Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena

Kviesdama minėti Knygnešio dieną, kovo 17 d., pirmadienį, Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedra LEU II-ųjų rūmų pirmo aukšto fojė „Literatų Arka“ rengia tradicinius knygų mainus, o  Lituanistikos fakulteto studentų atstovybė tą pačią dieną 12 val. kviečia žiūrėti režisieriaus Juozo Trukano filmą „Knygnešys“ (filmo trukmė 37 min).

Kovo 16-oji pasirinkta įamžinti Knygnešio dieną todėl, kad tądien 1846 m. gimė legendinis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis. Manoma, kad Lietuvoje knygnešių būta apie du tūkstančius. Uždraudus lietuvišką spaudą, knygnešių veikla buvo neįkainojamas žygdarbis pasipriešinant rusinimui. Nuo 1864 m. iki 1904 m. galiojo spaudos draudimas, lietuvių galimybės priešintis buvo labai ribotos.

Knygnešys – tai asmuo, slapta gabenantis per sieną į kraštą spaudą ir ten ją platinantis. Ilgainiui knygnešiai ėmė simbolizuoti kovotojus su tautine bei kultūrine priespauda.

Vieni knygnešiai slapta vykdavo į Mažąją Lietuvą ir iš ten gabendavo spaudą, platindami ją tolimiausiuose Lietuvos kampeliuose. Kiti platindavo spaudą vienoje ar keliose parapijose.

Pavojingiausia knygnešiams būdavo įveikti sienos apsaugą, kuria rūpinosi muitininkai, pasienio ir akcizo sargybos. Sulaikytus su lietuviška spauda asmenis pasienio ar akcizo sargybiniai pristatydavo artimiausioms muitinėms. Šios atimtą spaudą perduodavo cenzoriams, prokuratūrai arba žandarų valdyboms. Sieną buvo stengiamasi pereiti tamsią naktį, dažnai prašant pasienio gyventojų talkininkauti. Visoje Lietuvoje spaudą persekiojo policija ir žandarmerija, kuri turėjo savo šnipų. Šie dažnai tikrindavo ne tik kelyje sutiktus asmenis, bet ir darydavo kratas namuose. Be to, lietuvišką spaudą persekiodavo valsčių valdybų pareigūnai, kiti tarnautojai, valdinių mokyklų mokytojai.

Uždraudus lietuvišką spaudą iškilo pavojus, jog gali visiškai išnykti ši seniausia gyva indoeuropiečių kalba. Kadangi lenkiškos knygos nebuvo draudžiamos, daug Vilniaus vyskupijos lietuvių buvo sulenkinti. Valdiškose mokyklose faktiškai buvo draudžiama gimtoji kalba. Mokiniai tokiose mokyklose net tarpusavyje negalėjo kalbėtis lietuviškai. Žmonės ėmė atvirai priešintis caro valdžiai ir steigti slaptas mokyklas. Nelegaliai mokyti vaikus ragino ir vysk. M. Valančius. Todėl nemažai kunigų buvo ir slapto mokymo organizatoriai, ragindavo, kad einantys Pirmosios komunijos vaikai gimtąja kalba mokėtų bent skaityti. Panemunėlio parapijos klebonas kun. Jonas Katelė tris dešimtmečius rūpinosi slaptu mokymu. Spaudos draudimo metais toje parapijoje beveik visi mokėjo lietuviškai skaityti. Vos ne kiekviename didesniame kaime veikdavo daraktorinės mokyklėlės. Jos buvo dviejų tipų: nuolatinės ir kilnojamosios, kurios dažniausiai kas savaitę keldavosi iš vieno kiemo į kitą.

Lietuvių tautos pasipriešinimas primestam rusiškam raidynui nutraukė keturis dešimtmečius trukusį spaudos draudimą. 1904 m. gegužės 7 (balandžio 24) d. caras patvirtino Ministrų komiteto nutarimą: „Panaikinti visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leisti šiuose leidiniuose vartoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį arba kitokį raidyną“.