Kovo 16-ąją Lietuvoje minime Knygnešio dieną. Šią dieną Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas. Carinės Rusijos vykdyta lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politika, trukusi 40 metų, nenumarino lietuviškosios spaudos. Knygnešystė UNESCO įvertinta kaip unikali ir pasaulyje neturinti atitikmenų.
Po 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje, 1865 m. Carinė Rusija išleido raštą, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip Lietuvoje buvo pradėtas spaudos draudimas.
Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios vykdomai politikai nukreiptai prieš lietuvių kalbą, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant provoslavybę.
Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją. Per šviesuolį Jurgį Bielinį 1866–1867 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui, o netrukus ir 9 brošiūrų tekstus, raginančius kovoti prieš rusinimo politiką. Vėliau atsirado kiti spaudos platinimo centrai.
Lietuviški leidiniai tuo metu imti spausdinti Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje.
Neilgai trukus Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos. Buvo suorganizuota ištisa knygnešių armija. Apie veiklos mastą kalba skaičiai: 1900–1902 m. caro valdžia konfiskavo net 56 tūkst. spaudinių.
Knygnešiai buvo labai uoliai Rusijos žandarų ieškomi, sekami, o sulaikyti prie tuometinės Vokietijos – Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję – šaudomi vietoje. Sugautus ir nuteistus knygnešius dažniausiai tremdavo į Sibirą ir į kitas Rusijos sritis, sodindavo į kalėjimą nuo 1 iki 5 metų laikotarpiui.
Šis kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo valstiečiai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų. Daugelio knygnešių atsiminimai ir istorijos buvo išleistos 1926 m. knygoje „Knygnešys“.
Jurgis Bielinis, knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d. Ši diena kalendoriuose minima kaip Knygnešių diena.
Parengta pgl. wikipedija.org
Susiję straipsniai:
- Knygnešio draugija kviečia pagerbti knygnešius
- A. Dementiška. Knygnešiai Bružai iš Zaltriškių
- Pasiilgau lietuviškos kalbos…
- Prie Knygnešių sienelės vyko Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos minėjimas (nuotraukos)
- Susitikimas su lietuviais gyvenančiais Seinų ir Punsko krašte
- Jie gyvena Mažojoje Lietuvoje – Karaliaučiaus krašte
Alkas kaip visada dieną ar dvi pavėluoja su savo straipsniais.
Knygnešio diena buvo paminėta Vaišvilos (medicinos) bibliotekoje prieš tris dienas.
Visgi dėkui Valančiui, kad išlikom. Tačiau imperialistinė kova su knygnešiais tebevyksta ir šiomis dienomis… jei ką..
Viena svarbiausių išvadų – lietuvių tautos kilmė labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme. Tuo gali pasigirti toli gražu ne visos tautos. XIX a. pradžioje D. Poška jau ėmė rašyti lietuviškai. Iki tol tai buvo negirdėtas dalykas. Po to pakilo Daukantas.
Šaunuoliai, kad prisimenate Knygnešio dieną. Labai ji mums svarbi. Kaip atgaivinti šią dieną? kaip švęsti ją, kad tai nebūtų deklaracijomis skambantis sausas minėjimas, o būtšaknio, kuriuo galėtume tapti, esaties dalis? Džiaugiuosi, kad susirinko niekieno neragintas jaunimėlis ir šventė: surengė viktoriną apie tą laikotarpį(pasirodo, kad gimnazijas baigę studentai nebeprisimena, kas vadinama graždanka, kas buvo Jurgis Bielinis ir kada jis gyveno, nekalbant apie tai, kur gyveno, kiek vaikų turėjo ir pan.), peržiūrėjo filmus apie knygnešius “Knygnešys ” ir “Aušros sūnūs”, aptarė juos. Svarbiausia, kad visa tai darė neraginami. Gal ir taps verti tie jaunuoliai tų knygnešių, kurie juos įkvėpė tai daryti…