jų  kardas, neįvertino mūsų tautos gyvybingumo, kurį puoselėjo ir skleidė nesurusintas ir nesulenkintas sodžius, Lietuvos garbingos praeities vaizdiniai, lietuviška maldaknygė, elementorius, „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai.  Knygnešiams dažnai talkino paprasti kaimo žmonės, pamaldžios moterys, zakristijonai, škaplierininkai.  Jie visi savo kilniu darbu ir auka prisidėjo prie Rusijos valdžios Lietuvoje pamatų susprogdinimo, prie Lietuvos valstybės atkūrimo.

Antroji,  jau sovietinio laikotarpio   knygnešystė,  pasižymėjo ginkluoto pasipriešinimo  ir vėlesnės – dvasinės rezistencijos  laikotarpių pogrindiniais leidiniais.

Partizaninės kovos laikotarpio spaudoje atsispindėjo kovojančios Lietuvos dvasia, buvo analizuojama komunistinė sistema, Lietuvos okupacija, jaunimas raginamas nesitaikstyti su okupanto užmačiomis.  Pažymėtini  Žemaitijos partizanų laikraštis „Laisvės karžygys“, Lietuvos laisvės armijos Vytauto apygardos štabo leidinys „Aukštaičių kova“, Merkio rinktinės  partizanų štabo leidinys „Mylėk Tėvynę“, Kęstučio apygardoje leistas „Laisvės Varpas“, Tauro apygardoje – „Kovos keliu“, „Už tėvų žemę“, „Į Laisvę“ ir kiti.   Ypač šiame laikotarpyje buvo būdinga poezija, pasiekusi žmonių širdis ir dažnai virtusi neįvardintų autorių sukurtomis dainomis. Šiose dainose atsispindi  partizanų  herojiškumas, kovos su sovietiniu okupantu,  kovų vietovės, kaip pavyzdžiui, Kalniškės mūšis, jose gausu tikėjimo akcentų, motulės, mergelės, namų, žuvusių už Tėvynę atminimo motyvų.

Iš dvasinio rezistencinio laikotarpio pogrindžio leidinių pažymėtini „Aušra“, „Varpas“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“. Šiuose leidiniuose gausu sovietinio gyvenimo tikrovės ir pasipriešinimo vaizdų. Pabrėžiamas būtinumas gilintis į savo krašto istoriją, į jo kultūros gelmes. Tik gerai pažinę savo tautos istoriją ir kultūrą, išliksime atsparūs primestai sovietinei melo  ideologijai.  Leidinys „Laisvės šauklys“, kurio vieni iš leidėjų buvo žinomi disidentai Antanas Terleckas ir dabartinis didelį populiarumą turintis katalikiškų laidų redaktorius,   pranciškonų kunigas Julius Sasnauskas, be jokių užuolankų ragino siekti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Didelį palengvinimą šiame knygnešystės laikotarpyje, leidžiant pogrindžio spaudą, turėjo nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė spaustuvininkas Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo jau Amžinybėn iškeliavęs Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs ir dabartiniais laikais nepraradusią savo aktualumo pažintinę  knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Šioje spaustuvėje buvo spausdinama antisovietinė politinė, istorinė, religinė ir grožinė literatūra. Čia 1981 metais 5 tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išspausdintas vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“. Ši knygelė buvo išleista net vienuolika kartų bendru 32 tūkstančių egzempliorių tiražu. Trisdešimt du kartus buvo išspausdintas maldynėlis „Garbė Tau, Viešpatie“. Didelės paklausos turėjo čia atspausdinta Lietuvos laisvės šauklio  Kęstučio Genio  poezijos knyga „Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, 1941 metų birželio sukilimo dalyvio ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio  dokumentinė knyga „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939 – 1949 m.“. Šioje spaustuvėje  buvo atspausdinta ir buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio knyga „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1934 – 1940 m.“

Minint kovo mėnesį Lietuvos knygnešystę visada prisimename ir kitą jos istorijos svarbią datą – 1972 m. kovo 19 dieną pasirodžiusią pogrindinę  „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, šiais metais paminėjusią savo 45 metų sukaktį.  Jos buvęs redaktorius – naujųjų laikų knygnešys arkivyskupas Sigitas Tamkevičius „LKB Kronikos“ 11-ojo tomo pratarmėje rašo: „Tų dienų dalyviai žinojo, kokia didelė yra kompartijos ir KGB prievartos mašina. Tai buvo biblinis Galijotas, pasiryžęs sunaikinti Lietuvą ir Bažnyčią. Tie, kurie ryžosi išeiti į atvirą kovą su šiuo Galijotu, buvo tokie apgailėtinai maži ir silpni kaip Dovydas, bet jie turėjo tikėjimą ir pasitikėjimą Apvaizda“. 

Prisimintini ir kiti šio leidinio leidėjai – pasaulietis Petras Plumpa (jam neseniai LR Seime iškilmingai   buvo įteiktas „Lietuvos laisvės žinios“ ženklas), kunigas – dabartinis Telšių vyskupas  Jonas Boruta, dabar daug  kam žinomas rašytojas ir vertėjas, Jėzuitų ordino narys  kunigas, filologijos mokslų dr. Kazimieras  Ambrasas, marijonų kunigas Pranas Račiūnas, pašvęstojo  gyvenimo seserys Genovaitė Navickaitė, Gerarda Šuliauskaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Jadvyga Stanelytė, pasaulietis Povilas Petronis, talkininkas Sergejus Kovaliovas, leidinio krikštatėvis – tuometinis vyskupas tremtinys, vėliau garbingasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius ir kiti.

Į naująją, okupacijos metų knygnešystę įsitraukusi Bažnyčia ir susipratę pasauliečiai, neišsigandę persekiojimų, kalėjimų nei Sibiro speigų,  vedė mūsų tautą į nesulaikomą Atgimimo Sąjūdį – į tą didelį prieš 27 metus įvykusį stebuklą – Lietuvos Laisvės aušrą.

Minėjimą paįvairino LŠS ansamblio „Trimitas“, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mokinių dainos, kalbėjusių – muziejaus mokslinės darbuotojos dr. Aušros Jurevičiūtės, profesoriaus Arimanto Dumčiaus ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko Raimundo Kaminsko žodžiai.

Jaunieji šauliai savo Garbės rikiuote ir gėlių žiedais knygnešius pagerbė prie 1939 metais pastatyto skulptoriaus  Juozo Zikaro paminklo „Knygnešys“ ir prie 1997 metais atstatytos Knygnešių sienelės su 100 žymiausių knygnešių pavardėmis

Tegul mūsų širdyse niekada nenuvysta šie pavasariniai  atminimo žiedai.                         

Autorius yra Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, Laisvės kovų dalyvis